Vos tik pamatęs šį žaidimą prisiminiau „Pongą“ ir senąjį „Tetrio“ aparatą. Na, tą, kuriame be „Tetrio“ buvo ir kitų žaidimų, o viename jų reikėjo šaudyt iš apačios besileidžiančius blokus. Laimei, su pastaraisiais šis žaidimas bendro turi tik juodą ir baltą spalvas bei pačią primityviausią grafiką.

Pats „6180 The Moon“ pavadinimas iš pradžių sudarė nuomonę, jog kūrėjai tiesiog turėjo šį žaidimą kažkaip pavadinti, todėl sugalvojo atsitiktinį žodį ir prie jo pridėjo keletą skaičių. Ypač pasižiūrėjus pristatomąjį filmuką, kuriame per platformas gainiojamas baltas rutuliukas.

Klydau. Pasirodo, tas baltas rutulys yra pats Mėnulis, turintis asmenybę ir tikslą surasti Saulę. Pakeliui Mėnulis sutiks žmonių nukankintą Žemę (paliečiama miškų kirtimo problema?), savimylą Venerą ir paranojiką Merkurijų. Galiausiai jam paaiškės, kad Saulė niekur nedingo, o tiesiog nusileido ir jai jau pats laikas vėl patekėti, todėl teks grįžti atgal.

Norėdamas pasiekti kitą planetą, pirmiausiai Mėnulis turės paskrieti pro 10 joms priklausančių asteroidų. Iš viso tai sudaro solidų 100 lygių skaičių. (50 pirmyn ir 50 atgal). Laimei, kelionės per asteroidus nėra ilgos, todėl lengvesnės užtrunka vos keletą minučių. Kur čia laimė, paklausit? Kai kurios jų yra ganėtinai sunkios ir vietoj dvejų minučių užtrunka 10. Ir tai tik viena smulki atkarpa. Todėl net baisu pagalvot, kiek nervų kainuotų kelis kartus ilgesnis lygis. Neneigsiu, ilgai prie vienos vietos užstrigt kartais smagu, ypač jei tai AAA tipo žaidimas. Bet tik ne „rutuliuko gainiojimo per platformas maratone“.

Įvairovę padidina ir plačios platformos. Šios gali būti judančios, išnykstančios, atrakinamos, stacionarios ir atšokančios. Tokia įvairovė kartu su esančiomis kliūtimis (prie platformų pritvirtintais spygliais) ir pačia „bestogė“ judėjimo mechanika suteikia vis naujų išbandymų. Spygliai yra pagrindiniai, didžiausią frustraciją keliantys dalykai – mat mirtis ištinka vos prie jų prisilietus. Tiesa, mirtis čia yra niekinė, mat viskas prasideda iš naujo. Tai dar palengvina lygiuose esantys „atskaitos taškai“ (kurie, deja, ne visada suveikia).

„Bestogė“ mechanika reiškia, jog pašokęs Mėnulis „išskris“ per viršų ir išlįs apačioje, kur, pasiekęs tam tikrą tašką, pradės leistis ir vėl nukris iš viršaus. Grįžtant iš po susitikimo su Saule, ši mechanika apsivers ir Mėnulis nuo platformos šoks į apačią, o laisvo skrydžio metu kils į viršų, kai paprastai krenta žemyn.

Žaidime taip pat yra pasiekimų sistema. Nors čia galimi 17 pasiekimų, savo rolę jie atlieka prastai: siekdamas gauti tam tikrą pasiekimą, žaidėjas turėtų specialiai stengtis ar keisti nusistovėjusią žaidimo tvarką. Čia, deja, visi pasiekimai susirinko automatiškai.

Nepaisant visų įvairovių, tie 100 lygių netruktų atsibost, jei ne pagrindinis šio žaidimo šulas – garso takelis. Įdomu, jog kai kuriuose lygiuose, prie jau gražios muzikos gali prisidėti ir pats žaidėjas, mat yra platformų, kurios skleidžia tam tikrus garsus, o kai kurie lygiai yra beveik išvien „muzikiniai“.

Bežaidžiant toptelėjo mintis, jog šis žaidimas būtų puikus priedas, prie jau „Windows OS“ esančių žaidimų – tai, ko reikia „pramankštint“ smegenim.