Apie „Men of War: Condemned Heroes“ rašėm dar po parodos, o dabar tenka konstatuoti, kad rankose turim eilinį PR atakos atvejį. Viena vertus galutinis produktas nė iš tolo nepanašus į tai ką žadėjo, kita vertus melu kūrėjų irgi neapkaltinsi.

Juk žaidime yra viskas ką jie žadėjo, bet tik kiek kitokia forma. Paprastai žmonės tokius dalykus suverčia nesusikalbėjimui, bet hey… Išsireiškimas „Makaronų kabinimas“ čia irgi tiktų.

Priminsiu, kad „Men of War: Condemned Heroes“ yra jau eilinis „Men of War“ serijos tęsinys, pasaulį išvydęs po dviejų to paties pavadinimo žaidimų ir dar dviejų spin‘off‘ų „Squad Assault“ ir „Vietnam“. Ši žaidimo dalis, pagal išankstinius pranešimus, turėjo papasakoti ir perteikti baudos batalionų istoriją, o tuo pačiu pasiūlyti ir visiškai naują kautynių mechaniką. Na bent jau aš to tikėjausi, nes tai buvo labai logiška prielaida.

Realiai kare baudos batalionai buvo naudojami kaip „Patrankų mėsa“ ir „žmonių skydai“, o kūrėjai šių terminų žaidime vengia tik iš pagarbos mūšiuose kritusiems. Tai buvo iš kriminalinių, politinių, karo nusikaltėlių, „išdavikų“ ir dezertyrų formuojami daliniai, kurių kariai savo krauju galėjo išpirkti savo kaltę. Toks istorinis fonas, sužadino fantazijas apie pozicijų zerg‘inimą, tačiau aš neatmečiau ir tikimybės, kad scenaristo plunksna ras būdų perteikti ir glaustų, taktinių požiūriu įdomių istorijų apie diversijas ar „partizaninę“ karybą. Deja…

Žadėto siužeto žaidime apskritai nėra, tiksliau jis yra, tačiau tik misijose. Pats žaidimas — misijų kratinis, kiekviena misija turi mini siužetą, apibrėžiantį vieno ar kito taikinio buvimą, atakų ir kontratakų eiliškumą, draugiškų ir priešiškų pajėgų balansą ir t.t. Todėl sakydamas, kad žaidime nėra siužeto meluočiau, lygiai taip pat kaip melavo kūrėjai sakydami, kad „Condemned Heroes“ bus siužetinis žaidimas.

Pirmoji žaidimo dalis buvo siužetinė ir ji buvo tobula. Joks žaidimas istorijoje negalėjo pakeisti kitų dviejų šedevrų „Commandos“ ir „Company of Heroes“, kaip pirmoji „Men of War“ dalis.

„Condemned Heroes“ savo ruožtu neieško kelio į būtąją šlovę, o kas dar blogiau — nė nesistengia ištaisyti kai kurių, septynerių metų senumo klaidų. Aš visiškai sutinku su prielaida, kad mechaniškai žaidime nieko keisti nereikia, fizika, vartotojo sąsaja ir kiti techniniai elementai žaidime yra aukščiausios prabos, tvarkingai įsipaišo į „wargaming“ sąvoką ir neturi analogų. Kita vertus, grafinis žaidimo variklis dabar jau prašyte prašosi kosmetinio remonto. Teoriškai jo reikėjo ir „Assault Squad“ dalyje, tačiau frontų kaita ir pati žaidimo eiga to nė reikalavo. Net priešingai, kautynėse erzino per mažas „zoom out“ lygis. Dabar gi viskas priešingai…

Tariamas ir reklamuotas susitelkimas į individualius karius žaidime nėra būtinas, tačiau kautynėse paprastai vis tiek vadovausime nedideliems pėstininkų daliniams, o tai reiškia, kad kamerą laikysim arčiau žemės. Galingesnių sistemų savininkai dėl to, gal nepajus didžiulio diskomforto, vaizdelis tiesa momentais primins ne ypač „skanią“ molio/marmalo spalvos košę ir tiek.

Tuo tarpu, senesnių ar ne ypač galingų kompiuterių savininkai bus priversti vargti vadovaujant blusų paradui, nes nepaisant pensinio varikliuko amžiaus, su optimizacija žaidime ne viskas gerai.

Savo geltonus dantis pademonstruoja ir kiek pašlijęs kelio paieškos mechanizmas. Vėlgi… Jam nebuvo jokių priekaištų žaidžiant „Assault Squad“, bet tik todėl, kad ten buvo daug technikos, kurią žinoma valdėm individualiai, o vienas kitas nuo būrio nuklydęs karys, bendrame mūšio kontekste neturėjo didelės reikšmės.

„Condemned Heroes“ technikos irgi daug, bet ji ne mūsų pusėje, o ir valdomos beveik nėra, dažnu atveju net mortyros ar sunkieji kulkosvaidžiai pelnomi tik kaip trofėjai.

Misijas paprastai pradedam vadovaudami menkam šaulių būriui, kuris prieštaraujant bet kokiai logikai šturmuoja ir užima tiek skaičiumi, tiek ginkluote pranokstančias pozicijas. Tiesa, užimti 3, 4 kulkosvaidžių ir mortyrų ugnimi dengiamas gynybos linijas nėra lengva. Tiksliau tai padaryti velniškai sunku, tačiau kitos išeities žaidėjui niekas nepalieka. Net ir žaidžiant ypač lengvais nustatymais, saujelė pėstininkų šturmuos kruopščiai ginamas pozicijas, o vėliau jas dar turės atlaikyti nuo motorizuotos pėstininkų brigados kontratakos. Daugumai naujokų šis žaidimas baigsis dar nė neprasidėjęs, kažkur mokomosios misijos viduryje. Todėl įsiūtis dėl vis nugrybaujančių ir snaiperio kulką pasigaunančių karių čia dažnas svečias, aš jau nekalbu apie kontūzytus karius kurie kartais ne tik išlekia iš rikiuotės, bet ir išnyksta iš UI parinkčių juostos, tad juos tenka susirankiuoti ir sugrupuoti rankomis. Tai nėra lengva ar maloni užduotis, kai tavo pozicijas spaudžia panzeriai.

Finale tenka pripažinti, kad savo esme „Condemned: Heroes“ yra labai artimas „Assault Squad“, bet tuo pat metu jam nusileidžia daugybėje sferų. Visų pirma dėl to, kad laikas čia visuomet tiksi žaidėjo ne naudai. Dalis misijų turi tikslus kuriuos reik pasiekti per tam tikrą laiką, tad laiko galvoti turime mažai, o galimybių klysti ir išvis nėra, nes žaidime neegzistuoja pastiprinimo mechanizmai. Žaisdami „Assault Squad“ nesėkmės atveju galėdavome organizuoti gynybą, atsikvėpti, sukaupti taškų, sulaukti pastiprinimo, užsisakyti paramą iš oro… O dabar nieko!

Žuvo vienintelis prieštankinių granatų turėjęs karys? Kažkas pasikarščiavo ir užuot pagrobęs, susprogdino vokišką PAK? Jokios prasmės dabar graužti save ar strateguoti. Tai žaidimas kuriame klaida reiškia išsaugotos bylos įkrovimą ir bandymą žaisti iš naujo. Vėl ir vėl, kol sustyguoji ir mintinai išmoksti kiekvieną žingsnį. Čia derėtų pabrėžti, kad individualus karių valdymas, įgauna milžinišką svarbą, nes trofėjinių ginklų amuniciją tenka taupyti, tad užgrobus mortyrą, kiekvieną sviedinį derėtų paleisti savarankiškai.

Tiesa man asmeniškai tai patinka ir jei tekstą rašyčiau „Men of War“ dedikuotam portalui, ko gero eilinį sykį žaidimą pagirčiau. Nes, na jis toks pats įdomus taktiniu požiūriu, žemėlapiai kiti, o dinaminės misijos suteikia papildomų iššūkių. Greičiausiai numočiau ranka, kad žaidimo pavadinimas ir parinkta tema niekaip neatsispindi žaisme ir kad nieko iš tų makaronų kuriuos žadėjo jame nėra.

Bet šiaip man neduoda ramybės klausimai, kodėl ir kam? Kodėl 1C nutaria štampuoti seriją ir dar pasitelkdami įdomią tematiką ir istorinius archyvus? Kam skirtas šis žaidimas? Kur tokio štampavimo prasmė, ypač turint galvoje, kad jų žaidimai ne lengvėja kaip priimta rinkoje, o tampa vis labiau ir labiau neatlaidūs klaidoms? Kokią konkrečiai vertę (be istorinių faktų žinyno, kurį paskaityti tikrai įdomu) sukuria „Condemned: Heroes“? Kaip siužetinis žaidimas jis smarkiai nusileidžia septynių metų senumo pirmtakui, kaip taktinis… Na jis nė iš tolo negali lygintis su „Squad Assault“.

Tiesa yra lengvinanti aplinkybė… Rusijoje šį žaidimą gali rasti ir įsigyti už 70 rublių, kas nesudaro nė 7 litų. Už tokią kainą… Na jis vertas absoliučiai kiekvieno cento, bet… Jei pirkti vakariečiams skirtą anglišką versiją iš jūsų paprašys 26 eurų. Tai absurdas.