Būna gerų galvosūkių žaidmų ir nelabai. Tačiau kaip atskirti, kuris geras, o kuris – blogas? Asmeniškai aš pradedu nuo pavadinimo. Jei jo ištarti negaliu, žaidimas mane jau suerzina. Tačiau čia aš nebaigiu. Tęsiu toliau, ieškau kur galėčiau dar prisikabinti. Tačiau tik retam žaidimui pavyksta susimauti taip, jog nerasčiau nei vienos geros jo sudedamosios dalies, o tik blogąsias. Anmynore tai padaryti pavyko, ir aš šiam žaidimui ištaigingai kabinu prasčiausio mano žaisto galvosūkių žaidimo titulą, ir apdovanoju įsivaizduojamu mediniu medaliu.

Pirmoji apžvalgos pastraipa, o žaidimą jau blankiai prisimenu. Jei gerai pamenu, jis buvo apie kažkokius pabaisiukus, kurie turi lyg afrikiečiai vergai nešioti deimančiukus į kažkokius aukurus. Neaišku kam. Tikriausiai, kad sustabdytų kažkokį blogą blogą pilietį, siekantį sunaikinti pasaulį, ar kažkas panašaus. Klausimas: „Kodėl?”. Kodėl kažkokie deimantai turėtų išgelbėti pasaulį? Ar jie gali iškviest specialiąsias fantastinio pasaulio grupuotes, siekančias sustabdyti blogiukus? Atvyks savotiški “Keršytojai” tik Anmynore pasaulyje? Nežinau. Turbūt niekas nesužinos, kadangi žaidimas velniškai neįdomus, ir niekas jo neužbaigs, kadangi ten daugiau nei 100 galvosūkių. Ir gerai.

Antroji pastraipa, ir jau pamiršau, kodėl žaidimas man taip nepatinka. Galbūt ir gerai, nes turiu užrašų knygutę. Joje parašyta, jog kameros valdymas primena traukulius patiriančio žmogaus rankų judesius. Paprasčiau sakant – kamerą suvaldyti tam, jog matytum kur tas monstras turi eiti, turi naudoti abi rankas, stengiantis nedaryti staigių judesių. Lyg išminuotum bombą, ar vartytum kūdikių vystyklus. O monstras valdomas ta pačia pele braukiant (lyg pirštu) ta kryptimi, kuria tu nori kad jis eitų. Štai čia ir iškaiškėja viso to kilmė – žaidimas pirmiausia buvo išleistas mobiliems telefonams, todėl lygių pabaigoje nebestebina ir “trijų žvaigždučių” apdovanojimai, kurie neleidžia nurimti kol negausi jų visų. Jei jų nesurinksi – liksi didžiausia gėda savo šeimoje.

Trečioji pastraipa, ir aš pažvelgęs į knygutę pamatau, jog didelėmis raidėmis parašyta – žaidimas atrodo lyg būtų tik pasiekęs “Alpha” kūrimo stadiją. Taip – žvelgiant už vaikščiojimo lauko ribų matoma neaiški spalvų makalynė, lyg turinti simbolizuoti pražūtį, lyg turinti parodyti dangų, lyg drausti ten įžengti. O aš matau tik pagalves ir žele. Hm. Vienintelis gražus dalykas tas, jog nebijota ryškių spalvų ten, kur žaidimo veiksmas vyksta ištiesų. Tol kol lauksi savo lėtaeigio monstro kelio pabaigos ir posūkio, galėsi pasigrožėti blankiomis tekstūromis, neaiškiais efektais ir neblogomis animacijomis. Tačiau nesuklyskite, žaidimas atrodo gražiai. Tik gražiai.

Ketvirtoji pastraipa, o mano ausyse vis dar skamba “VAN, TJØ, TRYYYYYY” šūkčiojimas, kuris žaidėjui leidžia suprasti artėjančia žaidimo pradžią. Būtų tinkama, jei mūsų valdomas veikėjas judėtų padoriu greičiu. O dabar po garsiojo starto mintyse dar girdima ir “for… faiv… six… eleven…” iki pirmojo mūsų įsikišimo į žaidimą. O ką kalbėti apie garso takelį – gaila net vietos užimamos komputerio diske.

Jei norite išbandyti geriausią šio žaidimo versiją, jos nėra. Jei norite išbandyti mažiausiai blogą žaidimo versiją, bandykite jį mobiliajame telefone. Kompiuterių versija primena šiokį tokį pasityčiojimą iš mūsų. Tiesa, kūrėjai nori žaidimą išleisti ir Steam sistemoje, o šiuo metu žaidimas yra [url=http://steamcommunity.com/sharedfiles/filedetails/?id=119443369&searchtext=Anmynore
]“Greenlight”[/url] atrankoje. Jei vis dėlto žaidimas jums atrodo įdomus ir vertas pinigų, nepagailėkite balso ir leiskite jam pasirodyti didžiausioje žaidimų parduotuvėje internete. Joje jau yra ir blogesnių žaidimų.