Pamatęs anonsą tikrai nebūčiau pasakęs, kad nepriklausomos kūrėjų grupės „Biart“ darbas – trečiojo asmens šaudyklė „Deep Black Reloaded“ (toliau DBR) – atrodo kaip prastas žaidimas, tačiau, kaip šiais laikais dažnai nutinka, buvau priverstas nusivilti. Atrodo, kad „Call of Duty“ ir „Dead Space“ kūrėjai būtų pabandę sukurti bendrą projektą, įtalpinę pagrindinį herojų į „Halo“ kostiumą ir paleidę į blogiukų medžioklę po vandeniu. Žinau, skamba neblogai ir viskas būtų puiku, jei ne tai, kad jiems tai nepavyko ir nepavyko taip baisiai, kad žodis baisiai čia per silpnas

Žaidime yra per 40 misijų, 4 skirtingos vietovės, tačiau visos jos atrodo absoliučiai vienodai. Visi susitikimai su priešais bus visiškai identiški: pamatai, pasislepi priedangoje, kiekvienam priešui į galvą „suleidi“ po apkabą, nes kitaip jie nemiršta, bėgi į kitą patalpą, kurioje vėl darai tą patį. DBR siužetas per daug nuspėjamas, ir užtenka pažaisti vos keletą valandų, kad suprastum, jog jis įdomesnis netaps. Ginklų gausa nėra didelė, jie visi šaudo vienodai tiesiai ir kulkų trūkumo niekada nepajausi. Šaudant beveik nesijaučia atatrankos. Taigi, gali leisti serijas kulkų, nesibaimindamas pataikyti bet kur kitur, o ne į priešų makaules, kurios, turiu pasakyti, šiame žaidime yra ypatingai kietos. Vienu tiksliu šūviu į tarpuakį jų neužmuši, neužmuši jų ir dviem šūviais. Tam prireiks mažiausiai 5-6. O net ir tai padarius, jie dar sugeba išspausti porą ilgų sakinių, išreikšdami kaip jiems skauda, ar kad jiems reikia pastiprinimo. Yra keletas specialių savybių turinčių ginklų, tačiau jie gana nereikšmingi ir didžiąją dalį laiko praleisi skindamas priešų gretas automatu arba šratiniu šautuvu.

Monotoniškumas jaučiasi ir kaunantis su priešais. Jie vienodai atbėga pro atsidarančias duris, pasislepia už priedangos ir tvatina į tave kulkas vienodais intervalais kol numiršta. Yra keletas skirtingų priešų rūšių, tokių kaip „bėgikai“, bandantys tavo jėgas iš arti, tačiau jiems pribėgus užtenka paspausti vieną mygtuką ir vienu judesiu iš priešo padarai šašlyką – visada vienodai taip pat. Nėra jokio greitesnio bėgimo – paspaudęs tradicinį „shift“ klavišą tiesiog padarai kūlverstį. Tai sunkina ilgą, ir taip jau nuobodų bėgimą nesibaigiančiais tuneliais su vienodomis aplinkomis. Jei numirsi, o tai atsitiks gana dažnai, tave sugražins net keliais koridoriais atgal. Taip yra dėl prastos „checkpoint‘ų“ sistemos – jie išdėstyti labai nevienodai ir nereguliariai. „Checkpoint‘ų“ nėra ir kovose su bosais, kuriose jų tikrai norėtųsi, nes kovos gan ilgos ir ne visada lengvai perprantamos iš pirmo karto. Taigi, dažniausiai mirsi bent kartą, kol išsiaiškinsi, kaip ten ką reikėjo padaryti. Tačiau ir čia tinka posakis „matei vieną – matei visus“, kovos panašios neįspūdingos.

Dabar šiek tiek apie žaidimo istoriją. Jos kaipo tokios beveik ir nėra. Po junginių tautų išsiskyrimo pasaulį valdo milžiniškos korporacijos, bandančios susirinkti paskutinius likusius ištėklius ir panaudoti juos naujų ginklų gamybai. Pagrindinis herojaus tikslas keičiasi bežaidžiant. Žaidime nėra jokio pagrindinio blogiuko, kuris visą laiką laikytų tempą ir įtampą. Visa tai paverčia žaidimą nuobodžiu ir neišsiskiriančiu iš minios. Visas istorijos detales sužinai iš trijų pagrindinių personažų per trumpas sceneles ir bežaisdamas. Personažų įgarsinimas kelia juoką. Jis skamba labai netikroviškai ir lėkštai. O dar tos kvailos frazės, po kurių net nebežinai, ar autoriai norėjo pajuokauti, ar kaip čia suprasti. Suprantama, kad negalima tikėtis „Mass Effect“ įgarsinimo kokybės iš gana mažą biudžetą turinčio žaidimo, tačiau, kad ir kaip bandžiau pateisinti tokį kūrėjų sprendimą, man nepavyko to padaryti. Meksikietiškos telenovelės, kurias rodo kiekvieną popietę, būna įgarsinamos geriau nei DBR.

Kalbant apie žaidimo valdymą, jis taip pat nepasižymi gera kokybe. Žaidimas labai nejautrus, judėsiai atsilieka. Paspaudus mygtuką judėti į kairę, akivaizdžiai jauti, kad herojus dar pusę sekundės dvejoja, ir tik paskui paklūsta. Nustatymuose negali mygtukams priskirti kitų funkcijų, o tik tas, kurios jau yra priskirtos. Negali keisti ir pelės jautrumo, o priartinimo jautrumo, vibracijos, bei automatinio prisitaikymo šaudant nebuvimas aiškiai parodo, kad žaidimas pirmiausia buvo sukurtas konsolių naudotojams, o tik paskui pritaikytas PC vartotojams.

Tačiau žaidimas turi ir savo stipriųjų pusių.Vaizdai man paliko didžiausią įspūdį. Žinant, kad tai „indie“ žaidimas, tekstūros ir kiti grafiniai elementai yra labai patrauklūs ir išbaigti. Aplinka detali ir apmąstyta. Pačius gražiausius vaizdus galima pamatyti vandenyje, o jei dar tiksliau – pereinant iš vandens į žemę ir atvirkščiai. Tada žaidimas tiesiog žiba ir atrodo nuostabiai. Kadangi naudojama „PhysX“ technologija, vandenyje atsirandančios bangelės, ratilai ir vandens atspindžiai suteikia ypatingai malonius akiai vaizdus žaidėjams, naudojantiems „Nvidia“ vaizdo plokštes. Apmaudu, kad kūrėjai neišnaudojo DirectX 11 siūlomos mozaikos funkcijos.

Dar vienas žaidimą iš bedugnės tempiantis aspektas – muzika. Kūrėjams pavyko perteikti nuolat grėsmingą ir įtampą palaikančią muziką. Ji neleidžia žaidėjui ramiai bėgti tamsiais koridoriais ir laboratorijomis, bei priverčia visada būti budriu ir laukti iš už kampo išlendančių priešų, leidžiančių į tave salves kulkų. Ginklų šūviai skamba ir aidi kurtinančiai, o nušauti priešai aimanuoja taip pat garsiai. Deja, tos aimanos visada skamba vienodai, ir tai pradeda erzinti jau po pirmosios žaidimo valandos.

Apibendrinant galima būtų pasakyti, kad „Deep Black Reloaded“ yra žaidimas, kuris galėjo būti neeilinis, tačiau buvo išleistas dar galutinai neapmąsčius, kaip jis iš tikrųjų turėtų atrodyti. Visa tai labai atsiliepia jo kokybei. Minusų yra daugiau nei pliusų, ir tai liūdina. Pasikartojantys lygiai, prastos žaidimo mechanikos, prastai reaguojantis valdymas, apgailėtinas įgarsinimas, neišsiskirianti istorija bei siužeto trūkumas daro „Deep Black Reloaded“ dar vienu nepasisekusiu „indie“ žanro žaidimu, kuris galėjo būti ženkliai geresnis ir įdomesnis. Žaidimą nuo absoliutaus kracho gelbėja maloni akiai grafika bei aplinkos muzika. Internetinėse parduotuvėse šį žaidimą galima įsigyti už maždaug 20 eurų. Mano nuomone, tokia kaina yra tikrai per didelė. Nesusiviliočiau pirkti šio žaidimo, net jei jam būtų pritaikyta neįtikėtinai didelė nuolaida. Susimąstyti apie šio žaidimo pirkimą siūlyčiau nebent visiškiems „sci-fi“ žanro fanatikams ir žmonėms, neturintiems kur daugiau dėti pinigų.