Džeimsas Bondas, tarsi holivudiškasis Dalai Lama, jau daugybę metų reinkarnuojasi iš vieno aktoriaus į kitą. Kiekvieno Džeimso Bondo aktoriaus kadencija tęsiasi tol, kol jis išlieka pakankamai stiprus, kad įstengtų nugalėti blogį, ir pakankamai gražus, kad sugebėtų suvilioti pačias dailiausias planetos moteris.

Nuo aukso uždususios gražuolės kūnas yra viena ikoniškiausių „Goldfinger“ scenų.

Mūsų senelių laikais Džeimsą Bondą įkūnijo Šonas Koneris, Džordžas Leizenbis bei Rodžeris Mūras, mūsų tėvai garsųjį britų agentą pažino kaip Timotį Daltoną, o mes išgirdę Džeimso Bondo vardą turbūt pirmiausiai pagalvojame apie paskutines dvi jo reinkarnacijas – Pyrsą Brosnaną bei Danielį Kreigą.

„Moonraker“ veiksmas įsibėgėja Žemėje…

Šiemet sukanka penkiasdešimt metų nuo pirmojo Džeimso Bondo filmo „Dr. No“ pasirodymo. Jei ne ši sukaktis, vietoje „007 Legends“ tikriausiai būtume sulaukę eilinio žaidimo, paremto naujausiu filmu, šiuo atveju prieš kelias savaites debiutavusiu „Skyfall“. Skirtingai nei visi kiti seniau išleisti Džeimso Bondo žaidimai, „007 Legends“ paremtas ne vienu, o net šešiais oficialiojo kanono filmais: „Goldfinger“, „On Her Majesty‘s Secret Service“, „Moonraker“, „Licence to Kill“, „ Die Another Day“ ir, žinoma, naujuoju „Skyfall“.

… O baigiasi aplink mūsų planetą skriejančioje kosminėje stotyje.

Kiekvienas filmas gavo po atskirą misiją, sudarytą iš kelių mažesnių lygių. Misijos žaidžiamos iš anksto nustatyta tvarka. Džeimso Bondo fanams gali kilti klausimas, kam to reikia, juk Bondo filmai beveik niekuomet nebuvo vienas kito tęsiniai, kuriuos reikėtų žiūrėti pagal chronologiją. Už „007 Legends“ atsakinga studija „Eurocom“ sumąstė visų šešių filmų misijas išdėstyti taip, kad jos sudarytų vieną ilgą iš prisiminimų sulipdytą siužetinę grandinę, prasidedančią „Goldfinger“ ir pasibaigiančią „Skyfall“ įvykiais.

Vairavimo segmentai ne tokie nuspėjami kaip begaliniai susišaudymų lygiai.

Deja, visos misijos sujungtos taip padrikai ir nemokšiškai, jog išvardintų filmų nematęs žaidėjas vargiai susigaudys, kas, kaip ir kodėl vyksta. Įsijausti į Džeimso Bondo vaidmenį trukdo ne tik bendro konteksto trūkumas, bet ir neprofesionali aktorių vaidyba bei pritrenkiančiai banaliai parašyti jų tarpusavio pašnekesiai. Žaisdamas „007 Legends“ jaučiausi taip, lyg stebėčiau mažo biudžeto Džeimso Bondo filmų parodiją.

Šnipų žaisliukai leidžia pasijusti tikru Džeimsu Bondu. Arba Batmanu iš naujausių šio herojaus žaidimų ir filmų.

„007 Legends“ neturi ko pasiūlyti nei kaip Džeimso Bondo žaidimas, nei kaip pirmojo asmens šaudyklė. Minimaliai detalizuoti lygiai, dešimtys neįdomių surežisuotų scenų, pagal tą patį šabloną vykstančios kovos su bosais, absoliučiai nevykę slapstymosi epizodai, nekokybiški garso efektai, šiuolaikinių standartų neatitinkanti grafika, restauracijos besiprašantis dirbtinis intelektas, daugelio žaidėjų režimas, kurio beveik niekas nežaidžia, nors žaidimas vos kelių savaičių senumo, maža (4-5 val.) trukmė, – galima vardinti ir vardinti priežastis, dėl kurių neverta pirkti (jei esi AK savininkas – laukti pasirodant) „007 Legends“.

Ginklų ir jų patobulinimų sukurta daugiau negu reikia. Nors valdymas nepriekaištingai tikslus, netikroviška balistika ir žemos kokybės garso efektai sugadina visą šaudymo malonumą.

Abejoju, ar ryšiesi pirkti šį žaidimą vien todėl, kad jis turi gerą valdymą, įdomiai panaudojamus šnipų prietaisus ir smagius epizodus su transporto priemonėmis. Studija „Eurocom“ į „007 Legends“ sudėjo ne tik visus Džeimsą Bondą vaidinusius aktorius bei garsiausius jų filmus, bet ir visas klišes, dėl kurių peikiamos dabartinės pirmo asmens šaudyklės.