„1942: Joint Strike“ siūlo aplankyti tris skirtingas praeitis. Iš vienos pusės, žaidimas leidžia sudalyvauti prieš daugiau nei pusę amžiaus vykusiuose Antrojo pasaulinio karo oro mūšiuose. Iš kitos pusės, „1942: Joint Strike“ žaidžiasi daugmaž kaip 1984-tųjų pirmtakas, taigi galėsi sužinoti, kaip prieš tris dešimtmečius buvo lošiamos aviacinės šaudyklės. Trečioji praeitis, kurioje leis pasisvečiuoti žaidimas, nuneš į jau ne tokius tolimus laikus, į 2008-tuosius. Būtent tais metais buvo pirmą kartą išleistas „1942: Joint Strike“ – galėsi išvysti, kokia grafika pasižymėjo tų laikų dvimačių šaudyklių perdirbiniai.

„1942: Joint Strike“ buvo tikrai ne pirmas ir ne paskutinis „Capcom“ bandymas užsidirbti pinigų iš savo apdulkėjusių serijų. Tačiau šis perdarymas ypatingas. „1942“ buvo viena iš pirmųjų frančizių, išgarsinusių iki tol menkai girdėtą „Capcom“ vardą. Tai įvyko gerokai prieš „Street Fighter“ bei „Mega Man“ pasirodymą. Aišku, būtent pastarasis duetas, o ne „1942“ pavertė „Capcom“ pasaulinio lygio video žaidimų kompanija. Tačiau „1942“ įskiepijo optimizmo bei pasitikėjimo savimi, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų. Įsiūlyti naują žaidimą kur kas paprasčiau, kai jo kūrėja ar leidėja pagarsėjusi didelio populiarumo sulaukusiais produktais. Frazė „mes, kompanija Capcom, esame išleidę tokius garsius žaidimus kaip 1942“ tuo metu turėjo skambėti itin išdidžiai ir užtikrinančiai. Bet sugrįžkime atgal į 2008-tuosius. Patyrinėkime, kas gi per daiktas yra „1942: Joint Strike“.

Prie „1942: Joint Strike” dirbo amerikiečiai „Backbone Entertainment“. Ši studija kadaise teikė daug vilčių, bet paskui ėmė iš lėto grimzti į antrarūšių žaidimų pelkę. „Joint Strike“ pasirodymo metu „Backbone Entertainment“ iš „teikianti vilčių“ jau ėmė sverdėti link „grimztanti į antrarūšių žaidimų pelkę“. Maždaug toks ir gavosi „1942: Joint Strike“ – nei šis, nei tas.

„1942: Joint Strike“ nėra visiškai tiesmukiškas originalo perdirbinys. Daug elementų pasigrobta iš vėliau išleistų „1942“ tęsinių. Tarkime, lėktuvų pasirinkimas, specialios bombos ir medalių sistema atkeliavo iš „19XX:The War Against Destiny“, gyvybių stulpelis – iš „1944: The Loop Master“, kovos su antžeminiais priešais bei sustiprinto šūvio mechanizmas – iš „1941: Counter Attack“, batalijos su priešo laivynu – iš „1943: The Battle of Midway“ ir t.t.

Pasirinkęs vieną iš trijų lėktuvų – „Lightning“, „Mosquito“ arba „Shinden“, – pradedi neįtikimai trumpą vieno žaidėjo kampaniją, sudarytą iš viso labo penkių misijų. Po pusvalandžio žaidžiant jau kauniesi su paskutiniu bosu, kuris yra patobulinta pirmojo versija.

Tiesa, ne visiems užteks kantrybės pasiekti pabaigą. „1942: Joint Strike“ ne ką lengvesnis už protėvius. Tenka susiremti ne tik su įvairių matmenų priešo aviacija, bet ir su antžeminiais kariniais vienetais, keliančiais tokią pat didelę grėsmę. Ekraną pamažu užpildo tokia gausybė priešininkų, kad būna net sunku įžiūrėti savo menkutį orlaivį. Stengimasis išvengti kulkų prilygsta mėginimui išsisukti nuo lietaus lašų smarkiai lyjant. Gyvybių stulpelis išsenka labai greitai. Kai gyvastis išsunkiama devintą kartą, ekrane šmėsteli legendinis „Game Over“ ekranas. Nėra jokių galimybių tęsti žaidimą. Belieka viską pradėti iš naujo. Ir visa tai nutinka žaidžiant draugiškiausiu sunkumo lygiu, turint katiniškas devynias gyvybes. Išdrįsęs pasirinkti didžiausią sudėtingumo lygį, žaidimą pradedi tik su viena gyvybe. Juodasis humoras, ne kitaip.

„1942: Joint Strike“ nėra neįveikiamas. Maždaug po penkto ar šešto karto man pavyko jį parklupdyti. Žaidime nemažą rolę vaidina taškai. Surinkęs atitinkamą jų kiekį, gauni vieną gyvybę, kurią paskui brangini kaip iš senelio paveldėtą laikrodį. Per visą kampaniją už taškus galima susirinkti apie tris ar keturias gyvybes. Tai jau visai neblogai. Plius, tam tikrose vietose įmanoma rasti dar keletą papildomų gyvybių kreditų. Tai jau leidžia svarstyti apie „1942: Joint Strike“ įveikimą aukščiausiu sudėtingumo nustatymu. Ne, juokauju. Eiliniam žaidėjui, neskaitančiam specialių gidų, tai neįmanoma.

Šansus išgyventi labai įtakoja lėktuvo bei jo ginklų pasirinkimas. Amerikietiškasis „Lightning“ išlaiko idealų balansą tarp kovinės galios ir šarvų. Britiškasis „Mosquito“ yra tarsi skraidanti tvirtovė, bet jis lėtas kaip kamanė. Japonų gamybos „Shinden“ yra pats manevringiausias, bet sykiu ir silpniausias lėktuvas. Iš pradžių visi trys orlaiviai naudoja tuos pačius ginklus. Numušus visą eilę raudonos spalvos lėktuvėlių, į orą išmetami specialūs ginklai. Jų esama tik trijų rūšių: tiesiašaudys, plačiašaudys ir lazeriašaudys. Nustvėrus tokios pačios rūšies ginklą antrą kartą, aktyvuojamas sustiprintas jo variantas. Stipresni kulkosvaidžiai (ir lazerosvaidžiai) padeda numušti daugiau lėktuvų. Kuo iš arčiau nušaunamas priešininko orlaivis, tuo daugiau taškų gaunama. Tai gyvybiškai svarbu. Kol to nežinojau, bergždžiai tūnodavau ekrano apačioje, vildamasis tokiu būdu pratraukti bent iki lygio pabaigos.

Žaidimą leidžiama įveikti kartu su draugu. Žaisti su kolega šiek tiek lengviau. Kita vertus, padidėja reikalavimai gauti aukštesniam reitingui, taipogi tenka dalintis ginklais bei įvairiais pastiprinimais. Dar vienas pasikeitimas – atsiranda funkcija atlikti jungtinę ataką (angl. joint strike). Kai žaidi vienas, vietoje jos būna paprastos, bet labai veiksmingos raketos. Naudotis jungtinėmis atakomis nepatogu. Norint, kad jos būtų efektyvios, abu žaidėjai privalo užimti tam tikras strategiškai svarbias pozicijas. Uraganiško veiksmo sūkuryje tai nėra taip lengva. Tokia avantiūra neretai kainuoja gyvybę, ko nepasakysi apie vienam žaidėjui skirtas raketas. Savo griaunamąja jėga niekas neprilygsta standartinėms bomboms, sunaikinančioms viską ekrane. Jų arsenalas, kaip ir priklauso tokio sudėtingumo žaidimui, labai ribotas.

Priešingai nei pirmtakai, „1942: Joint Strike“ yra pilnai trimatis. Antra vertus, veiksmas vyksta tarsi psiaudo-dvimatėje plotmėje (visai kaip „Street Fighter IV“). Šiaip tai žaidimo grafika atgyvenusi. Specialieji efektai standartiški, aplinkos nei kiek neįdomios, spalvos ir tekstūros išblukusios, vietomis pasitaiko juntamų sulėtėjimų. Fone skamba besidaužantys epiniai maršai, kuriuos paruošė prie beveik visų modernių „Metal Gear Solid“ žaidimų dirbęs kompozitorius Norihiko Hibino. Deja, žaisdamas „1942: Joint Strike“ būni toks susitelkęs į stengimąsi išgyventi, kad nelabai turi laiko įsiklausyti į visas tas epines melodijas.

Grafika nėra didžiausias „Joint Strike“ trūkumas. Didžiausia bėda – turinio stygius. Žaidimas beveik neturi ko patiekti retro stiliaus kautynių išalkusiam žaidėjui. Gali žaisti keliais skirtingais sudėtingumo lygiais, gali mėginti pereiti kampaniją su vis kitais lėktuvais, gali žaisti su draugu (rekomenduotina). Nors ant popieriaus tai skamba viliojančiai, tačiau realybėje viskas nusibosta po kelių valandų, jei ne greičiau.

„1942: Joint Strike” turi visko per mažai. Per mažai misijų, per mažai pasirenkamų lėktuvų, per mažai ginklų, per mažai grafinių blizgučių, per mažai kadrų kaitos stabilumo… Netrūksta tik nervus pjaunančio sudėtingumo bei jį lydinčio sentimentalumo šiai klasikinei serijai. To tikrai nepakanka. Vis dėlto daugiau nei šimtas tūkstančių žaidėjų iš „Xbox Live“ užkibo ant šio surūdijusio „Capcom“ kabliuko ir įsigijo „1942: Joint Strike“. Gaila.