Ant keturių – saugu ir stabilu

Valstybės valdoma prieš vėžį kovojanti organizacija prisižaidė. Ir dėl mįslingo chemikalo, išsiliejusio į aplinką, žmonės masiškai ėmė virsti vaikščiojančiais numirėliais, kuriems įdomu tenkinti zombiškuosius poreikius, t.y. užkąsti kaimyno smegenų ir praplėsti savo rūšies individų skaičių. Miesto likimas dabar Tavo – bevardžio vairuotojo rankose. Koja į koja su išgyvenusiais Tu gali padėti likviduoti zombių proveržį, kol šis nelikvidavo tavęs.

Miesto likimas sprendžiamas sėdint už vairo…

Tai – atviro pasaulio arkadinis išgyvenimo ir lenktynių žaidimas, kuriame pagrindinis veikėjas – civilis taksisas. Taksistą pamatęs miesto meras, kartu su išgyvenusiųjų grupuote, pakviečia jį prisijungti. O pastarasis neturi kitos išeities, tad siekdamas išsaugoti sveiką sėdynę, vykdo tokias užduotis, kaip apvažiuoti aplink miestą iki tam tikro taško ir paimti išgyvenusiuosius, o vėliau juos parvežti į bazę. Tiesa – užduotys tik pradžioje pasirodo nuobodokos. Per 31-ą vieno žaidėjo kampanijos lygį užduočių įvairovė gerokai pagausėja, į siužeto vingius įtraukdama žaidėją į žaidėją iki kaulų smegenų. Žaidimo eigoje paaiškėja – valdžia, kuri ir buvo atsakinga už zombių proveržį, per savo biurokratizmus pasišiukšlino, ir nesugebėjo užsitikrinti evakuacijos net aukščiausiems savo pareigūnams, o ką jau kalbėti apie eilinius mirtinguosius. Nebepriklausomos nuo valdžios kariuomenės likučiai įvairiose miesto vietose pristatė bazių, o mūsų vairuotojas iš įvairių įstaigų į šias bazes vežioja išgyvenusius mokslininkus, inžinierius, t.t. Su šių specialistų pagalba viliamasi suvaldyti proveržį…

Žaidimo mechanika

Neveltui šis žaidimas tapatinamas su nostalgiškuoju GTA. Nes iš bendro geimplėjaus galima pamanyti, kad tai koks nors seno gero GTA patobulintas aukštos raiškos leidimas. Veikėjo automobilį matome ne visai iš viršaus, su kiek žemiau nuleista kamera. Tik skirtumas nuo GTA tas, jog čia pėstieji nebegyvi dar prieš ant jų užvažiuojant. Ir policija už tai nesiveja. Priešingai – reikia kuo daugiau tų pėsčiųjų pervažiuoti. Už tai – mokami pinigai, kuriuos vėliau galima investuoti į transporto priemonę. Tiesa, net ir turint užtektiną pinigų sumą, tarkime, naujam automatiniam ginklui, iš kart jo nusipirkti nepavyks. Misijų eigoje automobilio atnaujinimius prieš tai dar reikia atsirakinti.Galima atsirakinti ir pačius automobilius. Pastarieji – skirtingų charakteristikų. Pavyzdžiui sportinis automobilis labai greitas, ir padės išnešti kailį iš zombių apgulties, tačiau ši mašina nei talpina daug žmonių, nei numuša daug zombių vienu kartu. Priešingai nei autobusas. Kurio greitis, aišku, nežiba. Mintį supratote.

O transporto priemonių gama labai plati. Nuo taksi ir policijos automobilių, iki tanko, bei buldozerio. Tiesa, automobilio griaunamąją galią paspartina ne tik galimybė tobulinti variklį bei šarvus, bet ir prie automobilio pritaisyti ginklai. Ginklą galima naudoti tokį, kokio amuniciją paimate. Po visą miestą išmėtyti amunicijos/sveikatos/pinigų lauknešėliai, ant kurių užvažiavus, papildomas atitinkamas resursas.

Vaikštantys numireliai dauginasi…

Per zombių proveržį žmonės ir gyvūnai ėmė virsti į keletą skirtingų rūšių negyvelių. Labiausiai per visą žaidimą erzino „storieji“ zombiai, nuo kurių sklinda žalsvų dujų debesėlis, ir kai pastarieji išsitaško ant priekinio stiklo, nuo gyvybės indikatoriaus nutirpdo gerą gabalą…

Istorija nutyli kodėl, tačiau zombiai dauginasi ne tik įkąsdami gyvam žmogui, bet ir lenda iš vadinamųjų „motinėlių“. Šios, žmogiškų bruožų turinčios pabaisos, pūpso gatvės viduryje ir iš savo vidurių leidžia zombių gvardijas. Dažna užduotis reikalauja sunaikinti keletą šių motinėlių tam tikrame miesto rajone, antraip jos palikuonys vis lenda ir lenda, kas priveda prie greitos, bet skausmingos taksisto mirties..

Tu – vienas…

Be vieno žaidėjo kampanijos žaidime egzistuoja dar du režimai – tai lenktynių – „Blood race“, bei išgyvenimo – „Survival“. Lenktyniaujama prieš ganėtinai buko dirbtinio intelekto priešininkus. Jei ne tas jų bukumas, ši žaidimo funkcija būtų ilgiau patraukusi dėmesį, tačiau ilgai neiškenčiau ir išjungiau. Ne gana to, visas žaidimas, o kartu ir šis lenktynių režimas užtrenkia duris antram, ar daugiau žaidėjų. Nes visame žaidime nėra numatyta net vietinio split screen režimo, o ką jau kalbėti apie partiją su draugais per internetą.

Survival režimo filosofija – paprasta. Išgyvenk kuo ilgiau, iki begalybės. Vis didinamas į gatves išeinančių zombių kiekis, ir čia jau nuo žaidėjo priklauso, kiek laiko šis išsilaikys, ir kiek taškų surinks. Tai – arčiausia daugelio žaidėjų režimui, kas tik yra supakuota šiame žaidime. Kadangi galima duoti draugui pultelį, ir pasižiūrėti, ar šis surinks daugiau taškų už tave.

Stilizuotas apipavidalinimas…

Aplinkos atrodo šaunios ir išbaigtos. O pats tekstūrų stilius – minimaliai stilizuotas. Kadras, kurį aprėpia kamera, visuomet grafiškai detalus, o kadrų per sekundę skaičius nekrenta net intensyviausiais momentais. Keiktis verčia vos keletas dalykų. Vienas iš jų – labai mažas dialogų šriftas. Dėl to, dideliame ekrane norint ką nors perskaityti, labai nuvargsta akys. Be to, negalima praleisti personažų monologų, bei animacinių intarpų, todėl nepasisekus užduočiai antrą ar trečią kartą, tas pats per tą patį jau ima varginti.

Personažų balsai kaip ir grafika – stilizuoti. Kiekvienas personažas, su kuriuo žaidimo eigoje tenka pasikalbėti, yra koks nors stereotipas. Pavyzdžiui hakeris, kurį teko gelbėti vienoje misijoje – tipinio amerikiečių paauglio kompiuteristo klišė. O jūreivis – girtas ir žaksintis. Tiesą sakant su personažų stereotipais net perspausta, tačiau tai padaryta specialiai, siekiant iki šimto procentų sukurti tokią komišką ir truputį ironišką žaidimo atmosferą, kurią sunku nupasakoti. Lengviau suprasti pačiam prisilietus prie šio žaidimo.

Ar verta?

Žaidimą kiekvienas labiau mėgstantis pažaisti, bei daugiau laisvo laiko turintis žaidėjas pereitų per optimalų laiko tarpą – vieną dieną. Bet norint susirinkti visus trofėjus ir žaidimą užbaigti iki 100 procentų, atvirasis pasaulis to per vieną dieną padaryti neleis. Gera nostalgijos dozė privertė prisimint pirmojo GTA bei Carmagedon laikus, o įvažiuoti į didelę zombių krūvą su tanku – žiauriai smagus jausmas. Tad jei norite galvoje sužadinti truputį nostalgijos – prie šito žaidimo nagus prikišti verta.