Tikriausiai retas kuris nėra matęs, ar juo labiau nėra girdėjęs/nežino ką reiškia žodis „hentai“. (Čia kalbu apie bendrą šio žodžio reikšmę. Pagrindinė man taip pat buvo didi paslaptis, iki kol ėmiausi rašyti šią apžvalgą). O jei, visgi, yra nežinančių, paaiškinsiu: tai tokia animacijos rūšis, kurioje stipriai ir ilgai dirbusio japono (erotinė) fantazija gauna visišką laisvę. Visokių „brazerių“ ar „reality kings‘ų“ „fintai“, palyginus, švelnūs. Čia yra monstrai, ateiviai, čiuptuvai, mergaitės, kurioms neduotum nei 14 metų ir dar visa eilė kitokių… „pošlybių“.

Žinia, į tokius vaizdus galima paspoksoti paprastuose paveiksliukuose, pilnai animuotoje vaizdo medžiagoje, o kokioje Japonijoje, šias iliustracijas galima rasti ir popieriniame formate. O pasirodo, jog šalia yra ir rimtų žaidimų. Šiuo atveju, tai „Nitroplus“ kūrinys – „Saya no Uta“ („Saya‘s Song“), arba „Sajos daina“, jei norit lietuviškai.

Tariant bendrai, žaidimas priklauso vadinamiems „eroge“ ir „grafinių novelių“ žanrams, todėl vietoj šaudymo „5.1‘u“, ar mosavimo kardais, teks vartyti teksto sienas ir karts nuo karto atlikti kokį nors pasirinkimą. Tokia sistema iš dalies primena senąsias Ian‘o Livingstone‘o „Fighting fantasy“ knygas, kuriose taip pat reikdavo skaityti tekstą, bei kartu dalyvauti knygoje esančiame veiksme. Tiesa, čia esama pasirinkimų galimybe teko nusivilti – pastarųjų buvo vos keli. (Iš pasakojimų girdėjau, jog būna žaidimų, kuriuose pasirinkimai yra itin dažnas reiškinys).

Kadangi tai yra grafinė (siaubo!) novelė ir tokią apžvalgą rašau pirmą kartą, pasiremsiu jau esama „štampuote“ ir pirmiausiai trumpai pristatysiu pagrindinius veikėjus, apie kuriuos sukasi visas veiksmas.

Sakisaka Fuminori. Pagrindinis novelės pro(anta?)gonistas. Per stebuklą išgyvenęs sudėtingą operaciją, dabar gyvnena pūvančiame, dvokiančiame, pulsuojančių organų pasaulyje, o visus aplinkinius mato kaip šlykščius monstrus, veblenančius nesuprantamus raidžių kratinius.

Saya. Paslaptinga mergina, kurią Fuminoris, savo šlykštynių kupiname pasaulyje mato būtent tokią: nuostabią, gležną, rūpestingą ir mylinčią.

Tonoh Koji. Geriausias Fuminorio draugas, Omės vaikinas, Tsukubos „dvasinis ramstis“.

Tsukuba Yoh. „Teoriška“ Fuminorio mergina, kuriai sunkiai sekasi susitvarkyti su pastaruoju metu vykstančiais pokyčiais.

Takahata Omi. Geriausia Tsukubos draugė.

Tanbo Ryoko. Gydytoja, atsakinga už Fuminorio reabilitaciją. Turi keistą potraukį ginklams.

Žaidimas (o gal geriau knyga?), pasakoja apie jauną vaikiną vardu Fuminoris, kuriam, po tragiškos auto avarijos buvo atlikta sudėtinga smegenų operacija. Nors operacija išsaugojo Fuminorio gyvybę, deja, nepraėjo be komplikacijų: dabar visą aplinką jis mato lyg pulsuojančią, dvokiančią, mėsingą audinių ir organų visumą, o aplinkiniai žmonės patapo neįsivaizduojamo šlykštumo monstrais. Nenorėdamas, jog jį uždarytų ligoninėje, Fuminoris yra priverstas visa tai diena iš dienos kęsti ir apsimesti, lyg nieko nebūtų nutikę. Visus reikalus pataiso vieną naktį, iš niekur nieko atsiradusi mergina, prisistačiusi „Sayos“ vardu. Ši papasakoja, jog išlenda tik naktimis ir labai mėgsta krėsti pokštus, bei labai nustemba, paprašyta leistis palaikoma už rankos. Nuo to karto Saya pasirodo kiekvieną naktį, o vėliau persikelia gyventi pas Fuminorį, kur jam visaip padeda gyventi tame košmare. Tačiau viskas anaiptol nėra taip gražu, kaip atrodo iš pradžių ir ilgainiui pavirsta tikra „Sparta“.

Patiko, jog visa istorija pasakojama iš kelių perspektyvų. Pavyzdžiui, pirmiausiai duodami Fuminorio pamąstymai, apie jį supančius monstrus, o paskui veiksmas perkeliamas į realų pasaulį, kuriame monstrų jau nebėra. Tai vietomis suteikia savotiško vaidmenų žaidimo prieskonį.

Kalbant apie istorijos įtraukiamumą, nusivilti neteko ir didžiąją laiko dalį tiesiog negalėjau atsitraukti. Iš pradžių lėtokai besirutuliojantis veiksmas ilgainiui įgauna pagreitį ir virsta „Silent Hill“ tipo chaoso. Tiesa, buvo vietų, (ypač beprasmiai Omės ir Yoh trizniojimai), kurias teko praleisti, dėl nežmoniško nuobodulio antplūdžio. Laimei, pastarųjų buvo nedaug.

O tai kaip su ta „parnuške?“ „Suprise buttsecks!“. Rimtai, erotinės scenos čia buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus: vienam puslapy, fone rodomas nieko per daug nesakantis paveiksliukas, o kitame – nuogybės, su jom priderančiais aimanavimų pilnais aprašymais, sėklų išsiliejimais ir kitais „navarotais“.

Atvirai sakant, tikėjausi šiek tiek daugiau. Pirmiausiai tai, jog „vaikus darė“ vos 3 veikėjai (o galėjo ir visi, atsižvelgiant į bendrą scenų netikėtumą). Tuomet pasigedau didesnio detalumo – daugeliui jų pavaizduoti panaudojami 1-2 paveiksliukai, o taip norėjosi daugiau. Ir, galiausiai, pačios sekso įvairovės. Nors čia buvo ir vadinamasis „tentacle fuck“, visgi, galėjo įdėti daugiau lesbiečių, įmantresnių pozų, griežto BDSMO‘o, ar šlapių kelnaičių. Negaliu nepaminėti su erotine dalimi susijusio įspėjimo teigusio, kad visiems veikėjams yra daugiau 18 metų. Ko tikrai nebūtų galima pasakyti, pamačius Sają.

Šiam žaidime, nuo pagrindinės istorijos neatsiejamas garso takelis ir grafiniai vaizdai, visą laiką smarkiai prisidėję prie bendro jausmo kūrimo. Įdomu, jog prieš pradedant žaidimą, buvo galimybė „išblurrinti“ visas „šlykštesnes“ vietas. Patiko ir įmantrus paveiksliukų dizainas, kuriame tarsi susiliejo kompiuteriniai, pieštiniai ir realūs vaizdai.

Kalbant apie garsinę pusę, labiausiai įsiminė vietomis išlindusi originali japonų kalba, neleidusi pamiršti šio žaidimo kilmės. Kalbant apie pačius garso takelius, verta paminėti apie galimybę juos pasiklausyti atskirai. Tai padaryti tikrai verta.

Susumuojant, žaidimas patiks tiek „hentajaus“ mėgėjams, tiek fantastikos mėgėjams bei garantuos bent 6 valandas įdomaus skaitymo ir pikantiškų vaizdų.