Ar jums nenusibodo visi šiuolaikiniai panašūs klonai? Ar neužsmaugė taip dažnai štampuojami nykūs tęsiniai? Ar norite trumpam iš viso to „išsilaisvinti“? Norite tikrų ir grynų pojūčių? Jei atsakymas teigiamas, jums turiu džiugią naujieną. Vaistai yra. Ir jie veikia. 😉

Jei kas nors iš jūsų, dabar skaitančių šį tekstą, yra kažkada rašęs tikrai gero, kad ir seno žaidimo apžvalgą, neabejoju žino, kad pirmą tokios apžvalgos sakinį suregzti yra sunku. Labai. Mintys painiojasi. Baisu kažko nepraleisti. Pradėti galima visaip, ir kiekvienas bandomas variantas galų gale būna nubraukiamas. Tačiau, kai prisėdi prie tokio žaidimo, pasineri į jo gilų pasaulį, abejonių nebelieka. Nes tu žinai, kad ką žaidi yra gerai. To apsakyti neįmanoma, tiesiog būtina pajausti. Tačiau, aš pasirinkau kitokį kelią. Apžvalga yra apžvalga, ir aš būčiau nesuprastas, jei tekstą taip ir palikčiau. Gerai, pasistengsiu jums papasakoti kas gi mane šitame žaidime taip sužavėjo (ir kas pribloškė), ir dėl ko jį verta pažaisti visiems.

UŽUOMAZGOS

2032-ieji metai. Pasaulis jau nebetoks, kokį mes esame įpratę matyti. Viską valdo viena vyriausybė. Didžiuosiuose miestuose, kiekvieno žmogaus veiksmai yra griežtai kontroliuojami. Tiesa, žmonių gyvenimas ten yra pakankamai geras, jei nekreipsi dėmesio į tą patį faktą, jog visuomet esi kontroliuojamas. Taigi, šiokia tokia įtampa tvyro visada ir visur. Už miesto ribų yra taip vadinamos „konservuotos dykumos“, kurios pasižymi užterštu oru, ir šiaip yra pavojingos. Dar yra toks sindikatas, kuris ruošiasi į atmosferą paleisti nuodus, ir tada visus sunaikinti. Jo bosas, vardu Muro jau trina rankas, įsivaizduodamas masinę apokalipsę, fatališkai nusiaubtą pasaulį. Kaip jau esame įpratę matyti filmuose, ar kituose žaidimuose, ten kur yra blogis, visada turi būti ir gėris. Taigi, gėrio frontą šitame pasaulyje atstovauja tokia organizacija „TCTF“ („Technology Crimes Task Force“), kuri, kaip supratau, viena iš tų (o gal ir vienintelė) organizacijų, kurios priešinasi esamai tvarkai. Jie primena policininkus, ar šiaip tvarkos sergėtojus. Bent iš pirmo žvilgsnio. „TCTF“ vadovauja senas, todėl patyręs vadas Grifinas. Eilinei misijai į vieną iš sindikato būstinių, jis išsiunčia jauną, apmokytą ir patrauklią agentę Konoko. Stipri asmenybė, kišenėje neieškanti žodžių, ambicinga bei.. turinti kažkokią paslaptį.. kurios pati nežino… Taigi, Konoko vaidmenyje mes ir prabūsime visą žaidimą. Vaikščiosim po sindikatus, aiškinsimės kaip ir kas, bei atskleisime daug daug paslapčių ne tik apie sindikato veiklą, bet ir apie save. O mums dažnai per raciją patalkins tokia androidė vardu Shinatama, ir patsai Grifinas.

Šio žaidimo istorija yra tikrai labai plati, ir jos turėtų pavydėti didžioji dalis šiuolaikinių žaidimų, o įdomiausia yra tai, kad ji atsiskleis ne video intarpų metu, o pačio žaidimo eigoje, ieškant informacijos apie esamus įvykius. Beja, mes galėsime patys pasirinkti, ar norime žinoti istoriją, ar šiaip aklai vaikščioti po žaidimo lygius. Taigi, kiekvienam savas pasirinkimas.

ATMOSFERA

„Atsidūriau oro uoste, buvo prietema, netoliese stovėjo krovininis lėktuvas, aplinkui vaikščiojo sargyba, viršuj gelsvas dangus, o fone žavūs ambient garsai.“

Nežinau, kaip jūs, bet aš visuomet žavėdavausi atmosfera. Kad ir kur ją jausčiau. Žaidimuose, muzikoje ar filmuose. Atmosfera man yra didžioji dalis išliekamosios produkto vertės. Nes kas būtent mane paskatina sugrįžti prie jau matyto filmo ar žaisto žaidimo? Aišku, kad atmosfera. O ta atmosfera šiame žaidime pateikiama keleriopai. Įsivaizduokit dideles teritorijas, gelsvą foną, mūsų herojė rauna su motociklu per rampą, nuskrenda į kitą gatvės dalį ir susitinka su bosu. Tada, po ilgos kovos, kai bosas kažkur dingsta, ji lieka viena. Tiesa, nevisai. Bet tas vienumos jausmas yra nepakartojamas. Jūs esate vienas, saulėlydis, kažkur visai netoli stovi minėtas sindikatas, tolumoje matote kelis žaliūkus. Išsitraukiate savo pistoletą. Viso šito metu, fone groja atmosferinė muzika. O kai susiduriate su priešais, užgroja electro stiliaus miksas. Žodžiu, „ONI“ muzika tokia gera, kad dabar soundtrack’as nebeišeina man iš galvos, jau velniai žino kelinta diena. Taigi taigi, muzika šiame, kaip ir kituose mano mėgstamuose produktuose užima labai svarbią vietą. Prisideda visu kuo prie bendros atmosferos ir žaidime vyraujančios nuotaikos. O nuotaika tokia slogi. Gal kada teko matyti kokį nors tamsų anime? Man ir ne, bet atrodo, kad jų nuotaikos sutampa.

JAUSMAS

Dabar prisiminkite Max Payne. Pamenate? Turbūt, ir prisiminti nereikia. Tas toks ekstremalus išlikimo jausmas. Jūs esate vienas prieš visą mafiją, narkotikų batalijas, šiaip visokius bomžus… Tai va, žaisdamas „ONI“ dažnai jausdavau panašų jausmą. Bėgi tais sindikatais, kalbiesi su ten dirbančiais žmonėmis, bet visumoje esi visiškai vienas. Kiek visokių jausmų man teko patirti kartu su Konoko viso žaidimo metu… Ir melą, ir korupciją, bei išdavystę. Kiek kartų teko užspęstam į kampą, su žavia mergina ieškoti išeities tame bejausmiame pasaulyje. Atmosfera, vėl gi, kaip ir dera – beviltiška.

NINDZË ANIME STILIUM

„Į mane šaudė raketas, o aš pribėgau ir užlaužiau kaklą.“

Mūsų agentė yra kieta. Aš rimtai. Ji ne tik yra stipri asmenybė, kuri visuomet pasakys savo nuomonę. Ji moka grakščiai muštis, bei spardytis. Ypač spardytis. Taip pat moka šaudyti. Žaidimo eigoje atsirakinsite visokius combo manevrus, kurie ne tik kad atrodo gražiai, bet ir prideda dinamiškumo, bei padeda Konoko lengviau įveikt priešus. Būtent kumščių ir kojų kovos man pasirodė priimtiniausios, ir pačios smagiausios. Tiesiog mėgavausi. O kaip ginklai? O jie čia šiaip. Kad būtų dinamiškiau, paimi ir pyškini. Gal ir smagu su jais šaudyt, tik kad baisiai netikroviškai atrodo. Aišku, senas žaidimas, sena fizika, aš suprantu ir visiškai pateisinu. Pasirodė keista tai, kad norint nušauti savo priešą, turėsite į jį paleisti tikrai nemažai ugnies. Aš, gal būt, dėl to ilgainiui ir rinkausi mušimosi techniką, nes kai Konoko mušasi, kovos su priešais pagaliau atrodo nors šiek tiek tikroviškos. Jie nebėra kažkokie terminatoriai, nuo kurių atšoka švinas. Pagaliau, juk žaidime vienu metu galėsime turėti tik vieną ginklą. Tiesa, priešų DI neįsivaizduojamai bukas. Pavyzdžiui, jūs esate pasislėpęs už dėžės, o netoliese eina sargybinis. Sakykime, kad jus ir sargybinį skiria tik ta dėžė. Jūs galite apeiti iš bet kurios dėžės pusės, ir smogti jam. Ne, jis tikrai nesureaguos (o jei ir sureaguos, tai kaip koks robotas), ir šiaip jis kurčias turbūt, nes Konoko žingsnių taip niekad ir neišgirdo. Gerai ir žavu yra tai, jog priešų sutiksime pakankamai įvairių. Ta prasme, skirtingų modelių. Tačiau, negerai yra tai, jog jie mus gąsdins ne savo išvaizda, o savo turimais ginklais. Žodžiu, bijosime ne pačio priešo, bet jo ginklo. Nes žaidime priešai moka labai taikliai šaudyti. Tad mums teks nuolat visaip išsisukinėti nuo jų ugnies. Taip pat bus vietų, kur teks prabėgti pro lazerius. Tos vietos yra visai įdomiai integruotos, tačiau kartais erzinančios. Tiek lazeriai, tiek išsisukinėjimas nuo priešo kulkų kažkodėl irgi priminė anime filmukus.

Galėsime pasirinkti, kaip norime pradėti lygį. Ar išpyškinti visus iškarto, ir taip prarasti sveikatos, ar tyliai, bei apgalvotai prisėlinti, ir patiriant žymiai mažiau žalos sumušti priešus. Beja, kad ir kaip bandytumėm elgtis, vistiek ten, kur bus daugiau priešų, viskas pasibaigs kulkų, skausmo ir muštynių scenomis. Todėl stenkitės visuomet su savimi turėti vaistų, kurie kažkiek atstatys jūsų sveikatą. Pats žaidimo procesas man nepasirodė labai paprastas. Kai kurias vietas reikėjo kartoti po keletą kartų, kad beginklis įveikčiau bataliją šaudančių karių. Konoko jie be gailesčio daužys, mėtys, degins, kratys elektra.. Taigi, jei norėsit išgyvent, darbo bus. Taip pat, bus atvejų, kai žaidime nuo jūsų priklausys situacija ir siužetas. Pasirinkimo laisvė, kaip tais metais, čia tikrai džiugina.

Konoko su savimi visą laiką turės tokią kaip užduočių knygutę. Kurioje bus užrašomos užduotys, bei jos pačios išgyvenimai. Toks mini dienoraštis, kuris ne tik paįvairina žaidimą, bet ir suteikia šiokios tokios dinamikos. Pvz.: mes galime pažvelgti į istoriją ir visą eigą ne vien savo, bet ir herojės akimis. Ji tikrai labai žmogiška, ir sakyčiau, ypatinga veikėja. Gal teko matyti filmą „Mergina su drakono tatuiruote“ ? Jei teko, tai turbūt pamenate tą išsiskiriančią merginą. Jei ne, tai siūlau pažiūrėti. Konoko man labiausiai ir priminė kompiuterių įsilaužėlę iš to filmo. Emociškai stipri, nepalaužiama mergina, kuri turi savo nuomonę bei išgyvenimus. Su jais ir dalinasi. Bus lygis, kuomet pasinersime į Konoko vidinį pasaulį, labiau su ja susipažinsime. Dar, beja, patiko tai, jog Konoko visuomet nevaikščios su savo japoniško stiliaus futuristiniais pusiau-šarvais. Jos garderobas vien jais neapsiriboja. Todėl, dar šiokią tokią įvairovę suteiks lygiuose skirtinga herojės drabužių išvaizda. Dar noriu tęsti apie tą knygutę. Joje mes rasime ginklų, bei visokių daiktų, kuriuos surasime naršydami lokacijas, aprašymus. Kai kurie daiktai mums suteiks nepažeidžiamumą, t.y. tokius savotiškus šarvus, arba bus toks apvalus švytintis daiktas, kuris leis kuriam laikui būti nematomam. Knygutėje dar tarp savo dienoraščio puslapių surasite ir combo atakų aprašymus, bei kitą naudingą ir vertingą informaciją.

PILKŠVAI

„ONI“ mes apsilankysime teoriškai pakankamai skirtingose, tačiau praktiškai labai panašiose lokacijose. Dažniausiai tai bus pastatai, arba vidiniai kiemai, salės. Beja, vienam skyriuj mums leis šokinėti namų stogais, kas yra bent šioks toks paįvairinimas. Žaidime nuolat eisime per aukštus, ir atrakinsime visokias duris, kurios mus nuves į dar vieną mažai kuo besiskiriančią aplinką, kurioje situaciją gelbės nebent atmosfera. Atrakinti duris turėsime suradę kompiuterį. Tų kompiuterių sistema man kažkodėl visai patiko, nors į galą žaidimo jau buvo jaučiamas jų perteklius, ir to pasekoje – smaugianti gyvatė, vardu monotonija.

Gerai, tęsiu apie aplinkas. Taip taip, jos bus didelės, ir galėsime po jas bastytis skersai, išilgai. Galėsime bėgioti pirmyn, atgal ir džiaugtis. Tačiau, kažkuriuo momentu suprasime, kad nors aplinkos ir yra didelės (kai kurios), tačiau jos pilkos ir dažnai tokios atstumiančios, kad mes ieškosime kaip pabėgti iš ten į kokį artimiausią pastatą, kad ir į priešų minią, kad tik atrastumėm kažką gyvo. Aš kažkodėl sumaniau sudėti visus žaidimo minusus į krūvą šitoje pastraipoje. Tad dabar mintimis nusikelkite 9 matais atgal, ir skaitykite toliau. Žaidimas pilnas bugų. Herojė Konoko turės super savybių ir mokės žiūrėti kiaurai dėžę. O priešai bebėgdami į mus aklai (jie niekuomet nesislėps) sugebės užstrigti duryse arba laiptuose. Arba dar kur nors. Žodžiu, ima iš užstringa. Viskas. Daryk ką nori. Gali šaudyti ar tiesiog nekreipti dėmesio į nevalingai bandančią ištrūkti tekstūrą. Taip pat kartais gausite paranoją, kai pamatysite iš sienos išlindusias galūnes. Kartais rimtai pagalvodavau, jog tie sindikatai kažkokius itin slaptus bandymus daro, jei galūnės kiaurai sienas išeina… Taip pat mane tiesiog pribloškė gana nyki pabaiga. Bet patikėkite, visa tai kompensuoja tikrai smagus geimplėjus, bei gilus siužetas. Jūs galite užsimerkti, pamatę negražią tekstūrą, tačiau visada žavėsitės tokia gilia istorija, bei siužetu.

O apie grafiką galiu pasakyti tik tiek. Kaip senam žaidimui, ji gera. Tereikia, prieš žaidžiant nusiteikti, o pasinerti į žaidimo pasaulį po to jau lengva. Žaidimas pats į save įtraukia taip, ir nepaleidžia, kol nėra užbaigiamas, ir kol nėra atskleistos visos kortos. Modeliai atrodo tikrai visai pakenčiamai. Aplinkos nors ir niūrios, bet jos yra tokios „ONI“ stiliaus, tad gal dėl to man ir patiko. Grafikos aukoms tai primygtinai nerekomenduoju žaisti. „ONI“ yra puikus ekskliuzyvas istorijos, bei siužeto ir atmosferos fanatikams.

APIBENDRINANT

„ONI“ yra tarsi išsigelbėjimas nuo visų panašių šiuolaikinių tęsinių. Paprasčiausiai, jei nori pajusti tai, ką žaidėjai jautė senais laikais, kuomet žaidimai buvo kur kas daugiau, nei kelios menkos naujovės ir blizganti grafika, ir dar nesi bandęs „ONI“, aš siūlau jį pažaisti. Nes nors jis ir yra neilgas, ir savyje turi klaidų, tačiau tos klaidos jį ir daro tokį žavų, koks jis yra. Taip pat rekomenduoju anime fanams, bei manga skaitytojams. Visgi, žaidžiant atradau daug panašumų tarp šių žanrų. Ir apskritai, visiems visiems, kurie nesibaido senos grafikos, ir nori naujų pojūčių, bei išgyvenimų. „ONI“ savyje talpina genialų siužetą, kuris yra pagardintas svajinga atmosfera bei smagiu geimplėjum. Žaidimą žaidžiau prieš daug metų, žaidimą žaidžiu ir dabar, ir neabejoju, kad dar žaisiu. Nes jis vertas to laiko. Tai žaidimas, kurio išliekamoji vertė tiesiog veržiasi per kraštus. Tai kaip gera knyga, kurią norite skaityti dar ir dar. Tai yra istorijos dalis, kuri kažkodėl liko užmiršta.