Elfai. Kai žmonės tebuvo urviniai ir kovojo dėl maisto, ši kilni rasė jau buvo pasiekusi savo aukso amžių. Ilgainiui, matydama žmonių progresą, ėmė juos mokyti savo paslapčių, tame tarpe ir magijos. Nors šalia buvo ir daugiau kylančių rasių, žingeidžiausi buvo žmonės, ypač viena, Dayaran gentis. Kuomet jie žinojo viską, šiems vis dar nebuvo gana. Todėl vienas jų pagalvojo, „kodėl man nepatapus galingiausiu magu visame pasaulyje?“. Taip taręs, sukūrė galingą burtą, kuriuo išžudė didžiąją elfų populiacijos dalį. Drakonai, norėdama užkirsti tam kelią, pasiaukojo ir užvertė burtininką. Prabėgo amžiai, kūrėsi naujos karalystės, kol vieną dieną nepasirodė keistas magas ir nenužudė kelių inkvizitorių burtu, panašiu į tą, kurį panaudojo Dayaran magas. Bijodami galima pasikartosiančios situacijos ir nenorėdami, kad žmonės sužinotų jų paslaptis, elfų skautė Gylven ir jai į pagalbą atsiųstas lankininkas Saggitelis leidžiasi persekioti burtininką. Taip prasideda pirmoji dalis, apimanti elfų istoriją.

(Ne)Laimei, žaidimas neapsiriboja viena istorija ir turi net tris pratęsimus. Gaila, bet tik pirmoji dalis pateikia tokią aiškią ir išsamią istoriją. „The Ranger“ leis žaisti už vienuolį, kuris atvyksta iš salos ir susitinka su keliais draugais, bei padeda jiems jų reikaluose, „Magic“ pasakoja apie keistą ligą, kuri apima visus magija besinaudojančius žmones bet kažkodėl įpareigoja žaisti už nykštukus, o „Siege“ yra apie žmones, atsiiminėjančius žemes ir visokių zombių, arba konfliktuojančius su elfais. Apskritai, žaidimo misijų aprašymai šiuose pratęsimuose yra be galo komplikuoti. Visuose pilna nieko nepasakančių smulkmenų, nėra jokios istorijos, į kurią galima atsiremti. Mano manymu, būtų buvę žymiai įdomiau, jei užuot davę visai skirtingas istorijas, žaidimo kūrėjai būtų leidę peržaisti tą pačią elfų istoriją, tik kitu kampu ir su kitokiomis pabaigomis. Tokiu atveju, gal net nebūtų reikėję tų pratęsimų.

Nepatiko ir tai, jog pratęsimai neturėjo nei įgarsinimo, nei animacijos, kai pirmasis žaidimas turėjo abu dalykus. Kurie, atvirai sakant, taip pat nėra itin geri.

Žaidime galimi keturi rėžimai: nemisijinis, („single player“) žaidimas, misijos („storyline“), pusiau neveikinatis žaidimas internete (serveriai atjungti, bet, greičiausiai, žaidimą vis tiek galima žaisti per LAN), bei įvadas („tutorial“). Šių yra du: pirmasis apmoko pačių pagrindinių kameros ir armijos valdymo principų, o antrasis išmoko kelių subtilybių. Labai užstrigo prastas įgarsinimas, kuomet vienu metu kalba du skirtingi „mokytojai“, todėl labai sunku ką nors suprasti.

Kalbant apie paprastas misijas, šių yra nedaug – vos 13. Negana to, nei vienas žaidimo pratęsimas neprideda jokių naujų misijų.

Visai kitas dalykas – pagrindinė žaidimo istorija. Nors iš pradžių atrodo, kad kūrėjai nieko gero nesugalvojo, todėl kelionę vystė vieninteliu paaiškinimu – „mes nespėjom, jis pabėgo, todėl turim vytis toliau“, gale sugeba pateikti siurprizą ir vis tiek sugeba suteikti norą pamatyti, kas bus toliau.

Nepaisant to, misijos nėra įvairios. Daugumą jų sudaro tokios, kuriose reikia užimti kokį nors pastatą, nugalėti visus priešus ir išlaikyti herojų gyvą. Viską palengvina nedidelis zonų plotas ir pagrindinius objektus žyminčios rodyklės. Esančią situaciją paįvairina žaidimo pratęsimai, pridėdami naujų misijų, kaip pilies gynyba, kuomet ją reikia išlaikyti tam tikrą ėjimų kiekį, ar šnipinėjimas, kuriam svarbiausia išlikt nepastebėtam.

Kaip ir pridera kiekvienam tokio tipo žaidimui, prieš pradedant žaisti, veiksmo vieta yra parodoma bendrame pasaulio žemėlapyje, su trumpu aprašymu, galimybe pasirinkti sudėtingumo lygį (kurių yra trys) ir informacija, apie papildomus bonusus, jei pergalė bus įvertinta aukso taure. Įdomu ir tai, jog bevykdant misijas žaidimas leis pasirinkti vieną iš kelių galimų kelių, kuriais galima keliauti.

Misijų įvertinimas taurėmis yra vienas įdomesnių žaidimo aspektų. Iš viso yra trys taurės: aukso, sidabro ir bronzos. Atitinkamą medalį galima gauti tik pasiekus pergalę per tam tikrą ėjimų kiekį. Tai yra svarbu, kadangi gavus vertingesnį medalį, bus suteikta daugiau aukso, kuris itin vertingas ir nesimėto ant kiekvieno kampo. Už auksą galima pirkti ir tobulinti karius, o armijos kiekis, kai kuriais atvejais, yra itin svarbus. Už auksinį medalį, be aukso, bus galima atrakinti ir papildomą misiją, kurią sėkmingai perėjus (ir praradus mažai karių), bus galima susirinkti dar daugiau aukso.

Kai kuriais atvejais gali atrodyti, kad pelnyti auksą ir atrakinti tą papildomą misiją yra tiesiog neįmanoma. Čia svarbu žinoti, jog pagrindinius objektus yra svarbu užimti (langelyje pastatyti pagrindinį herojų), o aplink esančius priešus galima tiesiog palikti.

Svarbus šio žaidimo aspektas, jog prieš pradedant žaidimą galima pirkti arba tobulinti armiją, pagal savo žaidimo stilių. Čia nėra jokio pastatų statymo, kurie vėliau generuotų atitinkamus karius. Progresuojant žaidimui, „unitai“ (manau, jog dėl bendro supratimo geriausiai tinka būtent ši sąvoka) kels lygį, todėl vėliau juos bus galima tobulinti į dar stipresnius. Negana to, kai kuriais atvejais teks padaryti pasirinkimą, nes tobulinimas išsišakos į dvi puses: kavalerija arba pėstininkai. O „unitų“ žaidime yra daug ir kiekvienas jų turi savo paskirtį: lankininkai geri prieš skraidančius taikinius, kavalerija prieš lankininkus, pėstininkai prieš kavaleriją ir taip toliau.

Pirmojoje dalyje galima žaisti tik už elfus, o du iš trijų pratęsimų toliau leis valdyti nykštukus ir žmones.

Sukomplektavus armiją ir pradėjus žaidimą, armiją teks išdėstyti duotuose pradiniuose laukeliuose. Jei armijos bus per daug, likusi bus palikta rezerve ir galės būt įkelta į žaidimą vėliau, atsilaisvinus vietai. Svarbu ir tai, jog armiją galima pirkti bet kurio žaidimo metu.
Veiksmas vyksta langelių formatu ir ėjimais. Kiekvienas „unitas“ turi du ėjimus: gali pajudėti ir atakuoti. Svarbu tai, jog abiejų veiksmų vienu metu atlikti nebūtina. Tai yra, galima pajudėti su „unitu“ A, pajudėti ir atakuoti su „unitu“ B, o tada grįžti prie A.

Kitas įdomus dalykas, jog viena ataka padarius tam tikra kiekį žalos, priešas (arba savas „unitas“) pabėgs į šalį. Tai svarbu, jei norima užimti kokią nors vietovę. Tačiau toks atsitraukimas taip pat gali būti ir kenksmingas, jei priešas atsitraukia toliau, kur nepasiekia kitos atakos ir ten vėl užsipildo gyvybės taškus.

Gyvybės taškus galima atstatyti ir saviems „unitams“, leidžiant jiems visą ėjimą pailsėti.
Bendrą vaizdą galima matyti dviem būdais: atitolinus, kuomet matomas tik vienas modelis, arba priartinus – tada bus matomi visi maži modeliai. Pirmasis variantas yra patogesnis, o antrasis smagesnis, ypač paleidus burtą, kai priešai pabyra į šalis.
Kadangi žaidimas yra nesuteikia galimybės mėtyti armiją, o gaunamas auksas itin svarbus, o kariai labai naudingi, reikia ieškoti visų galimų taktinių pranašumų. Pirmiausiai tai savotiška mūšio prognozė, rodanti galimus abiejų pusių nuostolius. Nors tai tėra prognozės, jos vis tiek padeda, besirenkant priešus.

Antra – karių pastatymas tam tikrose zonose: stovėdamas miške „unitas“ gaus +4 gynybos, kai stovėdamas upėje bus itin jautrus žalai. Taip pat su laiku pakelti lygiai duoda papildomų taktinių galimybių, kurios taip pat prideda atakos ar gynybos, priklausomai arba nepriklausomai nuo esančios zonos.

Negana to, žaidimo eigoje galima rasti ir artefaktų, kurių vaidmuo toks pat – sustiprinti jį laikantį „unitą“. Taip pat kai kuriais atvejais galima atšaukti judėjimo ėjimą.

Teigiama, jog kiekvienas pratęsimas įneša kokių taktinių naujovių. Nors tos naujovės tikrai pasireiškia pačiame žaidime (naujos misijos ir t.t.), taktinių veiksmų kaitos nepastebėjau. Nebent tuos pokyčius siesime su žaidžiamomis rasėmis, kur, norint gauti bonusų reiks stovėt ne miške, o ant kalno.

Nepaisant visų strateginių galimybių, geriausias būdas pereiti žaidimą yra nuolat išsaugojant gerai atlikus ėjimus ir kartojant, jei kas nors nepavyko.

Žaidime akį pamalonina stebėtinai detali grafika ir nuostabūs gamtovaizdžiai. Nors esantys kariai ir pastatai neatitinka vieni kitų dydžių, tačiau yra pilni smulkių detalių, kaip skirtingi šalmai, skydai, interjero detalės ir t.t.

Žaidimo metu skambėjęs garso takelis taip pat nesugebėjo atsibosti, kaip tai dažnokai nutinka kituose žaidimuose.

Apibendrinant, galiu užtikrintai pasakyti, jog žaidimas skirtas ne elfų, o strategijos mylėtojams, nesibaidantiems fantastikos prieskonio. Jei reiktų visas dalis vertinti atskirai, be abejo, didžiausią įvertinimą skirčiau pirmajai, dėl ganėtinai įtraukiančio siužeto bei vidutinio sudėtingumo lygio ir, atitinkamai, ženkliai mažesnius pratęsimams, dėl jų pernelyg komplikuotų bei nieko nepasakančių istorijų ir gerokai padauginto sudėtingumo, kuris tiesiog verčia žiovauti.

O kad reikia vertinti visą, todėl bus 7.