„Call of Duty: Black Ops II“ jokiu būdu nėra blogiausias žaidimas metuose ar kokioje nors kategorijoje. Ne. Jis tokiu negali būti, nes jį žaidžia milijonai žmonių, o visi pažįstantis Raul‘į Menendez‘ą žino — minia niekada neklysta.

Tačiau aš leisiu sau pažvelgti į klausimą kūrybiškai. Jei jau negaliu pavadinti „Black Ops II“ blogiausiu žaidimu, pavadinsiu jį gėdingiausiu. Turint galvoje jo rolę ir svorį industrijoje, norisi kaukti. „Activision“ juk dirbo su „Spider–Man“ serija ir žino, kad su didžia galia ateina ir didi atsakomybė! Kaip jie galėjo leisti, kad toks pusfabrikatis kaip „Black Ops II“ pasiektų žaidėjų rankas? Tai buvo labai neatsakingas poelgis. Kaip ir dauguma kitų, pradedant moraliai išprievartautu siužetu ar žaismu, ir baigiant fiziškai išprievartautais žaidimų apžvalgininkais kurie negali rašyti žemų balų, nes juos išmes iš darbo. Aš jų neužjaučiu ir jiems nepavydžiu. Dienos pabaigoje tai davė šiokios tokios naudos, nes vargšeliai turėjo rasti už ką girti žaidimą, vadinasi dirbo. Kaip ten sakoma? Nėra to blogo…

„Call of Duty: Black Ops II“ ir negalėjo būti siaubingas ar blogas, nes į jį pumpuojamas pinigų srautas yra tarsi apsidraudimas, kad žaidimas išeis bent jau pusėtinas. Nepaisant to, kūrėjai sugebėjo šūdais paleisti daugybę iš anksto turėtų privalumų. Pradėkim nuo siužeto.

Žinot kiek žmonių skrebino plunksnas mėgindami patiekti jūsų dėmesiui kibirą jovalo? Ke-tu-ri. Nė vienas jų nėra koks nors menkas ir niekam nežinomas Tomo Clancy vaiduoklis, nė vienas jų nėra „žalias“ nei žaidimų, nei kino, nei pasakojimo (plačiąja prasme) sferose. Vienok „Call of Duty: Black Ops II“ siužetas yra tolygus 15–mečio fantazijoms prieš miegą, kai į kūną besibraunantis sapnas tik ir taikosi nuplėšti nuoseklumo ir sveiko proto gijas. Šiam šlovingam ketvertui priklauso ir David S. Goyer, tad nesistebėkite tuo, kad visa Black Ops II fabula beatodairiškai spjauna pirmos dalies braižui į veidą ir bando stumti tą pačią ideologiją, su kuria sudirbo ir nuostabiai startavusią „Tamsos Riterio“ kino trilogiją. Taip, taip, absurdai apie tironą prisišaukusius runkelius ir ten, ir ten yra to paties Davido fantazijos vaisius.

„Call of Duty: Black Ops“ nebuvo ypač nuoseklus, bet siūlė romantišką kelionę į šaltojo karo laikus, atgaivino pačias smagiausias konspiracijų teorijas, grąžino Vietnamą iš vaikystės (VHS!) prisiminimų ir demonstravo nuostabią, nuostabią veiksmo dinamiką. Taip, kartais ir tame žaidime nebuvo aišku už ką žudomi vieni ar kiti valstiečiai, bet tada iš konteksto iškritusių misijų buvo mažiau, o misterijos daugiau. Šį kartą…

Šį kartą kūrėjai nutarė atsisakyti visko, kas buvo padaryta gerai ir kelis syk padauginti ir sutirštinti tai kas buvo blogai. 9 iš 10 smurtinių scenų žaidime yra be konteksto, o taip liaupsinama žaidėjo pasirinkimų rolė ir išvis absurdiška.

Taip, aš visiškai sutinku su teiginiu, kad gražu kai aš turiu bent iliuzinę teisę keisti siužeto eigą, bet… Kas per nesąmonės bandant mane įkišti į teroristų batus. Kokias moralines dilemas aš turėčiau spręsti ir kieno tikslų siekti. Kokia apskritai yra tokio sprendimo logika? Kodėl kas kartą kai aš valdau SAVO personažą ir esu pasiryžęs priimti dramatišką sprendimą valdymas iš manęs atimamas, o kai staiga mane įkiša į priešininko batus, man leidžiama ištaškyti admirolo Briggso smegenis?

Aš žinoma su pasimėgavimu jas ištaškiau, nes šis admirolas yra pats blogiausias žaidimų veikėjas istorijoje, be to jis stenėjo, seilėjosi, keikėsi ir nekentė laisvojo pasaulio. Aš nutraukiau jo agoniją taip ištaisydamas bent tas kūrėjų klaidas, kurias galėjau. Kalbu apie balso aktorius žinoma. Jie irgi yra sėkmės garantas, net ir tuo atveju kai iš jų burnos byra paaugliškos vapalionės. Pavyzdžiui Jūsų visų mylimas Michael Rooker (tikslinu, bičas nusipjovęs sau ranką per „The Walking Dead“) buvo it gelbėjimosi ratas kurio vis stvėriausi ieškodamas jėgų baigti žaidimą. Ne, rimtai, apžvalgos iki šiol nebuvo ne todėl, kad tingėjom ar kažką tai. Nerašiau, nes kas kartą radęs priežastį nežaisti CODBLOPS 2 aš mielai jo nežaidžiau.

Grįžtant prie aktorių… Visi jie skamba puse velnio, tiesiog jų tekstai prasti. Tarkim Woodsas yra senas, piktas ir pamišęs. Taip pat kurčias ir kontūzytas, nes paprastai atrodo, kad net ir karščiausiame dialoge jis kalbasi pats su savimi, privaloma tvarka kartodamas 7 pikčiausius keiksmažodžius kurios moka. Matyt, kad nepamirštų. Viskas jam atleistina…

Mūsų didvyris Masonas irgi skambėjo gan neblogai, kol neišlindo jo viduje tūnojusi Vėsaitė. Įsivaizduokit, Masonas savo minties galia suvokia Menendezo planus, perkremta jo slaptą kodą ir sužino kibernetinės atakos datą. Tiesiog taip. Bac ir žino! Puiku, man patinka valdyti eruditą, bet tada… „O, ne! Ataka įvyks 19 dieną“ — suvokia Masonas ir įsispokso į savo laikrodį. Lėtai slenka sekundės, Masonas pakelia akis ir įnirtingai kažką mintyse paskaičiavęs konstatuoja — „Rytoj!“.

Tas pats liečia ir visas iki vienos nevykusias analogijas į kiną. Taip, Rambo kietai jodinėjo Afganistane ir net raitas kovėsi su sraigtasparniais. Pora jų buvo ten, ar trejetas, bet ne eskadrilė. Jei tik kūrėjams užtektų smegenų panaudoti tą patį triuką, būtų visai daili scena, bet dabar… Aš kaip Donkichotas straksiu tarpekliais ir sėkmingai ištaškau visas tai dienai Afganistane dislokuotas Rusijos pajėgas, o finale dar ir dalį pajėgų iš niekada neateisiančios ateities. Kažkoks košmaras ir jei norite galite traktuoti tai kaip kūrėjų atsipalaidavimą „smagumo“ vardan, bet tokiu atveju aš turiu kitą klausimą — tai kodėl arklys?

Kuo nusikalto gyvulys kuriam ant kupros užkartas ne tik Rambo bet ir kelios dešimtys „Stinger“ raketų. Kiekviena jų po 10kg, gyvuliui ir taip stuburas turėjo lūžti, o jis varo galopu. Turiu galvoj jei jau dirbam atsipalaidavę, tai ką „v padlu“ buvo sukurti kovos kupranugarį, ar idealiu atveju dramblį, kuris savo iltimis galėtų vartyti BTR‘us. Va čia tai būtų FUN iš didžiosios F.

Kūrėjai neveltui pasirinko ateities temą, nes joje absurdus paaiškinti lengviau, tačiau ten tų absurdų praktiškai nėra, apart fakto, kad ateities ginklai bus absurdiški ir negražūs, gaminami toje pat linijoje, kur dabar „Hasbro“ surinkinėja savo „Nerf“ blasterius. Dauguma žaidėjų žinoma bus sužavėti visų tų high-tech niekučių — dronų, robotų, nematomumo ir panašiai, nė nepaisant to, kad visa tai įgyvendinta siaubingai. Šioje sferoje jokių argumentų neatlaiko nei logika, nei balansas, nei žaismas. Visi dronai (net ir tas, kurį „Activision“ pardavinėja po 200 žalių) pagaminti tarsi iš popieriaus. Kelios kulkos ir poilsio priklaupia net ir galingasis CLAW. Smulkesni numušami tiesiog spjaudant į juos.

Tiesa, jei vieną jų valdysit patys, šarvų ir ugnies galia, jūsų kišeninis dronas nenusileis atakos sraigtasparniui. Nei logikos, nei žaismo, nei balanso. Žaismas žinoma labiausiai nukenčia ten, kur Dronai yra svarbiausi — šalutinėse „Strike Force“ misijose. Šių misijų metu mes tarsi gaunam nemokamą priedą leidžiantį išmėginti veiksmą kitaip t.y. valdyti puolančias ar besiginančias sąjungininkų pajėgas. Žodžiu bandymas sukurti taktinį režimą, kuriame labai plačiai eksploatuojami ir dronai. Aš pasakysiu atvirai, po valandos nuoširdaus bandymo perprasti taktinio valdymo ypatybes aš irgi finale pasielgiau taip, kaip dauguma Jūsų. Pasirinkau vieną karį ar droną, pešokau į žaidimą nuo pirmo asmens ir ištaškiau visus pats vienas. Taip paprasčiau, greičiau ir efektyviau, net ir nepaisant to, kad aš asmeniškai esu didelis taktinių žaidimų gerbėjas.

Galiausiai lieka siužetiniai vingiai ir scenos apie kurias mokyklose spausdami ašarą kalbės vaikai. CODBLOPS2 nesaugo nei herojų nei priešų, drąsiai pjausto gerkles, taško smegenis ar degina žmones gyvus. Žinot, aš asmeniškai esu nei prieš, nei už smurtą žaidimuose, ir tuo pat metu aš draskysiu krutinę gindamas žaidimų teisę rodyti tokius vaizdus, kokius kūrėjas mano esančius reikalingus. Dėl šios priežasties man buvo ypač sunku žaisti ir toleruoti CODBLOPS absurdus.

Skandalingumo prasme jie gal ir nepralenkia „No more Russian“ marazmo, bet jei galėčiau iš serijos istorijos kažką ištrinti — „No more Russian“ palikčiau. Ta misija bent jau davė peno įdomioms diskusijoms. CODBLOPS2 atveju vaikai deginami be reikalo, gerklės pjaustomos be reikalo, smegenys taškomos be reikalo. Žaidimas laikosi klasikinės smurto pateisinimo formulės, kai žaidėjui ištransliuojami emocijas audrinantys vaizdai, kurie sužadina norą atkeršyti skriaudikui. Tiesa tokie dalykai paprastai veikia tik trylikamečių protus, kuriems šio žaidimo apskritai žaisti negalima. Apskritai 4 garbių scenaristų sprendimą džiuginti žmones šokiruojančiomis scenomis aš prilyginčiau „Facebook“ spam‘ui. „Trylikametė masturbuoja mokyklos duše. ŽIÛRËK VIDEO!“ — visi turbūt sutinkam, kad žmonėms siuntinėjantiems tokį šlamšą reiktų išsukinėti rankas. Kuo žaidimų scenaristai kitokie?

Visa laimė, kad tie taškomi ir deginami žmonės yra žuvies akimis. Ai ką ten žmonės… Bendrai paėmus visa žaidimo grafika yra vidutiniška ir tingi. Vizualiai CODBLOPS nusileidžia viskam, kas buvo sukurta nuo COD4:MW, o tai buvo senai. Žmonėms sustatytos karpių, šamų ir ešerių akys paverčia dalį žaidimo komedija… Kad ir ta scena kur savanoje reik šaudyt zerginančius, juodaodžius valkatas. Jie tokie tušti, buki ir vienodi, kad net klasikinis vištamušis pumpuoja daugiau adrenalino nei čia kuopomis guldomi žmonės. Tai kartojasi nuolat. Tingu, tingu, tingu. Nerasčiau kito žodžio, kad apibūdinti požeminių ateities laboratorijų interjero dizainą ar „Cordis Die“ armijos mitingą kuriame dalyvauja gal 100 karių (rėkiantys milijonu balsų). 100 karių ir vos keturi modeliai, sinchroniškai kartojantys tą pačią animaciją. Yra tokia „Total War“ serija, kurioje vienas samurajų pulkas techniškai ir vizualiai yra vertas daugiau, nei visi CODBLOPS 2 humanoidai.

Balistika ir fizika buvo padėta ant efektų ir mokslinės fantastikos aukuro. Tiesa patingėjau aiškintis ar šie dalykai neveikia, ar jų tiesiog nėra.

Vienintelis tikrai nuostabus dalykas šiame žaidime — muzika. Puikus dainų parinkimas ir derinimas su vaizdu. Žinot, aš nesu serijos heiteris kaip gali atrodyti. Žaidžiau visus jų žaidimus, net ir tuos, kurių Jūs nežaidėt, o ir CODBLOPS 2 labai laukiau. Laukiau dėl dviejų priežasčių. Visų pirma todėl, kad man labai patiko pirmoji dalis. Antra — „Warfighter“ reklaminė kampanija buvo nevykus, o CODBLOPS 2 tiesiog spindėjo geros nuotaikos užtaisu. Aš šventai tikėjau, kad CODBLOPS II raus stogą ir bus tiesiog smagus, todėl visiškai normalu, kad jiems susimovus visur kur įmanoma, aš reaguoju jautriai. Žinoma, aš galiu atsiriboti ir pabandyti pažvelgti į viską globaliau, ne per savo lūkesčių prizmę. Aš galiu pasistengti pamiršti, kad tai yra geriausiai parduodama serija, tad jos kūrėjai privalo kurti originalų produktą. Aišku aš galiu klysti, bet tokius rezultatus demonstruojantis žaidimas turi tapti etalonu kurio link turėtų stiebtis visi kiti žaidimai, bet giliai širdyje aš meldžiu dievo, kad jie to nedarytų. Tiesą sakant, mano paauglystės laikais tokių žaidimų buvo kalnai. Mes juos vadinom klonais, ar lydinčiais žaidimais, kuriuos kurdavo įvairaus plauko nevykėliai, kad patenkintų masių troškulį, nes anais laikais išeidavo vos 1 ar 2 geros šaudyklės per metus.

Tačiau net jei ir atsiriboju nuo viso to ir žvelgiu globaliai, aš negaliu apsimesti, kad CODBLOPS II yra vienintelis. Graudu, bet tenka pripažinti, kad kampanija vienam žaidėjui, tiek techniniu, tiek emociniu, tiek žaismo požiūriu nusileidžia beveik viskam, ką buvo verta pažaisti 2012–aisiais. Man reiktų dar pamedituoti, kad apsispręsti ar CODBLOPS 2 kampanija pranoksta „Warfighter“, bet „Warfighter“ turi nors ir iš subinės ištrauktą, bet vis tik pasiteisinimą, kad žaidimą kūrė pagal karių pasakojimus, kurie negali nieko papasakoti. Kokio siužeto jūs tikitės tokioje situacijoje?

O kaip dėl kitų šaudyklių? „Spec. Ops. The Line“, „Ghost Recon: Future Soldier“, „Far Cry 3“, „Dishonored“, „Halo 4“… Pastatytas greta jų, šių metų „Call of Duty“ atrodo kaip mėgėjų sukaltas modas, kurį žaisdamas tu taip ir nesupranti ar tai kažkoks nevykęs pokštas, ar jiems tikrai su galva ne viskas gerai.

Tinklas. Taip, taip viską gelbėja tinklas, sakysite jūs, pamiršdami, kiek gerų žaidimų esat palaidoję dėl nevykusios kampanijos vienam žaidėjui. Na ir kas tame tinkle? Žinoma didžiausias privalumas žaidėjai, jų daug. Tai pirmas reikalavimas kurį keliam žaidimui tinkle ir jis išpildytas. Toliau? Inovacijos? Šiek tiek.

Peržiūrėta „Perks“ ir ginkluotės atrakinimo sistema yra smagi, nors plačiąja prasme šiek tiek beprasmė. Turiu galvoje tai, kad žaidimas išties suteikia galimybių gerai pakvailioti su savo universaliu kariu, tačiau retas kuris žaidėjas tai darys. Iš visų tinklo žaidimų „Call of Duty“ emociniu lygmeniu yra pats individualiausias, kur kiekvienas kalasi už save net ir žaisdamas komandoje. Tai nėra blogas bruožas, priešingai — žaidimas turi aiškiai apibrėžtą paskirtį ir nuotaiką. Žaidėjas žino kada nori pažaisti COD ir ką žaisdamas patirs, kaip ir tai, kad jo žaismas yra jo vieno problema. Todėl didžioji dalis COD gerbėjų labai greitai apibrėš savo idealaus kario viziją, o ją pasiekus, kiti atrakinami elementai tarsi nublanksta. Aš šiaip už laisvę rinktis, bet kai kuriais atvejais kūrėjo primestas atrakinimų medis, ištempia tą laiko tarpą, kai tave džiugina kaupiami patirties taškai. Kaip ten bebūtų naujas sprendimas nėra nei geras, nei blogas paties sprendimo prasme ir visiškai joks inovacijų prasme. Taip, nuo šiol ginklus ir gebėjimus mes atrakiname kitaip, bet tai praktiškai nedaro jokios įtakos žaismui. Kažkuria prasme net ir prastai pasirodęs „Warfighter“ su savo žaidimo poroje sistema, inovacijų žaisme prasme pasiekė daugiau. Vėlgi, kalbu ne apie kokybine pusę, bet apie žaidimą, kuris mechaniškai yra kitoks nei pernai.

Kritikų giriamas „League play“ irgi nėra kažkas tokio, kam reiktų ploti katučių. Tiesą sakant jei visi nebūtume taip prisirišę prie „COD“ ir nešlovintume jo kaip viešpaties, šį režimą vadintume „Noob mode“. Antra vertus, pats eksperimentas įdomus. Turiu galvoje tai, kad iš tiesų COD serija iškilo į aukštumas konkrečiai dėl sprendimų su patirties taškais, atrakinamais ginklais ir savybėmis. Staiga „BAM“ ir „Treyarch“ pagamina režimą kuriame viskas jau atrakinta, o žaidėjai tiesiog žaidžia, be jokios skubos ar poreikio verstis per galvą dėl svajonių automato. Na tiesiog keista ir tiek.

Stebina tai, kad „Activision“ nenuėjo ekstra mylios socialinių sprendimų srityje ir nepasiūlė praplėsti žaidimo ribų, kaip tai bando daryti „UbiSoft“ ar „EA“. Tiesa mintis į kautynes įpinti „Youtube“ yra iš esmės teisinga, bet techninis įgyvendinimas kol kas verčia palaukti geresnių laikų. Žodžiu iš esmės tai tikrai nieko naujo. Noriu pasakyti, kad net ir tuo atveju, jei žaidėjas labai myli seriją ir užmerkia akis į tai kas padaryta blogai, tai geri elementai praktiškai niekuo nesiskiria nuo to kas buvo pernai, ar užpernai. Kažkuria prasme CODBLOPS II kaip tvarinys yra artimesnis brangiam žemėlapių ir rinkinių paketui, nei brangiai ir gerai parsiduodančiam žaidimui.

Tingus, persenęs, nenuoširdus, neskoningas, beprasmis, bet techniškai tvarkingas ir eilinį syk išjojantis ant minios interesų. Sveikinu „Treyarch“, puikiai padirbėta. Ypač parenkant varančiąją frazę — kentėk su manimi!

Aš ir kenčiu.