Gyvųjų numirėlių tematika ant bangos jau keletą metų. Daugybėje žaidimų vienaip ar kitaip susiduriama su prisikėlusiais padarais, nepriklausomai nuo to, kokie jų stiliai. Galbūt ką nors tai pradeda erzinti, bet tikrai ne mane. Svarbiausia, kad kūrėjai savąją zombių naikinimo interpretaciją pateiktų kuo originaliau ir įdomiau. „Dead Meets Lead“ siūlo juos doroti „Diablo“ stiliumi. Bet ar taip pat smagiai?

DML – „Keldyn Interactive“, nepriklausomos švedų kompanijos, žaidimas, kuris tapo nemokamu. Gal taip ir geriau, nes mokėti nelabai yra už ką. Vien parsisiuntus ir įsirašius žaidimą puoliau į neviltį, nes niekaip negalėjau priversti jį veikti. Galiausiai, po to, kai išbandžiau viską, ką tik besugalvojau ir jau beveik apimtas depresijos, užsukau į kūrėjų internetinį puslapį. Kas galėjo pagalvoti, jog reikia parsisiųsti porą papildomų programinių paketų, kad galėtum pradėti žaisti. Mano natūrali reakcija: „Kokio velnio?“. Kodėl jie negali įsidiegti kartu su žaidimu ar bent jau būti pridėti prie jo instaliacinio failo? Šitaip galima prarasti daugybę žaidėjų, kurie nesuprasdami, kodėl ekrane nesikeičia vaizdas ar tiesiog tingėdami ieškoti išeities, žaidimą paprasčiausiai pašalins iš sistemos. Tačiau nepaisant nesklandumų, man pavyko jį paleisti ir netgi sužaisti iki galo.

Pirmiausia, trumpai susipažinkime su istorija. 1716 m. Anglijos krantus pasiekė žinia, jog El Mirando salose pasklido maras. Nieko nelaukusi, bažnyčia surinko armiją dievobaimingų vyrų ir jiems vadovauti paskyrė nuožmu kapitoną. Pastarasis ir būsite jūs. Viskas lyg ir labai aišku, bet kas gi kariauti eina su pulkais karių? Kelionės metu užklumpa siaubinga audra paskandinusi visus laivus ir tik šaunųjį kapitoną jūra išneša į krantą. Jam nelieka nieko kito, kaip tik pačiam nušluoti tas velnio išperas nuo Žemės paviršiaus. Apsiginklavęs kardu, pistoletu ir sutrinta Biblija, negailestingasis kapitonas keliauja vykdyti teisingumo. Maras plačiai paplitęs, o juo apsikrėtę ne tik žmonės bet ir gyvūnai. Išskyrus vištas. Jos matyt atsparios ir ramiausiai užsiima savo reikalais, kai tuo tarpu jūs, prabėgate pro šalį mojuodami ilgu kardu, o paskui į jus – būrys gyvų numirėlių.

Jei jau prakalbom apie tuos numirėlius, tai verta paminėti, jog šiais laikais ne vien telefonai ar televizoriai būna išmanieji. Šiame žaidime sutiksim zombius, kurie naudoja tinklus, kad apribotu jūsų judėjimą. Pripažinkim, kaip kraujo ir smegenų ištroškusiems padarams, tai labai įmantru. Juk nedažnai tokius sutinkame. Kitos negyvėlių rūšys irgi turi tik jai būdingas savybes, bet tinklai pranoksta visą kitą. Na, nebent dar galima paminėti prisikėlusiuosius šamanus. Šitie šmikiai gali prikelti nuo kapitono rankos kritusius padarus antram… Tikriausiai tiksliau būtų sakyti – trečiam gyvenimui. Keista, bet tas skaičius sutampa su bosų kovų skaičiumi. Pirmos dvi vyks gan ankštose vietose, bet paskutinis mūšis, tarsi dešimties asmenų ansamblio važiavimas lengvuoju automobiliu. Atkreipiant dėmesį į tai, jog fortepijonas vežamas salone. Kaip bebūtų, priešininkų įvairovės užtenka, lyginant ją su žaidimo trukme. O ji – vos kelių vakarų ilgio.

Norint progresuoti žaidimo eigoje, teks vykdyti užduotis. Jų visų tikslas vienodas – pasiekti skrynią, o joje rasti priešnuodį. Įveikus lygį gaunate sidabrinių ir auksinių monetų. Už pastarąsias galėsite atrakinti naujus regionus žemėlapyje. Pilkuosius pinigėlius taupysite naujiems ginklams. Jų čia rasime dviejų rūšių – šaunamųjų ir artimosios kovos. Kardu, kūju ar ietimi galimi paprasti kirčiai arba galingas smūgis darantis ne tik daugiau žalos, bet ir laikinai apsvaiginantis arčiausiai esančius priešus. Šaunamieji ginklai labai efektyvus, tačiau ir amunicija labai ribota. Kaip jau supratote, nusipirkti jos negalima, tad dažnai teks skubotai priimti sprendimą – šauti ar kirsti. Žudant priešus kyla įniršio matuoklis. Kuo jis aukštesnis, tuo greitesnis ir daugiau žalos darantis tampa kapitonas. Taip pat keičiasi ir jo išvaizda: užauga sparnai, pykčiu degančios raudonos akys. Pamažu tampama savotišku demonu. Tačiau, kad ir koks baisus patapsit, veikėjas bėgioja vienodai. Tai yra, taip, lyg turėtų bėdų su kelių sąnariais. Smulkmena, kuri gali kristi į akis tik tada, kai ekrane nėra priešų, bet tokių akimirkų būna retai. Nepaisant to, bėgti galima, tik gaila, jog toli nenukeliausite. Bandant patekti už kūrėjų numatytų žemėlapio ribų, pamatysite didelį užrašą skelbianti, jog sergate maliarija. Gyvybių stulpelis pradeda mažėti ir jums teks skubiai grįžti į taką. Beje, nesumanykite maudytis, nes vandenyje tyko piranijos, kurios taip pat labai šauniai geba mažinti gyvybinės energijos skaičių.

Mėgstantiems lygį išvalyti taip, kad neliktų nė vieno priešo ir tik apžiūrėjus visą žemėlapį, keliauti toliau, turiu blogą žinią. Ilgai vienoje vietoje užsibūti negalėsite, nes vis būsite užpulti zombių. Tiesą sakant, vistiek nieko gero nerasite ir galiausiai stengsitės kuo greičiau prasiirti per lygį. Iš pradžių tai gali pasirodyti labai lengva, bet tolimesni lygiai parodo, kad atsipalaiduoti nevalia. Niekada negali žinoti kur ir kiek monstrų pasirodys. Aklai bėgti ir tikėtis, jog pavyks išskersti visus judančius padarus yra naivu ir kvaila. Kiekviename lygyje teks susigalvoti skirtingą strategiją. Kitaip dažnai teks kartoti viską iš naujo. Dar truputis apie tą bėgimą aklai. Regis, priešai taip ir daro. Kelio paieškos sistema prastoka, tad dažnai zombiai už ko nors užkliūna. Dirbtinis intelektas nežiba, o tai bandoma išpirkti dideliu puolančiųjų skaičių ekrane.

Apie valdymą nėra ko daug kalbėti. Jis paprastas, patogus ir greitai perprantamas. Tad geriau pereikime prie grafikos. Ši, pagal šių dienų standartus, akių nebado, bet tikrai galima rasti geriau. Dominuoja žalsvai pilkšvi atspalviai. Aplinkos gan nykokos, telkšantys vandens telkiniai, pelkynai, sutrešusios trobos, griuvėsiai. Žodžiu, vaizdelis toks, tarsi apsiniaukusi vakarą bėgiotumėte po džiunglėse apleistus čiabuvių kaimus. Bet ir kaimais jų nepavadinsi, nes daugiausia užtinkami pavieniai pastatai. Zombių, bent jau tų, kurie vaikšto dviem kojom, išvaizda skiriasi minimaliai, nors jų klasės skirtingos. Žinoma, nieko naujo nesugalvosi, tad labai pykti negalima.

Užtat galima pykti už garsus bei muziką. Būčiau apie ją visai pamiršęs, bet pastoviai sustodamas pagrindiniame meniu vis šį tą pasižymėti užrašinėje, susigriebiau, kad girdžiu iš naujo ir iš naujo besikartojančia gan grėsmingai skambančia melodiją. Žaidžiant ji netrukdo, bet ir neatkreipia dėmesio. Perėjęs žaidimą taip ir nesupratau ar bent kartą pasikeitė garso takelis ar visą laiką mane lydėjo viena ir ta pati melodija. Greičiausia, kad kovodami išvis neturėsite kada įsiklausyti į muziką. Ekrane pasirodžius kelioms dešimtims monstrų, ji mažiausiai rūpės. Jūsų ausis pasieks tik švytuojančio kardo, šaunamojo ginklo, tykstančio kraujo ir priešmirtinių aimanų garsai. Apart to mažai ką galima išgirsti. Gaila, bet kapitonas taip pat nekalbus. Savo istoriją jis pasakoja teksto pagalba.

Galiausiai, galima teigti, jog žaidimas gan smagus. Ypač atsižvelgiant į tai jog prie jo dirbo tik saujelė žmonių. Nesudėtingas, leidžiantis keletą vakarų nuleisti garą po darbų ar mokslų. Blogiausia tai, jog peržaidžiamumo vertė – labai maža. Užbaigus žaidimą kūrėjai siūlo įvykdyti pasiekimus, bet vargu ar kas benorės dar kartą grįžti į DML pasaulį, žinant, kad tokį patį saldainį galimą rasti gražesniame popierėlyje. O jeigu gražiau atrodo ir skonis būna geresnis.