„Resident Evil: Operation Racoon City“ yra tiesioginė pasekmė to, kas įvyko po „Resident Evil 4“ pasirodymo 2005-taisiais, – „Capcom“ galutinai įsitikino, kad „Resident Evil“ yra žymiai pelningesnis būdamas ne išgyvenimo-siaubo, o veiksmo žanro atstovu. Tą patį, gal tik kiek kitais žodžiais, kompanija pakartojo visai neseniai pareikšdama, jog išgyvenimo-siaubo žaidimų rinka yra pernelyg mikroskopinė, kad apsimokėtų leisti senojo stiliaus „Resident Evil“ žaidimus.

Taigi, kai 2010 metų vasarą „Capcom“ siuntinėjo užklausas video žaidimų kūrėjams, kompanija tiksliai žinojo, ko nori, – trečio asmens internetinės šaudyklės „Resident Evil“ pasaulyje, kuri imponuotų vakarų žaidėjams.

Šiais laikais tokie užsakymai nesimėto, ir „Capcom“ sulaukė nemažai entuziazmo iš margybės visokiausių studijų, pasiryžusių dirbti prie tokio projekto. „Capcom“ pasirinko kanadiečius „Slant Six Games“. Ši studija jau turėjo patirties kuriant trečio asmens šaudykles – „Slant Six Games“ yra atsakinga už kai kuriuos „SOCOM“ serijos žaidimus (tiesa, jie nebuvo tokie sėkmingi kaip „Zipper Interactive“ darbai). Be to, kanadiečiai galėjo pasigirti turintys nuosavą grafinį variklį, pavadinimu „Hexane” .

Štai po pusantrų metų trukusių darbų turime „Resident Evil: Operation Racoon City“. Jis nepanašus nei pirmuosius, nei į pastaraisiais metais išleistus „Resident Evil“ žaidimus.

Nors ir „Operation Racoon City“ yra skirtas žaisti internetu, jame yra siužetinė kampanija su šiokia tokia „kas būtų, jeigu..“ istorija. Žaidimo veiksmas rutuliojasi 1998 metais, tuo metu, kaip po Rakūno miestą pasklinda virusas, paverčiantis žmones zombiais. Regėdama, jog padėtis tampa kritiška, viruso kūrėja – korporacija „Umbrella“ – nutaria atsikratyti visais liudininkais bei įkalčiais, galinčiais ją susieti su nelaime. Šis darbas atitenka specialiam kompanijos saugumo būriui „USS Delta“, kurio vieną iš šešių narių ir duodama valdyti.

Jeigu Tau atrodo, kad šis scenarijus jau kažkur girdėtas, taip yra ne be reikalo. „Operation Racoon City“ plėtojasi maždaug tuo pat metu kaip ir „Resident Evil 2“ (1998) bei „Resident Evil 3: Nemesis“ (1999). Skirtumas tik tas, kad priešingai nei anuose žaidimuose, čia reikės kovoti už „Umbrella“ korporacijos interesus. Tai reiškia, kad Tavo taikiniais taps tokios „Resident Evil“ įžymybės, kaip Leon S. Kennedy ir Claire Redfield. Žaidime taip pat epizodiškai pasirodo Chris Redfield ir keletas kitų žinomų personažų, kaip antai baisusis nepavykęs eksperimentas Nemesis.

Pavaizduoti Rakūno miesto incidentą „Umbrella“ kovotojų akimis buvo gan įdomi mintis. Deja, ji realizuota nepatenkinamai. „Operation Racoon City“ scenarijus pernelyg kliaunasi antrosios ir trečiosios dalies įvykiais. Naujoji dalis stengiasi ne tiek pristatyti savo paties siužetą, kiek bando iš naujo pavaizduoti geriausiai atpažįstamus „RE2“ ir „RE3: Nemesis“ epizodus, pavyzdžiui, Leon‘o vairuojamo policijos automobilio avariją iš antrosios dalies. Žinoma, tai malonus gestas, kuris be jokios abejonės paglostys ne vieną į ketvirtą dešimtį įkopusį serijos gerbėją. Vis dėlto neįmanoma nuslėpti fakto, kad „Operation Racoon City“ indelis į turtingą „Resident Evil“ visatos folklorą yra minimalus. Galimybė pačioje kampanijos pabaigoje nužudyti Leon‘ą taip pat neišlaisvina jokių emocijų. Apie pasibaisėtinai netikusį įgarsinimą geriau nė nekalbėti.

Siužetinė kampanija išsikerojusi į septynis trumpučius lygius. Vietovėmis bandyta flirtuoti su praeitimi ar bent jau sukelti deja vu: teks pabuvoti policijos nuovadoje, nuniokotose Rakūno gatvėse, ligoninėje, parke, miesto rotušėje, laikrodžio bokšte ir kitur. Gaila, kad beveik visi lygiai yra griežtai linijiniai, ir kad beveik kiekviename iš jų reikalaujama daryti tą patį per tą patį: pasiekti nurodytą vietą, pakeliui šaudant į visus gyvus daiktus.

Siužetinę kampaniją dažnas žaidėjas įveiks per 4-5 valandas. Pagrindinį režimą galima pereiti kartu su trimis DI valdomais kariais arba su trimis draugais.

Jau minėjau, kad žaidimo siužetas nieko vertas. Bet tai tik vienas iš daugelio „Resident Evil: Operation Racoon City“ trūkumų. Žaidimo grafika, išskyrus apšvietimo efektus, geriausiu atveju atrodo vidutiniškai, o kadrų kaita mėgsta šliaužti. Jei žaisi su draugais, galėsi prisijuokti iš neįtikimai kvailo priešų dirbtinio intelekto. Jeigu žaisi vienas su DI bendražygiais, prisikvatosi ne tik iš priešų išsidirbinėjimų, bet ir iš savo kolegų neadekvataus elgesio (pvz. jie bėgs tiesiai į užminuotas vietas, į ugnį ir pan.). Valdymas tiesiog siaubingai nepatogus ir nervinantis. Netgi atlikti tokius primityvius veiksmus, kaip paimti ant žemės gulintį šautuvą ar vaistinėlę yra nelengva. Kartais net nepasiseka iš pirmo karto pasikeisti ginklo. Bet labiausiai traumuoja situacijos, kai žuvus kolegai niekaip neleidžiama jo atgaivinti – žaidimas vietoje to siūlo pasiimti šalia nukritusį ginklą.

Antrą „Resident Evil: Operation Racoon City“ pusę sudaro „Versus“ režimas, kuriame ne bendradarbiaujama, o varžomasi su kitais žaidėjais. Žemėlapių nėra konkurencingai daug, bet jie erdvūs ir suteikia trokštamą manevravimo laisvę. Didelį vaidmenį „Versus“ režimuose atlieka po visur slampinėjantys pulkai zombių ir kitokių padarų. Jie be jokios atodairos puola abiejų kovojančių komandų žaidėjus. Po įkandimo galima apsikrėsti virusu. Jei per tam tikrą laiką nepanaudojamas priešnuodis, žaidėjas miršta ir pavirsta į nekontroliuojamą zombį. Įdomu tai, kad virusu infekuotą komandos draugą leidžiama nušauti dar jam nespėjus pavirsti smegenų rijiku. Taip pat yra galimybė taip sužaloti priešininką, kad jis paplūstų kraujais. Tai pritraukia minias alkanų zombių. Patirties taškai duodami ne tik už nukautus žaidėjus, bet ir už zombius bei kitus monstrus.

Tarp „Versus“ režimų yra klasikinio stiliaus „Team Deathmach“ ir „Capture the Flag“, kurie stilizuoti „Resident Evil“ tematika ir pavadinti atitinkamai „Time Attack“ ir „Biohazard“. Be jų „Operation Racoon City“ siūlo ir šį bei tą įdomesnio. Pavyzdžiui, „Survival“ režime reikia laukti, kol atšniokš sraigtasparnis, turintis evakuoti iš miesto. Jame yra vos keturios vietos ir dėl jų pešasi dvi komandos, taigi iš viso aštuoni žaidėjai. Kitas įdomesnis režimas vadinasi „Heroes“. Jame grumiasi dvi komandos, atstovaujančios arba „Umbrella“, arba „Resident Evil“ herojų stovyklas. „Heroes“ režimo tikslas – nužudyti visus oponentų komandos herojus. Kovos tęsiasi tol, kol nukaunamas paskutinis dar nė karto nenužudytas žaidėjas arba baigiasi laikas.

Noriu pabrėžti, kad „Resident Evil: Operation Racoon City“ nėra stiprus komandinis žaidimas. Žaidėjai tiek siužetinėje kampanijoje, tiek „Versus“ režimuose anaiptol nėra linkę bendradarbiauti ir dažniausiai veikia kaip atskiri koviniai vienetai (panašiai kaip „Modern Warfare 3“). Taip yra todėl, kad šiame žaidime, kaip ir daugelyje kitų panašaus žanro atstovų, nėra jokios apčiuopiamos naudos iš pagalbos nepažįstamiems žmonėms. Viskas, ką gauni iš komandos draugų apsikrėtęs T-virusu, dažniausiai būna ne priešnuodžiai, o kulka į tarpuragį.

„Resident Evil: Operation Racoon City“ nėra labai nusisekęs „Resident Evil“ šeimos papildymas. Daugelio žaidėjų režimas dar pakenčiamas, o štai prie siužetinės kampanijos geriau nesiartinti visai.