Įsijungiau Hotline Miami soundtrack‘ą ir pradėjau galvoti, kas geriausiai apibūdintų nuotaiką, žaidžiant šį žaidimą? Muzika, spalvos, tai, kad neįsivaizduoji kur ir kas esi, labai priminė David‘o Lynch‘o filmą. Ir su tokiu palyginimu noriu išreikšti savo kuo didžiausią palankumą.

Jau vien žaidimo viršelis atrodo taip viliojančiai, kad vien dėl jo verta susidomėti žaidimu. Kaip ir Lynch‘o filmai, visas žaidimas yra chaotiškai ir beprotiškai šiurpus. Ne, ne baisus, ne siaubekas. Tačiau įsigilinus į žaidimą, aplinką, dėvimas kaukes žudymo metu, ISTORIJÀ, kuri yra sunkiai atsekama, žavūs šiurpuliukai bėga per kūną.

Ypač žavūs yra dialogai. Jau iš pat pradžių liepiama neklausinėti, o tik stebėti ir mokytis, kaip reikia žudyti žmones. Kodėl? Velnias žino, liepė, taip ir darau. Juk kartais toks ir yra laisvas pasirinkimas: daryti taip, kad neišsiskirtum iš kitų, vadinasi, daryti taip, kaip daugumai liepė vienas žmogus. Vis tik, kiekvienas savaip išmoksta žudymo meno: galima perpjauti žmones pusiau su savo katana, atidaužyti priešo galvą į virtuvės kriauklę, su šratiniu šautuvu išplėšti vidurius. Aišku, po kraujo klanus braidžiojant tikroviškumo nebus, gal reikia ir pasitelkti kiek vaizduotės. Bet šiame žaidime gyvybė nėra ypač vertinama, svarbiau technika, kurios pagalba ji atimama.

Net ir mirusiųjų draugai, vaikščiodami po krauju paplūdusias grindis net nepagalvoja apie tai, jog reiktų susirūpinti. Tik išgirdus šūvio garsus atbėga pažiūrėti, tačiau pabėgti galima vos išbėgus į kitą kambarį. Žaidime svarbu tai, kaip greitai tu sugebėsi nužudyti savo priešininkus. Tiksliau, net ne priešininkus, o tiesiog viską, kas juda. Žudai vien tam, kad žudytum ir todėl, kad taip reikia, tokia ir yra žaidimo esmė.

Labai patiko muzikinis takelis – sukuria puikią atmosferą, lyg žiūrėtum Pulp Fiction, Mulholland Drive ar Twin Peaks. Beje, veiksmas vyksta vėlyvais devyniasdešimtaisiais, tad man, kaip negrynakraujei hipsterei, taip ir kyla tvirtinimas, kad devyniasdešimtaisiais turėjo būt velniškai smagu rūkyti kabakuose, klausyt tokios muzikos, o galiausiai apsinešusiai ne tiek nuo narkotikų, kiek nuo gyvenimo, važiuot tuščiom gatvėm namo.

Apie žaidimo istoriją kalbėjau tik tiek, kad ji yra gana sunkiai atsekama. Teisybė, nes kiekviena misija prasideda vis nauju melu: kodėl ir kam reikia nužudyti atitinkamą žmogų. Vieno žmogaus nužudymu juk apsiriboti negalima, tad kiekvienam lygy tenka nudobti apie tuziną vargšų, kurių visai nesigailima.

Prieš pat misiją, galima apeiti pastatą, kuriame tūno visi būsimi lavonai. Taip galima susiplanuoti kaip ką žudyti, nes pats miršti nuo vienintelio smūgio, panašiai kaip Mario, kuris ranka gali daužyti plytas, tačiau miršta nuo vėžlio. Miręs atsiduri ne toje pačioje vietoje, o lygio pradžioje, tad tai yra puiki motyvacija nemirti, strategiškai, o gal tiesiog per fuksą, išžudžius apie septynis žmones.

Galiausiai, visas toks žudymas tampa ciniška monotonija. Gavus naują užduotį, nebegalvoji, kad štai, žudai žmones; tiesiog pasiimi ginklus ir taškais į visas puses. Žinoma, išlieka šiokia tokia intriga (kurios neatskleisiu, kad patys išbandytumėt ir žinotumėt, ką reiškia žaisti ir nežinoti, kas vyksta), tad žaisti tampa išvis smagu.

Mano verdiktas? Žaidimas tikrai užkabliuoja. Verta žaisti, verta išbandyti. Nesigilinant per daug, tai greitas žaidimas, su daug žudynių, o visiškai nesigilinant ir į dialogus, puikiai tiks praleisti gerą vakarą trankant durimis į priešų snukius.

P.S. Dar viena priežastis žaisti: skaičiau komentarą apie žaidimą ir jame bičiukas iš Majamio sakė, kad gyvenimas ten yra toks pats kaip žaidime. Gal bus norinčių palyginti?