Kartais įvyksta tokių dalykų, kuriuos sunku suvokti, bet jie pakreipia tavo gyvenimą visu 180 laipsniu kampu. Dalykai, kurie anksčiau tave stūmė į priekį gyvenime tampa nebesvarbūs, o nauji… ech… sunku susivokti pokyčiuose… Sakau tai, žinoma, ne be priežasties. Įvykiai nutikę „Afterfall: InSanity Afterfall: InSanity“… oh… geriau papasakosiu apie viską iš eilės!

Nemeluosiu. Dabar mano vardas – Albert Tokaj. Esu vienas iš slėptuvės medicinos personalo. Slėptuvės? Na, taip… Jau senokai gyvename juose… To priežastis turbūt gana akivaizdi – trečiasis pasaulinis karas, kuriame žmonija beveik visa susinaikina. Maži jos trupinėliai dabar slepiasi bunkeriuose po žeme. Kiek jų niekas tiksliai nežino, nes komunikacijos jau senokai sunaikintos…

Kaip minėjau, esu medicinos darbuotojas. Jei tiksliau – greičiausiai turėčiau vadintis psichiatru. Aš specializuojuosi sutrikimo, būdingo labai ilgai būnant uždarose patalpose gydyme. Dažniausiai padedu žmonėms jų klausydamasis bei skirdamas jiems vaistus. Kad tik jie neišprotėtų… Bet kartais tenka griebtis ir kitokių gydymo metodų…

Nors gyvenimas atrodo ir gana ramus, po paskutinio karo daug kur klesti militarizmas. Iš ties naivu, ar ne? Likusi maža gyva grupelė bando apsisaugoti nuo kažko, ko patys nežino… Nesu tikras, galbūt tai kažkoks lenkiškas bruožas… O, tiesa, aš gyvenu vietoje, kuri kažkada vadinosi Lenkija… Bet ir kaip būtų man apmaudu, apie išorinį pasaulį nelabai ką mes žinome. Ar dar kažkas yra už Lenkijos ribų? Greičiausiai taip, nes ne kas kita, o būtent mūsų šalis labiausiai ir nukentėjo… Greičiausiai amerikonai kaip ir per ankstesnius karus nors ir su praradimais išlipo ir iš šio su gana mažais praradimais… bet… dabar nieko apie juos nebežinome, nes telekomunikacijos iš esmės visos sunaikintos… jų liko tiek, kad nebent su savais išlikusiais pakalbėti… ir ne daugiau.

Ach, taip. Militarizmas… Būtent dėl šios priežasties man tenka kartais vykdyti ir karines užduotis. Suprask, esi gydytojas – tarnauji kariuomenei. Nelabai man kaip ir mano merginai tai patinka. Ji nors mane ir palaiko, tačiau aš jaučiuosi lyg ją kankinčiau… bet, deja, kitaip negaliu… tokia jau yra tvarka!..

Man ši fantastinė istorija kažkuo priminė tai, kas nutiko kartą man… kai gavęs vieną iš tų karinių misijų su dviem bendradarbiais pasukau į kitą mūsų slėptuvės skyrių. Tuomet visiškai negalvojau, kad gali taip ši istorija pakrypti ir gyvenimo, kuris nors ir netobulas, bet nėra blogas, visai gali nebelikti…

Nuėjus prie vienos sekcijos vartų, staiga iššoko kažkoks išprotėjęs gyventojas. O aš… nežinau kodėl… nusprendžiau verčiau ginti tą išprotėjusį, o ne savo komandos narį… Iššoviau. Laimei nenužudžiau. Bet gavau priekaištų iš kito komandos nario, kuris liepė man vienam eiti dabar spręsti problemos, o jis pasiliko sergėti sužeistojo kol atvyks pagalba. Aš tam neprieštaravau. Nors dabar kai pagalvoju, kokia tai buvo kvaila mintis… Eiti vienam į bepročių lizdą? Bet tuomet…

Pirmas dalykas, kuris krito man į akis buvo didžiulis bardakas. Jei pagalvote apie šiukšlių krūvą, Jūs suklydote. Nežinau kaip ir kodėl, bet išprotėjusių zonoje daug kur milžiniškai daiktai, konstrukcijos sumestos belekaip. Būtent dėl jų tenka vaikščioti keistais labirintais, primenančiais civilizacijos likučius. Net keista suvokti, kaip per kelias valandas galėtų tai atsirast…

Taip pat keista suvokti ir save. Prieš tai bandęs ginti išprotėjusį, dabar tokia atsiradus be gailesčio bandau jį sudoroti. Tokiu metu, būtų gerai užduoti klausimą, ar tik pats nepadedu išprotėti, o gal tik ginuosi, tačiau negaliu – reikia reaguoti greitai.

Greita reakcija reikalinga, norint išgyventi. Kartais tenka bėgti, vengiant tų psichopatų, ir bandyti pagriebti kokią lazdą, ar ginklą. Iš tiesų, nemažai dalykų galima panaudoti kovojant. O ypač praverčia gaisrininko kirviai, kurių nežinau kodėl, bet gana dažnai galima rasti vis dar bekabančius. Kaip būtų keista, tie išprotėjusieji naudoja dažniausiai kokias lazdas, vamzdžius ar bando pribaigti savo plikomis rankomis. Bet tiek man gerai… turiu bent šiokį tokį pranašumą… nors ir jaučiu, kad ginklai skiriasi, bet tų skirtumų, deja, manoji galva nesugeba „suvirškinti“… nežinau, galbūt baimė, ar/ir kraujo kvapas turi tam kažkokios įtakos…

Greičiausiai, jei ateitis nebūtų kitaip pakrypusi, kažin ar viskas šiandien bebūtų taip kaip taip šlykštu… Iš ties daugumai ši fantastinė istorija gali pasirodyti didžiausias nužmogėjimas… bet žinot… tai yra totalus niekas palygint su tuo, ką man teko patirti!.. Blogiausia, kad nežinau, kas man atrodo daug blogiau: ar pats pasaulis, kuriame gyvenu, ar likę žmonės, kuriais taip norėtųsi pasitikėti, bet jie nebeverti to… Ko verti?.. Turbūt nieko… visiško jų sunakinimo… nors gal ne… tai būtų per didelė dovana jiems… Taip, tiems patiems, kurie bijo numirti bet taip pat bijo ir gyventi…

Kartą, šiam keistam pasaulį, sutikau žmones, kurie iš pirmo žvilgsnio man pasirodė labai malonūs. Pasiūlė pailsėti bei paklausė, ar aš esu alkanas. Na, o kaip tu nebūsi alkanas taip ilgai keliaudamas? Žinoma, aš sutikau. Bet dabar… kaip pagalvoju… visai be reikalo, nes ta mėsa, kurią jie man davė buvo ne kokia nors kiauliena… o žmogaus… Žinot, kai kiti pasakoja senas istorijas apie tai kaip kažkas valgė žmogieną… šlykštu, bet ne tiek, kaip pačiam jos paragavus… Tuomet nežinai nei kur dėtis. Nežinai, ar pats dar turi teisę gyventi, ar jau nebe… nes juk tai prieštarauja moralės normoms, kurios mums kalamos į galvą nuo pat mūsų gyvenimo pradžios…

Dabar, kai pagalvoju, atrodo, kad galbūt geras dalykas tos normos… Klausiate kodėl? Tiesiog pamatyti visa tai reikėtų! Turiu galvoje monstrus, tokius šlykštynes, kurie turbūt jau senokai nieko kito nebevalgo kaip tik žmogieną… Jie šlykštūs. Jie žiaurūs. Jie galingi. Laimei kol kas tokių nėra daug… bet su tokiu susidūrus, pradedi abejoti dėl „aborto liekana“ vartojimo… Rimtai! Jei žmones, kurie atrodo ir elgiasi kaip kiti, taip vadina, tai tuomet man kyla klausimas, kaip pavadinti tokius mutantus, kuriuose žmogiškumo tikriausiai jau seniai nebeliko?

Darau šį įrašą kaip ir ankstesnius tikėdamasis, kad jei man pavyks gyvam išlikti, galbūt, galėsiu išspręsti šią beprotystės epidemijos problemą. Taip pat man tai kaip įrodymas, kad vis dar turiu proto… Skirtingai nei tas vyras, išsilupęs sau akis… Bet iš ties nebežinau… Nutikę įvykiai, kurie atrodė pradžioje tokie paprasti, dabar į nežinia ką pavirto… Kartais matau vaiduoklius, kurie man tarsi skundžiasi savo mirtimi ir nesiūlo, jų kelių pasekti… bet, jei atvirai, aš nebežinau, kas iš tiesų tai yra… Vis labiau ir labiau abejoju, ar aš pats dar tebeturiu sveiką protą… Bet kas man į tai gali atsakyti?