Po kiek ilgokos pertraukos nuo paskutinės žaidimo apžvalgos gavosi taip, jog akis užkliuvo už „King Arthur: Fallen Champions“ žaidimo. Priežastys, kad taip jau atsitiko, turbūt yra dvi. Pirmoji yra ta, jog, be abejo, man patinka strateginiai žaidimai. Patinka, pabrėžiu, tik geri, kadangi tik į juos sugebu įsijausti, o jeigu tai nepavyksta, žaidimas greitai iškeliauja dūlėti į lentyną ar internetinių paslaugų sąskaitos užkampius. Antroji yra ta, jog nemažai girdėjau apie pačią „King Arthur“ seriją ir vieni burbčiojo, jog ši niekam tikusi, o kiti su ja skirtis nebegali ir iš to „fanboy‘izmo“ truputį „Total War“ seriją nesibodi neigiamai apšnekėti. Taigi, tokio nedidelio tiriamojo darbo rezultatai – žemiau.

Viduramžių folkloras

Pradėti būtų verta nuo to, jog nors pavadinimas kalba apie šlovingus Anglijos laikus, šiame žaidime apie ją nerasime praktiškai nieko. Kūrėjai, neva, taip siekė, jog „King Arthur: Fallen Champions“ istorija būtų įdomesnė ir atsikratytų visų stereotipų apie tuos nuobodžius viduramžių laikus. Beje, ir pats karalius Artūras čia nedominuoja, o sutiksime tris kitus veikėjus, kurie mums yra svarbūs. Tai tipiškas tų laikų riteris – seras Lionel, pikta ir karinga ragana – Corrigan ir galiausiai lyg šių dviejų tarpininkas – šamanas Drest. Būtent iš šių veikėjų perspektyvos matysime visą žaidimą ir po kiekvienos misijos matysime jų reakcija į kiekvieną įvykį. Beje, kiekvieno veikėjo tikslas čia vis kitoks. Riteris Lionel kovos tam, jog išgelbėtų savo pagrobtą meilę, ragana Corrigan net neprisilietusi savo priešams spirgins užpakalius, jog galėtų susigražinti kažkokį savo sielos pasaulį, o šamanas Drest kovos už tai, jog būtų išgelbėta Piktų tauta. Tipiška, bet kartu unikalu.

Kad gerai sekti istoriją, teks truputį pavarginti akis, kadangi viskas pateikiama tekstiniu pavidalu. Dialogai čia taip pat vyksta klausimo-atsakymo pavidalu, o užduočių čia koks milijonas, o ir jų sąlygos driekiasi tiek, jog net nusibosta su pelytės ratuku scroll‘inti žemiau. Tačiau pykti už visa tai negalima, kadangi viskas perteikiama itin atmosferiškai ir efektyviai, paveikiančiai. Įvairių situacijų pasirinkimai paveikia žaidimą taip, jog turbūt drąsiai šią sistemą prilyginčiau „Mass Effect“ pasirinkimų sistemai. Juk tenka susidurti ir su kokiais magiškais milžinais ar aplinkui laksto agresyviai nusiteikę riteriai ir tenka rinktis – karšti kailį ar dėti į kojas. Už teisingus sprendimus gausite apdovanojimų, o už klaidas būsite skaudžiai nubaustas.

Kardas ir kraujas

Pati kovos mechanika čia iš tiesų gera, tačiau tobulėjimui vietos pilna. Realaus laiko veiksmai ir puolimai čia iš tikrųjų įdomesni, nei laiko stabdymas ir galvojimas ką daryti, nors tokia opcija yra. Misijos išpildytos taip, jog taip nebūtų tiesiog perėjimas iš taško į tašką B, todėl jei užsimanysite su savo kariauna net negalvojant pulti – greitai gausite į kaulus. Priešai visada greičiausiai kur nors laukia pasislėpę, o slėptis yra tikrai kur – miškai, upės, kalnai, urvai ir t.t. arba greičiausiai jie naudojasi nematomumo magijomis. Nuo kiekvieno veikėjo priklauso ir kaip turėsite veikti. Raganai dažniausiai teks nepastebimai sėlinti tarp priešų kartais efektingai prataškant sėdynes, o šamano kariuomenė veikti gali tik naktį. Čia pilna ir įvairaus tipo kariuomenės vienetų, kaip lankininkai, kavalerijos, kirviais ginkluoti kariai ir t.t. Yra čia dar ir magiškų dvasininkų, kurie galės pagydyti bei bjaurių milžinų. Taigi, pakankamai svarbu turėti mišraus tipo kariuomenę, o ne prisigaminti tik riteriu, kurie bus nespės net prisiartinti prie priešo, nes bemat bus palaidoti lankininkų.

Pagrindiniai herojai iš kiekvienos kovos ar įvykdytos užduoties susirenka patirties taškus ir jų lygiui pakilus šie gauna visokių magiškų artifaktų, kaip žiedai ar amunicija. Šie ne tik leidžia jūsų armijai būti geriau pasiruošusiai kovoms, bet ir atsiranda dar įvairesnių kovos strategijų. Taip pat atsiranda ir naujų magijų, o šios be galo naudingos. Tarkime, kur nors netoli yra priešų būrys, tačiau jums reikia kaip nors prasmukti kaip įmanoma arčiau jų ir būti nepastebėtam – ir tai neproblema. Jei turite rūko magija, bemat visas žaidimo laukas apsitraukia šiuo gamtos reiškiniu ir tada jus pastebės belikus vos keliems žingsniams iki priešo – tikra pragaištis lankininkams. Ir tokių puikių triukų čia pilna, todėl už tai „King Arthur: Fallen Champions“ bei jo kūrėjams rašau didelį pliusą.

Kas mane siaubingai nervino visą laiką, kol žaidžiau šį žaidimą – negalėjimas jo išsaugoti viduryje kokios nors misijos! Tai siaubingas skausmas vietoje, žemiau nugaros. Misijos, patikėkite, čia iš tikrųjų nėra pačios trumpiausios, o susimauti vietos čia pilna. Jei jau gavosi taip, jog išjungėte žaidimą viduryje užduoties ar gavote į kaulus nuo kelių milžiniškų orkų – visą misiją pradedate nuo nulio! Man, kaip žmogui, kuris mėgsta išnaršyti visas vietoves, ir kuris niekada nebijo klysti ir pamatyti „Game Over“ langą, išsaugojimo opcijos nebuvimas yra iš tikrųjų didelis minusas. Karalius Artūras tiesiog privertė mane paklusti jo įsakymams niekur per daug nevaikštinėti ir varyti tiesiai į tikslą, kaip pasakyta misijos lange. Jeigu nesate per daug patyręs tokio tipo žaidimuose, tai greičiausiai nė vieną kartą užstrigsite kurioje nors vietoje.

Viduramžiški skliautai

Grafinė „King Arthur: Fallen Champions“ pusė manęs nesmaugė, nors, tenka pripažinti, ji buvo šiek tiek blankoka. Kartais trikdė karių nedetalumas ir pikselių apsireiškimai kovos metu, o ir verta paminėti, jog kompiuterio resursus šis žaidimas čiaumoja su malonumu. Grafikos aukos nebus pamaitintos… Garso takelis taip pat per daug neišsiskiriantis, būdingas tokio tipo žaidimams. Fleitos, būgnai, švilpukai – tie patys paprastučiai instrumentai, kurie sukuria viduramžiams būdinga atmosferą ir prie to kabinėtis per daug neverta. Galbūt, ko dar nepaminėjau, tai kartais šiek tiek erzinantis ir nepatogus kameros darbas. Už tai kenčia ir pačios kovos, o ir neretai už tai jos yra ir pralaimimos. Kitaip tariant, užtruks šiek tiek laiko priprasti prie jos.

Apibendrinant galima sakyti, jog „King Arthur: Fallen Champions“ iš tikrųjų atitinka ir net perspjauna kainos ir kokybės santykį. Išleidimo metu jis tekainavo vos 10 JAV dolerių, o kaina dabar tiesiog privalo būti mažesnė. Nors kai kuriems tai pasirodys kaip „Total War“ serijos kokia nors iškarpa ar beta versija, tačiau tai tikrai netiesa. Mano nuomonė yra tokia, jog šis žaidimas yra kaip tik pradedantiems strategų žaidėjams, kurie nori susipažinti, kaip tokio tipo žaidimai veikia. Šis gerai užbaigtos mechanikos, taktikų įvairovės, viduramžių kovų supintų su magijų įvairove bei puikios istorijos miksas privalo būti išbandytas kiekvieno žaidėjo.