Tiek daug dalykų galime padaryti su vienu pirštu! Juo galime besti į mirštantį gyvūną, pakrapštyti ausį, pakrapštyti nosį, pabaksnoti kolegai į nugarą, parodyti viena iš pagrindinių krypčių, pamatuoti vėjo greitį, nutapyti šiuolaikinio meno šedevrą… Dar vienu pirštu galime pereiti ir „Orange agenda” žaidimą „This Could Hurt“. Tačiau asmeniškai aš tai laikyčiau vienu iš kraštutinių pirštų panaudojimo atvejų. Šį šedevrą geriau žaisti nosimi, tuomet rečiau matysi kodėl turėtum būti velniškai piktas, bei galėsi vienu pirštu krapštyti ausį o kita rodyti vidurinįjį pirštą kūrėjų kryptimi. Nes, žinote, tokie piršto panaudojimo būdai jau seniai žinomi. Išsilavinusiems vidurinysis pirštas atrodo lyg pasiūlymas poruotis, o mažiau – lyg pykčio išraiška. O štai „Orange agenda” tai galimybė sukurti žaidimą. Jie šia galimybe pasinaudojo, o norintys sužinoti daugiau apie ją leiskite vidurinįjį pirštą ant pelytės ratuko ir sukite jį žemyn.

Taigi, kuo susijęs vidurinysis pirštas ir „This Could Hurt”? Atsakymas paprastas – žaidimas valdomas vienu pirštu. O kai reikia valdyti žaidimą vienu pirštu, o žaidėjas būna piktas, tas pirštas iš rodomojo tampa viduriniuoju. Dėl suprantamų priežasčių. Jei žaidimas patinka, tas pirštas gali tapti ir nykščiu, tačiau taip nenutiks, taigi žmonės, kurie jo neturite – sveikinu! Galite skaityti toliau!

„This Could Hurt” prasideda vaiko išbandymu „Skausmo kelyje”. Veikėjas dėl kažkokių priežasčių turi rinkti auksines giles, kurios suteikia visą gyvybę pasauliui. Kodėl jis turi keliauti “Skausmo keliu” o ne kokiu kitu keliu, neaišku, tačiau barzdotas pražilęs dėdė juk niekada neklysta, ar ne?

Žaidimo idėja labai paprasta, paliesdami ekraną mes leidžiame veikėjui išvengti spąstų, o atitraukdami pirštą – leidžiame jam toliau bėgti suraizgytu mirties labirintu. Spąstų yra įvairiausių: nuo spyglių, pjūklų, milžiniškų kūjų, kuokų, riedulių, patrankų su velniškai lėtai skrendančiomis kulkomis bei, žinoma, liepsnosvaidžių iki mirtinų duobių. Ir visą tai mes galime išvengti naudojant vieną pirštą – vidurinįjį (arba nesisiunčiant žaidimo). Štai čia ir yra viena iš trijų didžiausių žaidimo bėdų. Jis yra velniškai bukas ir neįdomus. Žaidimas niekaip nesudomino nei manęs, nei mano vidurinio piršto, nei mano draugų. Žaidimas kurtas paprastiems žmonėms, tačiau nesuvokta, jog tie paprasti žmonės moka naudoti daugiau nei vieną pirštą ir jei jiems nepasiūloma kas nors daugiau nei bukas baksnojimas, jie praranda susidomėjimą. O kuomet visi spąstai juda ir tu vienas gali nejudindamas piršto pereiti jį ir sekančius kitus penkis lygius, atrodo jog žaidimas pats nebežino ką jis nori mums parodyti jog sudomintų.

Žinoma, tolimesni lygiai tampa sunkesni ir reikalauja daugiau žaidėjų įsikišimo. Tačiau tada išryškėja antroji ir trečioji bėdos – jog garso takelis yra velniškai blogas ir įkyrus, o žaidimas jau šeštame lygyje tampa velniškai sunkus (nenaudojant patobulinimų apie kuriuos – vėliau). „TCH“ lyg tyčia užstoja mūsų veikėjo kelią, o tykančius pavojus galime išvysti tik mažu akies kampeliu. Iš blokų sudarytas žaidimo pasaulis užstoja spąstus, o veikėjas juda visomis įmanomomis kryptimis. Dažnai spąstų išvengti neįmanoma, kadangi nušokęs nuo vieno bloko veikėjas netikėtai nusileidžia šalia spyglių duobės ar kokio kito velnio nešto ir palikto spąsto nepaliekant laiko sureaguoti.

Taigi, patobulinimai. Jei žaidėte kokius kitus mobiliuosius žaidimus kuriuose reikia apsaugoti veikėją, juos jau žinote. Tai skydai, spąstų sulėtinimai, ir t.t.t. Tačiau įdomiausia jų funkcija yra ta, jog juos galite pirkti už tikrus pinigus! O žaidimas dažnai priverstinai tačiau netiesiogiai reikalauja patobulinimų naudojimo, norint pereiti žaidimą aukštu įvertinimu.

Apipavidalinimas matytas jau daugybėje žaidimų, nenustebins nieko. Kubai, spalvingai išpuoštos aplinkos, skausmingai atrodantys spąstai bei mėlynas (ar juodas tolimesniuose lygiuose) dangus. Paprasta, nuobuodu.

Žaidimo kūrėjai lyg užsikepę stengėsi sukurti „casual” žaidimą valdomą vienu pirštu, ir vos išgirdę žodžius kaip „gal nereikia, padarom biškį subtiliau” užsikimšdavo ausis, patrypdavo koja ir pagrasindavo basliu visiems paprieštaravusiems. Suprantama, pirmoji idėja visuomet atrodo patrauklesnė už kitas, tačiau gerb. ponai, prasiblaivykite ir pradėkite kurti žaidimus smagius mums, dešimt rankų ir dešimt kojų pirštų turintiems asmenims, kurie vis dar sugeba patys savo pastangomis pasirūpinti valdomų veikėjų saugumu. Mes nenorime būti paprasčiausi rankiniai stabdžiai jūsų pramogų parke, kuris velniškai primena “Pjūklas” filmus.