„King’s Bounty: Warriors of the North“ – tai nuostabi interaktyvi viduramžiška pasaka, susidedanti iš RPG bei ėjimų strategijos elementų bei pagardinta sąmokslų teorijos padažu. Būtent tokį keistą, bet visai skanų patiekalą mums patiekė „Katauri Interactive“ virtuvė per „1C Company“ restoranų tinklą. Kas aptarnavo mūsų staliuką, jau nebepamenu, bet gerai pamenu, kad prie kito staliuko sėdėjęs konspiracinis Kean’u vis stebėjosi, ką čia tokio dorojame ir be paliovos uždavinėjo keistus, kone „egzistencinius“ klausimus…

Šioje vietoje galima būtų sutiktu su konspiraciniu Kean’u. „King’s Bounty: Warriors of the North“ procesas labai primena ne kokį nors tradicinį RPG, kuris greičiausiai paremtas kuria nors fantasy atmaina, bet kuo tikriausią pasaką, kurios dažniausiai prasideda magiškais žodžiais „Seniai, seniai už jūrų, marių kartą gyveno…“. Galbūt ne visada tolimesnė pasakos eiga tau patinka, tačiau šiek magiški žodžiai tave nuteikia kažkam didžiam, epiškam… greičiausiai net ir su gera pabaiga bei kažkuo pamokančią istoriją.

„King’s Bounty: Warriors of the North“ kaip ir ankstesniame serijos kūrinyje žaidėjas nukeliamas vėl į Darion pasaulį. Šį kartą pagrindinis herojus – vikingas, gavęs iš tėvo užduotį sustabdyti numirėlių armiją, kuri nepaliaujamą puola gimtąsias žemes. Nors jau ši užduotis atrodo gana didžiulė, bet tai niekas palyginti su tuo, ką herojui tenka nuveikti keliaujant link pabaigos. Pamažu vietinės salos gelbėtojas tampa pasaulinio lygio didvyriu, kartu išmokdamas ir vieną labai svarbią pamoką apie pasitikėjimą.

OK. Kean’ai tu mane prigavai! Iš ties sunku pasakyti, kur riba tarp MMO ir vieno žaidėjo. Ypač „King’s Bounty: Warriors of the North“ atveju. Nors žaidime nėra jokių galimybių žaisti kartu ar prieš kitus žaidėjus, tačiau remiasi misijų mechanika sutinkama daugumoje dabartinių MMORPG žaidimų. Dideliame žaidimo pasaulyje, sudarytame iš krūvos mažesnių žemėlapių, galima sutikti krūvą kompiuterio valdomų personažų (NPC). Iš jų galima gauti įvairiausių užduočių, kurias įvykdant vystoma žaidimo istorija bei gaunama daug daugiau patirties taškų nei įprastai kovojant prieš priešus. Paimamų misijų skaičius neribotas, tačiau tik vykdant pirmines užduotis galima nukeliauti iki žaidimo pabaigos. Šalutinės užduotys tarnauja labiau tam, kad supažindintų žaidėją geriau su žaidimo pasauliu bei suteiktų jam patirties lengviau atlikti pagrindines užduotis, nes paprastai joms reikia tam tikrų įgūdžių, kurių niekaip kitaip negausi.

Užduočių įvairove „King’s Bounty: Warriors of the North“ pasigirt tikrai gali. Žaidimo metu teks ne žudyti kažkokius bosus, bet taip pat su kaimo draugais pijokauti, aiškinti vagis, ieškoti lobių bei galinčių padėti užkerėtiems, spręsti vidinius herojų konfliktus. Iš tiesų užduočių kiekis toks didelis, kad geriausiu atveju žaidimą pavyks pereiti tik per kokias 30 valandų, kas šių laikų vienam žaidėjui skirtiems žaidimams atrodo iš ties įspūdinga. Be to, greičiausiai šis skaičius bus dar žymiai didesnis, jei nebus naudojama kodų ir bus žaidžiama aukštesniu sudėtingumo lygiu bei norėsis surinkti visus įmanomus apdovanojimus.

Viena iš priežasčių, kodėl laikas žaidimo metu gali būti sugeneruotas toks milžiniškas laikas ta, kad net ir pralaimėjus mūšius žaidėjo valdomas personažas dažniausiai ne miršta, o grįžta į saugią vietą su daug mažesne armija bei tam tikra kompensacine pinigų suma, kurią galima išleisti armijos papildymui (tiesa, galima įsigyti tik tiek karių, kiek leidžia valdomo personažo lygis – antraip jie mūšio metu sukyla). Tai labai primena daugumą populiaresnių MMORPG, kuriuose mirtis realiai mažai ką reiškia – tiesiog sugaišti šiek tiek savo brangaus laiko atsigavęs ir paskui keliaudamas iki reikalingo taško. Visgi, „King’s Bounty: Warriors of the North“ turi šioje vietoje tam tikrų skirtumų. Pirmiausia, kaip būtų be gaila, perkami kariai iš tų pačių pardavėjų su laiku senka, todėl jei prastai kovoji po kurio laiko gali nutikti taip, kad nebus ką pirkti. Pardavėjai paprastai naujais resursais prisipildo tik tuomet kai žaidėjas „atsirakina“ naujas pasaulio sritis.

Um… kaip čia pasakius, Kean’ai…

„King’s Bounty: Warriors of the North“ visatoje galima pasitobulinti kai kuriuos savo daiktus, kovojant kažkokiame itin keistame pasaulyje su skrajojančiomis platformomis prieš goblinus bokšteliuose kartu su įprastais kariais aplink juos. Jei pavyksta laimėti, tuomet daiktai patobulinami, jei ne – tuomet visiškai pralaimima, nes iš to pasaulio kovos metu negalima pabėgti. Ir kas keisčiausia, kad tai turbūt yra vieni iš kelių variantų kaip žaidime išvis galutinai įmanoma pralaimėti. Maža to, dar pats tobulinimas prasideda pasirinkus atitinkamą meniu punktą ant norimo daikto (ne visus galima tobulinti). Matant visą tai apninka keistas jausmas, tarsi čia tektų būti kažkokio žolės rūkymo čempionato stebėtoju, kurio nugalėtojas, jei pavyksta jam išgyventi įgyja didesnė imunitetą bei taip tampa kietesniu kitų akimis.

Kalbant apie daiktus verta pasakyti, jog nors jų pasirinkimas gana nemažas ir iš pirmo žvilgsnio pagal jų statistiką galima rasti geresnių, bet ilgėliau naudojant tuos pačius daiktus nebebus įmanoma surasti kitų, kurie taip pat gerai atliktų savo užduotis kaip senieji. To priežastis gana keista, bet kartu gana logiška – tobulinant herojų kartu tobulinasi ir jo naudojami daiktai. Vadinasi, ilgiau tarnaujantys daiktai gali tapti geresni nei bet kuriuo naujieji. O tai žvelgiant pro daugumos kitų RPG akimis atrodo gana neįprastai, nes ten vis reikia pirktis ir pirktis naujus daiktus kylant lygiui. Tuo tarpu „King’s Bounty: Warriors of the North“ daug svarbiau ne prisipirkimai bet amžinas tobulinimas.

„King’s Bounty: Warriors of the North“ paremtas norsų mitologija. Dėl to žaidime galima sutikti 5 valkirijas, mistiškas moteris lemiančias senovės vikingų supratimu, kas kovas laimės ir kas ne. Deja, „King’s Bounty: Warriors of the North“ pasaulyje jos nulemia pergalę tik dalinai. Kiekviena iš jų gali būti panaudota kaip ginklas, galintis smogti savąjį unikalųjį smūgį. Vienintelis skirtumas nuo įprastų ginklų tas, kad joms gali atiduoti savą sukauptą nereikalingą inventorių, jeigu šis joms tinka (kiekviena jų – naudojasi kito tipo daiktais). Kokį inventorių ir kada jos naudoja, tebūna žaidėjui paslaptis, bet kaip ten bebūtų, jos sugeba iš viso duoto atsirinkti tai, kas labiausiai joms tinka, kad taptų bent šiek tiek galingesnėmis.

Valkirijos yra ne vien koviniai ginklai, bet ir kompiuterio valdomi personažai įtakojantys žaidimo istoriją. Jos sutiktos ne kovos lauke, paprastai duoda žaidėjui šiek tiek užduočių, kurių įvykdymas reiškia, ar jos prisijungs ar ne.

Apskritai pačios kovos vyksta ėjimų principu panašiai kaip ir „Heroes of Might & Magic“ žaidimų serijoje. Eilės tvarka leidžiama atlikti žaidėjui ir jo priešininkui ėjimus, kurių metu gali pajudinti duotą karį, liepti jam atlikti ataką, liepti laukti ar pasinaudoti šalia jo esančiu interaktyviu žemėlapio komponentu, kuris duoda arba atima kažkokį bonusą (pvz., galima rasti aukso skrynią, bet galima užsirauti ir ant bičių spiečiaus). Kiekvienų ėjimų rato metu (kol kiekvienas mūšyje dalyvaujantis veikėjas atlieka kažkokį veiksmą) galima burti tol kol pasibaigia magiškieji taškai, smogti su savo herojumi arba panaudoti vieną iš turimų valkirijų.

Įdomu tai, kad žaidimo pabaigoje nors ir tenka kovoti už skirtingus didvyrius ir jų komandas, su kuriomis susipažįstama žaidimo metu, bet taip pat pat galima valdyti ir valkirijas, kurios kažkodėl nusprendžia padėti ne vien valdomam pagrindiniam herojui. Sakyčiau, gana keistas, bet kartu malonus posūkis mechanikoje, nes galima vienu metu išbandyti krūvą skirtingų kovinių kombinacijų ir galbūt… taip… galbūt… peržaisti viską dar kartelį, pasirinkus kitą herojaus tipą žaidimo pradžioje…

Kai baigėm „King’s Bounty: Warriors of the North“ doroti, Konspiracinio Keanu jau nebebuvo šalia likę. Norėjau padėkoti už šaunias įžvalgas… bet ką jau padarysi… kai konspiracijos šaukia…

Kaip ten bebūtų šis patiekalas pasirodė man gana gerai padarytas. Trūko nebent galimybių tik pasivaržyti tinkle ar kažko kito, kas būtų padarę labiau jį peržaidžiamu produktu. Žinoma, dialogų įgarsinimai taip pat būtų nepamaišę, bet iš esmės nekliudė…