Bemąstydamas, kaip geriau pradėti šią apžvalgą, užsimąsčiau apie senuosius žaidimus ir kaip jie laikui bėgant keitėsi. Pirmiausiai prisiminiau kadaise matytą paveiksliuką, kuriame palyginami 1993 ir 1998 metų FPS žaidimai. Pirmojoje skiltyje, vaizduojančioje 1993 metų žaidimą buvo tikras labirintas, pilnas visokiausių slaptų vietų, tunelių, vingių ir užkampių. Antrajame tebuvo pavaizduota tiesi linija, kartais pasisukanti į šoną, su vietomis įterptais vaizdo intarpais.

Tuomet mintys nuslydo į pirmuosius „World of Warcraft – Burning Crusade“ metus. Kaip dabar save prisimenu nuodugniai skaitantį misijos aprašymą ir bandantį susigaudyti žemėlapyje, kur ten šiaurė, o kur ten pietūs. Ką jau bekalbėt apie lygio kėlimosi greitį, kuomet neužtekdavo aplankyti vieną zoną tiesiog reikėdavo gerokai pakeliauti. Dabar viskas atvirkščiai: misijų objektai parankiai nurodomi žemėlapiuose, todėl tereikia nubėgti, ar nusiteleportuoti, o lygis kyla taip greitai, jog nebereikia atlikinėti viską iš eilės.

Aišku, tai tik „in-game“ aspektai, ką jau bekalbėt apie šiuolaikinę, verčiančią išsižioti grafiką, įvairiausius efektus, apie kuriuos seniau net nebūčiau pagalvojęs. O kur dar garso takeliai, kurie iš senų pypsėjimų „pavirto“ simfoninių orkestrų atliekamais „šedevrais“.

Kaip pasakytų Tzeentch‘o okultistai, „Change is Inevitable“ – norit Jūs to, ar ne. Nepaisant to, yra eilė žmonių, tokią filosofiją laikančių niekine ir mielai liekančių prie senų „gerų“ dalykų. Šalia tokių „ekstremistų“ yra ir naujoji karta, mananti, jog „Might and Magic“ ir „Heroes of Might and Magic“ yra vienas ir tas pats žaidimas. Tokie žmonės tampa bene unikalia niša tam tikriems žaidimų kūrėjams, kurie arba laikosi senosios dvasios arba tiesiog nori parodyt, „kaip buvo seniau“.

Nors, grubiai tariant, šis žaidimas yra pergaminta seniena, jis atlieka šiek tiek svarbesnę rolę, nei „paprastas laiko užimtumas“ ir parodo, kaip laikui bėgant keitėsi žaidimai, pradedant vienais pirmųjų, skirtų „Nintendo Entertainment System“ ir baigiant šiuolaikiniais, pagražintais visokiausiais „bloom“ efektais ir kitokiais „macnumais“.

Tam kūrėjai pasirenka jau ne vieną dešimtį metų skaičiuojančias veiksmo, nuotykių ir vaidmenų žanrus apimančias „Final Fantasy“ ir „Legend of Zelda“ frančizes.

Žaidimas prasideda juodos – baltos spalvos fone, su galimybe judėti tik į vieną pusę. Vėliau prisideda judėjimas į likusias puses, galimybė judėti įstrižai, išsaugoti žaidimą, atsiranda spalvos, garsas, o su juo ir foninė muzika, pridedamas inventorius, mini žemėlapis. Vienoje žaidimo vietoje netgi galima nusipirkti DVD grotuvą, kuris panaikina krovimosi laiką.

Čia netrūksta šiomis dienomis retokai sutinkamo humoro. Prisimenu „Might and Magic 5“ intro, kuriame aplink drakoną skraido musė. Tas ją vis ruošiasi „nupūsti“ savo liepsna, bet galiausiai apsigalvoja ir išsitraukia repelianto purkštuvą. Kažko panašus čia nėra, tačiau galima sutikti „Arrow in the kn..“, „Demacia“, „Guardian Angel“, „Monster Kill“ ir, ko gero, eilę kitų, kurių nepastebėjau. Apskritai, visi dalykų aprašymai turi tokį linksmą pasišaipymo „prieskonį“.

Žaidimą tyrinėti versianti istorija (ironiškai?) yra standartiškiausia iš standartinių: pagrindinis herojus netikėtai išgelbės merginą, kurią dar reiks palydėti į jos gimtą kaimą. Deja, bėdos tuo nepasibaigs, mat kaimiečiai, pamatę koks stiprus, drąsus ir kilnus herojus esąs, paprašys jį išvaduoti kaimą iš blogio nasrų. Norėdamas pasiekti piktadarį, herojus prieš tai turės surasti medalioną, kurio skirtingos pusės, oi, kaip netikėta, randasi skirtinguose „pasaulio“ kraštuose.

Veiksmas, galima sakyti, vyksta trimis skirtingais lygmenimis: mieste, „bendrame pasaulyje“ ir „bendrame pasaulyje“ esančiuose objektuose.

Miestai, kaip įprasta, pagrindinė zona, kurioje visad galima išsaugoti žaidimą, nusipirkti naujus šarvus, pažaisti kortomis, ar pasikalbėti su gyventojais, kurie gali turėti vertingos informacijos. Dabar jau aišku, kodėl pabaigoje bėgusiuose tikruose paminėtas ir „Diablo“ žaidimas.

„Bendras pasaulis“ – tarpinė vieta, per kurią keliaujama nuo vieno iki kito taško. Aišku, pakelėje tyko eilė priešų, kurie užpuola, vos tik gavę progą. Mūšiai čia vyksta ėjimų eilėmis pagrindu. Iš pradžių tai yra ganėtinai smagu, bet vėliau pabosta ir ima erzinti. Keliaujant po šį pasaulį, galima rasti ir paslėptų vietų, kurios su pagrindine istorija neturi nieko bendro, bet yra sunkesnės.

Trečioji vieta – patys objektai, kurie dažniausiai susiję su pagrindine užduotimi. Nors didele įvairove pasigirti negali (miškas, ola ir labirintas), yra ganėtinai įtraukiantys, mat vietomis verčia pagalvoti, ar labiau pasistengti. Savo struktūra jie labai primena tą 1993 metų FPS paveiksliuką, kuriame yra daug skirtingų kelių ir jokio žemėlapio. Šiuose objektuose nestinga priešų, bet, kaip ir „bendrajame pasaulyje“, kovos, su retomis išimtimis, yra lengvos. Tokiomis išimtimis nelaikytini bosai, kurie, kaip ir kokiam „Dark Souls“, verčia atrasti bendrus principus. Tiesa, juos nugalėti galima tik tuo vienu vieninteliu būdu.

Kalbant apie žaidimo sunkumą bendrai, čia nėra jokių sudėtingumo lygių, o „išsisaugoti“ galima tik tam skirtose vietose. Tai dar „paaštrina“ 4 galimos gyvybės, kurios, laimei, nusiiminėja po ketvirtį ar pusę, bei kai kurios ganėtinai sunkios vietos, dėl tam tikros priešų mechanikos ir „riboto žaidimo progreso“, kuris reiškia, jog atsirakinus naują inventorių, leidžiantį užsidėti žymiai daugiau daiktų, bus galima naudoti tik tame požemyje, kur jis ir buvo atrakintas. Visur galios sena tvarka, o su ja ir senas inventorius. Toks ribotumas atsiliepia ir žaidimo peržaidime: nugalėjus paskutini bosą, priešingai kitiems vaidmenų žaidimams, žaidėjui nebus leista su tuo pačiu veikėju toliau tyrinėti pasaulį, siekiant surinkti visas kortas, ar atrasti visas paslėptas vietas.

Didžiausias šio žaidimo minusas – trukmė, neviršijanti 2 – 3 valandų pagrindinės istorijos ir dar panašiai tiek peržaidimo. Nepaisant to, žaidimą išbandyti tikrai verta, tiek nepaleidžiantiems praeities, tiek prie dabartinių žaidimų prisirišusiems žaidėjams.
8,5/10