Pirmoji „Risen“ dalis buvo tobula „Gothic“ serijos reinkarnacija. Nors „Piranha Bytes“ negalėjo naudotis nei „Gothic“ vardu, nei šio žaidimo pasauliu, ji į „Risen“ sugebėjo perkelti visą „Gothic“ frančizės esybę. Fanai buvo sužavėti. Kol „Gothic“ serija rūdijo naujų kūrėjų rankose, tikroji šio žaidimo dvasia vešėjo naujajame „Risen“ pavidale.

Kita vertus, krykštavo tik ištikimi „Piranha Bytes“ gerbėjai. Pašaliniams žaidėjams „Risen“ tebuvo antrarūšis biudžetinis RPG, dvokiantis iš galiojimo išėjusiu dizainu. Vokiečių studijos apsisprendimas neišradinėti dviračio buvo nesunkiai suprantamas. Kai pastarąjį kartą „Piranha Bytes“ mėgino pristatyti kažką naujo, viskas nuėjo veltui – trečiąja „Gothic“ dalimi bodėjosi ir fanai, ir visiškai nauji žaidėjai. Dabar lygiai tokioje pačioje padėtyje kaip ir „Gothic 3“ atsidūrė „Risen 2: Dark Waters“. Antrosios „Risen“ dalies uždavinys – pritraukti kuo daugiau naujų žaidėjų, prarandant kuo mažiau ištikimų gerbėjų. Leidėjas „Deep Silver“ šiam tikslui nepagailėjo pinigų. „Risen 2: Dark Waters“ yra brangiausiais visų laikų „Piranha Bytes“ žaidimas.

Gaila, kad visi šie pinigai subyrėjo ne ten, kur reikia. Taip, pirmoji „Risen“ dalis buvo kiek pilkoka, tačiau grafikos būklė anaiptol nebuvo prasta. Kad ir kaip ten bebūtų, „Piranha Bytes“ išleido daugybę pinigų samdydama papildomas studijas, kad jos padėtų dirbti prie žaidimo grafikos. „Risen 2: Dark Waters” yra regimai gražesnis nei pirmtakas. Aplinkos pasidarė gerokai spalvingesnės, smarkiai padaugėjo realaus laiko šešėlių, patankėjo augmenija, patobulėjo veidų animacijos, moteriškos fizionomijos dabar tikrai… Moteriškos. Po niūrokų „Risen“ kraštovaizdžių tropiniai „Dark Waters“ peizažai yra tarsi gydomasis balzamas akims. Vis dėlto „Risen 2“ vizualiai nepažengė tiek, kad galėtų lygiuotis į „The Elder Scrolls V: Skyrim“, „Mass Effect 3“ ar „The Witcher 2: Assassins of Kings“. Kai kurios animacijos, pavyzdžiui, laipiojimo, atrodo tiesiog tragiškai. Taip pat daug kur trūksta efektų. Tarkime, įlipus į vandenį, jis nė trupučio neteliūškuoja ir išlieka lygus tarsi veidrodis. Seniau tokie kuriozai netgi derėjo prie bendro žaidimo vaizdo. Dabar, kai jis pasitaisė, tokios smulkmenos itin rėžia akis.

Į grafikos departamentą nutekėjo toli gražu ne visi pinigai. Nemažai atsiėjo atskira studija, kuri užsiėmė „Risen 2“ perkėlimu į konsoles, – „Wizarbox“. Tokių priemonių imtasi po to, kai pirmoji „Risen“ dalis nuvylė „Xbox 360“ žaidėjus. Jiems skirta žaidimo versija pasižymėjo daug skurdesne grafika ir visą laiką besismaukančia kadrų kaita. „Wizarbox“ savo darbą atliko visai neblogai – konsolinis „Risen 2“ atrodo beveik taip pat gerai kaip originalas. Tik kadrų kaita vis dar mėgsta spyriotis.

Reziumuojant, grafikos bei konsolinės versijos tobulinimas buvo tomis sritimis, į kurias nugarmėjo didžiausias papildomų pinigų kąsnis. Pagerėjimas juntamas, tačiau jis ne toks įspūdingas, kaip buvo galima laukti. Grafika vis dar negali lygiuotis į žanro lyderius, o konsolinės versijos vis dar nėra pakankamai kokybiškos. Bet užteks apie techninius dalykėlius. Metas aptarti žaidimo eigą, kuri sulaukė daug svarbių pasikeitimų.

Didžiausias iš jų – frakcijų vaidmens sumenkėjimas. Ankstesniuose „Piranha Bytes“ žaidimuose, įskaitant ir „Risen“, grupuotės pasirinkimas nulemdavo gaunamas užduotis ir šiek tiek įtakodavo siužetą. Žaidime „Risen 2“ frakcijos pasirinkimas apsprendžia tiktai tai, kuriuos sugebėjimus galėsi mokytis. Stojęs laukinių genčių pusėn studijuosi vudu magiją, o pasirinkęs inkviziciją lavinsiesi šaudymo įgūdžius. Be keleto specialių kvestų, kuriuos gausi pasirinkęs atitinkamą grupuotę, daugiau jokių esminių skirtumų nėra. Kad ir kurią stovyklą nuspręsi palaikyti, vis vien būsi piratu – taip įpareigoja siužetinė linija, prie kurios šliejasi iš inkvizicijos bei laukinių gaunamos užduotys.

Šis pasikeitimas leido kūrėjams papasakoti kur kas rišlesnę ir nuoseklesnę istoriją nei ankstesniuose žaidimuose. Juose pirmo perėjimo metu sužinodavai tik trečdalį ar du trečdalius visos siužetinės mozaikos. Norėdamas pamatyti viską, ką siūlydavo žaidimas, turėdavai jį peržaisti iš naujo ir atstovauti prieš tai nepasirinktas frakcijas. Dabar tam nebėra reikalo, kadangi iš karto dirbi visoms trims grupuotėms. Kaip jau minėjau, inkvizicija ir laukinių gentys turi tam tikrų unikalių kvestų, kuriuos gausi pasirinkęs vieną iš tų stovyklų, bet vien dėl jų kartoti viso žaidimo tikrai neverta.

Tai sykiu ir trūkumas, nes žaidėjui nebereikia mąstyti, prie kurios frakcijos prisidėti. Patekęs į naują teritoriją paprasčiausiai įvykdai visas (arba daugumą) joje esančių užduočių ir judi toliau. Nebeprivalai elgtis kaip apsukrus diplomatas. Kad ir kaip padėtum laukiniams, inkvizicija blogiausiu atveju tik įspės daugiau taip nebedaryti. Didžioji dalis šalutinių veikėjų nuo šiol negali mirti ir greitai užmiršta jiems padarytas skriaudas. Gali nusiaubti visą miestelį ir po kelių dienų ten sugrįžti lyg nieko nebūtų įvykę.

Ironiška, jog net ir esant tokiai sistemai vis dar įmanoma nepataisomai susigadinti siužetinę liniją. Maždaug apie žaidimo vidurį bus tokių užduočių, kurias truks plyš reikės įvykdyti tam tikra eilės tvarka. Jei per aplaidumą ką nors padarysi ne taip, viskas, turėsi arba žaisti iš naujo, arba susirasti kokį nors seną išsisaugojimą. Blogiausia, kad gali ilgą laiką nė neįtarti, kad esi aklavietėje ir žaisti toliau, kol baigsis šalutinės užduotys.

Turbūt tai nuskambės netikėtai, bet vykdyti kvestus žaidžiant „Risen 2: Dark Waters“ nuodėmingai smagu. Jau po kelių minučių tampi priklausomas nuo visokių daiktų kaupimo ir veikėjo tobulinimo. Dažnai nesinori nieko dirbti, o tik klajoti, medžioti žvėris, rinkti vertenybes, ieškoti piratų užkastų lobių ir panašiai. Žinau, tai skamba banaliai, tačiau „Piranha Bytes“ žaidimuose tokia veikla taip prikausto, kad laikas prie kompiuterio ima tirpti kaip šokoladinis batonėlis apmusijusiame kioske. Lyginant su „Risen“, užduočių skaičius išaugo beveik dvigubai. Antra vertus, visos jos labai trumpos, todėl bendra žaidimo trukmė išliko labai panaši – 30-35 valandos.

O kur visa piratų atributika? Jos nestinga, bet ji ne tokia reikšminga, kaip galbūt tikėjaisi. Pavyzdžiui, šaunamieji ginklai veikia panašiai kaip arbaletai ir lankai – po kiekvieno šūvio privalai luktelėti, kol bus paruošta nauja švino porcija. Kadangi daugiau nebegali nešiotis skydo, vietoje jo gali naudotis kokiu nors papildomu ginklu. Juo gali būti į akis svaidomas smėlis arba druska, įvairūs peiliai, akmenys, netgi pistoletas. Pagrindiniais ginklais gali tapti įvairūs kardai, mėtomos ietys bei žeberklai, muškietos.

„Risen 2: Dark Waters“ leidžia naudotis ir vudu magija, bet ji labai silpna ir praktiškai bevertė. Siekiant ją įvaldyti prireiks daug laiko ir dar daugiau patirties taškų, o galutinis rezultatas bus tik visokie įmantrūs fokusai, realiai mažai tepasitarnaujantys kovose. Jei RPG žaidimuose mėgsti žaisti mago rolėje, išbandęs naująjį „Risen“ būsi siaubingai pasipiktinęs.

Panašiai niekam tikę ir kai kurie piratų mokomi triukai. Pavyzdžiui, gali išmokti valdyti nedidelę beždžionėlę, galinčią patekti į pagrindiniam herojui nepasiekiamas vietas. Taip pat galima išmokti naudotis papūga, kuri kovos metu atlieka šalutinio ginklo paskirtį – ji sekundei atitraukia priešo dėmesį. Deja, beždžionėlė realiai praverčia gal tik dviejose ar trijose vietose, o papūga… Na, ji miršta greičiau nei spėja ką nors padaryti. Abiejų gyvūnėlių kainos milžiniškos.

Žaidime taipogi yra laivas su įgula, bet jų potencialas irgi neišnaudotas. „Risen 2: Dark Waters“ pasaulis sudarytas iš grupelės tarpusavyje labai panašiai atrodančių salų. Kartu jos sudaro teritoriją, prilygstančią „Gothic 3“ buvusiam žemynui. Plotas būtų dar didesnis, jei žaidimas leistų netrukdomai plaukioti. Dabar įmanoma tik teleportuotis iš vieno uosto į kitą. Taip netgi nepasijauti esąs laivo kapitonu. Laivas veikia panašiai kaip Normandija iš „Mass Effect“ žaidimų – tai pasišnekučiavimų su įgulos nariais vieta. Žaidimo metu šalia savęs gali turėti vieną kompanioną. Jų gabumai labai skirtingi, tačiau tai neturi jokios reikšmės, mat jie retai kada būna padeda žaidėjui. Bendražygių sugebėjimų, ekipiruotės ir kitų ypatybių keisti ar tobulinti negalima. Leidžiama tik įsakyti sekti įkandin arba stovėti vietoje.

„Risen“ gerbėjai iš antrosios dalies, ko gero, tikėjosi ko nors sudėtingesnio, bet gavo kai ką daug paprastesnio. Nepaisant to, žaidimas išliko pakankamai geras (ženkliai daugiau kvestų, gerokai didesnis žemėlapis), kad fanai galėtų juo mėgautis. Tokie jau tie „Piranha Bytes“ žaidimai. Arba jie Tau patinka, arba ne. Jei juos visgi mėgsti, žemi įvertinimai tiek čia, tiek kituose puslapiuose neturėtų tapti dingstimi neišbandyti šio veiksmo RPG piratų tema.