Apie nykštukus („dwarves“) pirmąsyk sužinojau skaitydamas „Hobitą“. Tiesa, tuomet galėjau tik įsivaizduoti, kaipgi jie „realiai“ atrodytų. Laimei, vėliau kelyje pasitaikė visokiausi „Laineidžiai“, WOW’ai ir Warhammer’iai, o geras apibūdinamasis tekstas (o gal, tiesiog, vaizduotė) neleido per daug nuvažiuoti į lankas ir susidaryti ganėtinai tikslų bendrą vaizdą.

Apskritai, beveik visuose fantastiniuose „settinguose“ nykštukai vaizduojami panašiai: neaukšti (1/2 žmogaus ūgio), ilgabarzdžiai, užsispyrę, puikūs kariai, mieliau besirenkantys kūjus ir kirvius, nei dantų krapštukus – kardus, gyvenantys stebėtinai ilgą laiko tarpą, nekenčiantys orkų (kartu ir elfų), mylintys alų, brangiuosius metalus bei kalvystę.

Būtent tokios savybės ir nulėmė ilgai trukusį susižavėjimą, šitais barzdočiais, kurį, pastaruoju metu, baigia perimti paprasti žmonės. Tad, senų simpatijų vardan, tiesiog negalėjau neišbandyti žaidimo, kuriame pagrindinis veikėjas yra nykštukas, o svarbiausiai, atitinkantis aukščiau pateiktą aprašymą.

Perskaitęs žaidimo aprašymą, iš pradžių tikėjausi kokio nors paprasto ir, svarbiausia, betikslio ropojimo po požemius (žaidimas priklauso mano mylimam „dungeon crawler“ žanrui), tad nudžiugau gavęs šiokią tokią istoriją. Ši pasakoja apie „Žiemos Joninių“ šventės proga išrinktus 4 nykštukus, kurie nusileido į senovinius griuvėsius. Pirmasis, radęs kelią atgal bus apdovanotas – jo vardas puikuosis Rokholmo analuose.

Pats žaidimas yra be galo paprastas. Čia nykštuką reikės nuvesti iš vieno lygio į kitą, pakeliuj renkant lobius, mušant priešus ir sprendžiant šiokias tokias mįsles (jei jas taip apskritai galima pavadinti). Tiek požemių dizainas (požemio vaizdas nėra vientisinis), tiek keliavimas per pačius lygius, priminė senuosius „Diablo“ ir „Resident Evil“ žaidimus.

Žaidime kovos vyksta ėjimų pagrindu, tik, deja, strategijai vietos čia lieka labai mažai. (kai kuriais atvejais, ypač kovojant prieš bosus, viską nulemia sėkmė – ar bosas nuspręs prieiti, kol šalia yra kitų priešų, ar pasiliks vietoje). Veikėjas iš viso gauna 3 veiksmus, kuriuos gali panaudoti judėjimui, atakai, gynybai, gyvybių papildymui, ar ginklo pakeitimui. Įdomu tai, jog visus tris veiksmus galima arba išskaidyti (pvz., pajudėti, atakuoti ir gintis), arba panaudoti tik vienam veiksmui atlikti (pvz., pajudėti per tris laukelius).

Papildomos įvairovės kovoms suteikia žaidimo metu randamos ar perkamos kortos, kurios prideda atakos bei gynybos taškų visam likusiam žaidimui, o kai kurios veikia kaip tam tikri „burtai“, vienam konkrečiam ėjimui.

Bendrai tariant, žaidimas nėra sunkus, tačiau jei reiktų nupiešti kreivę, ji tikrai nekiltų pamažu, o staigiai šokteltų viduryje ir į pabaigą vėl nusileistų. Ko gero, didžiausia tokio keistumo priežastis yra tai, jog žaidėjas su gynybos veiksmu supažindinamas gerokai vėliau, jau spėjus išleisti nemažą kiekį labai svarbių, gyvybes atstatančių gėrimų. Antroji priežastis būtų aukso stygius, verčiantis kruopščiai rinktis pasyvias arba aktyvias kortas. Sakysit, „bet juk tai gerai, nes reikia pamąstyt“. Deja, kaip jau minėjau, žaidimui einant į pabaigą, to mastymo nebelieka visai.

Dar vienas neblogas žaidimas, skirtas užmušti nuobodulį.