Nuo PS2 laikų, turėjau tokią tradiciją — su „Sony“ konsole susipažinti žaidžiant „Ridge Racer“. Na ji susiklostė natūraliai, nes būtent šis žaidimas buvo demo diske su tik įsigytu PS2, tai buvo pirmas žaidimas kurį gavau su testiniu PSP (tuo metu testavom JP versiją), tad ir nusipirkęs PS3 „Ridge Racer 7“ pabandžiau akimirką prieš sėsdamas prie „Gran Turismo HD“. To priežastys gan paprastos — „Ridge Racer“ trasos visada garsėjo savo ryškumu, plačiai atsiveriančiais vaizdais ir galybe miniatiūrinių šalikelės detalių, o varžybų tempas leisdavo pamatyti kaip su visu tuo grožiu susidoroja geležis. Taip pat turėčiau pridurti, kad kelias valandas pasižaidęs „Ridge Racer“ visada padėdavau šalin. Ant visai, o tiksliau iki kitos konoslės pasirodymo.

Veikiausiai ta pati istorija susiklostytų ir su „PS Vita“ jei ne tragiškas „Ridge Racer“ startas ir pažintis su „Wipeout 2048“. Nesu didelis šios serijos gerbėjas, nes jei atvirai — futuristinės lenktynės ant oro pagalvių man atrodo kaip vakar dienos naujiena. Beto tai mėgėjiška, gan įtempta ir pakankamai sudėtinga serija, kuri dėl savo ilgaamžiškumo turi atlikti prievolę savo gerbėjams ir išlikti pakankamai sudėtinga. Tačiau testui „Wipeout 2048“ atrodė ne mažiau tinkamas nei „Ridge Racer“ — tiesą sakant jis tinka net geriau, nes be greičio ir pykinimą sukeliančių trasos vingių čia dar yra ir raketos, kolkosvaidžiai ar plazminės patrankos.

Pirmos minutės su „Wipeout 2048“ įrodė, kad neklydau. Žaidimas tiesiog nuplėšė stogą, tai tokia sumauta rūgštis, kad aš supratau kodėl kai kurie veikėjai žaidimus prilygina narkotikams. Prie „Wipeout 2048“ nepriprantama, bet prisiskraidyti galima iki visiško kojų pirštų nutirpimo.

Techniškai ši dalis laikoma visų kitų „Wipeout“ žaidimų priešistore, tad jis ir vizualiai atrodo kur kas patraukliau. Jame išliko dedikuotos trąsos, TRON‘iškos aplinkos ir kosminiai kalneliai, tačiau dauguma jų dar tik statomos. Varžybos vyksta miestų gatvėmis virš, greta ar po kuriomis montuojami tikrieji „Wipeout“ bėgiai. Vien dėl tokio sprendimo žaidimas yra gerokai mažiau nuobodus, nei dauguma šios serijos atstovų, tačiau tuo pat metu išauga ir sudėtingumo lygis. Miestų trąsos pilnos kliūčių, greta kai kurių gatvių atsiveria prarajos, o 90 laipsnių posūkiai ne retenybė, jų rasi net pradinukams skirtose trąsose. Tai diktuoja savotišką lenktynių tempą — leki gatve, pirštas padėtas ant oro stabdžių mygtukų, patenki į „Wipeout“ trasos ruoža, pirštą permeti prie ginklų.

Šiaip žaidimas atrodo stulbinančiai, o grafika sukuria visus efektus kurių reikia, kad ant žaidimo pakuotės galėtum drąsiai klijuoti lipduką „Nuo šiol su 16D palaikymu“. Ne rimtai — „Wipeout 2048“ pažadino troškimą, kad ir Vita turėtų stereoskopinį 3D ekraną. Net ir be jo, dauguma trasos posūkių, kilpų ir staigių nuopolių sukelia tas pačias kūno reakcijas kaip ir panašūs dalykai realybėje. Ypač jei žaidžiama atsipalaidavus, prieblandoje, kai žvilgsnis sutelktas į ekraną.

„Wipeout 2048“ atrodo išties įspūdingai ir kiek pastebėjau prikausto atsitiktinių praeivių akį, net ir nepaisant šiokio tokio pačių laivų modelių ir galinių fonų neišbaigtumo. Antra vertus ir pats tokius dalykus pastebi tik žiūrėdamas video po varžybų ir žaisdamas su kameros valdymo funkcijomis, pačių varžybų metu vaizdas kinta tiesiog per greitai.

Nustebino ir stabilus kadrų kaitos greitis, vienintelis kartas kai pastebėjau lengvą vaizdelio trukčiojima buvo kautynių trąsoje. Vienas iš oponentų panaudojo žemės drebėjimo savybę, kuri milžiniška banga sudrebina ir gerokai iškreipia visą trąsą, tuo pat metu į sieną priešais mane rėžėsi plazmos iškrova radikaliai keičianti apšvietimą, o aš pats buvau užgulęs raketų paleidimo mygtuką. Jų sprogimo metu vaizdelis kiek truktelėjo, bet tokios situacijos mažai tikėtinos, o aš džiaugiausi, kad visų fejerverkų fone neiškepė pati Vita. Tiesą sakant, čia net galima nukrypti nuo temos pagiriant geležį, net ir po 30min. žaidimo, konsolė kažkiek sušilo tik ten, kur padėti pirštai.

Kalbant apie sudėtingumo lygį ir pačias lenktynes, kūrėjai padarė viską, kad neperlenktų lazdos ir išliktų žanro rėmuose. Visos varžybos suskirstytos į sezonus, kuriuose įveikdami vienas lenktynes atrakiname kitas. Didžiąją laiko dalį galim rinktis iš kelių siūlomų rungčių tipų (lenktynės su laiku, varžybos, kautynės ir t.t.), tad progresija gan sparti. Norint atrakinti naujas varžybas pakanka gauti „Pass“ įvertinimą, kuris pirmus du sezonus pasiekiamas tikrai nesunkiai. „Elite Pass“ vertinimai, kurių sieks perfekcionistai, pasiekiami sunkiau, dažniausiai reikalauja dvigubai geresnio rezultato nei „Pass“. Tokiu būdu „Wipeout 2048“ yra gan prieinamas mėgėjui ir yra pakankamai iššaukiantis entuziastui.

Kaip vaistai nuo „užstrigimo“ naudojami XP taškai, kurių kažkiek skiriama net ir nelaimėjus rungties, tad tą pačią trasą pakartoję kelis syk paprastai arba ją išmoksime ir įveiksime, arba atrakinsime naują bolidą, kurio dėka „pass“ įvertinimą pasiekti bus kur kas paprasčiau. Tiesa bolidai pareikalaus šiek tiek dėmesingumo ir loginio mąstymo, nes bendri statistiniai jų duomenys pernelyg panašūs, tad konkretų bolidą teks rinktis atsižvelgiant tiek į varžybų tipą, tiek į patį trasos išplanavimą, atkreipiant dėmesį tiek į posūkius, tiek į pagalbinių priemonių gausą.

Greta visų išvardintų daugiau ar mažiau teigiamų dalykų, belieka pridurti ir patį įspūdingiausią sprendimą — garso takelį. „Wipeout 2048“ varžybas lydi 14 puikių šmotelių ir nors jų kiekis šiek tiek mažesnis nei įprasta serijos žaidimuose, verta paminėti, kad parinkti atlikėjai ir kūriniai tai kompensuoja. Deadmau5, The Future Sound of London, Kraftwerk, Noisia, Orbital, The Chemical Brothers, The Prodigy ar Underworld užpildo tas gaivališko siautulio spragas kurias galėjo atverti „DJ Hero 2“ ir yra tobuloje sinergijoje su vaizdu.

„Wipeout 2048“ be abejo turi ir tinklo režimą, tačiau tai tikrai ne ta erdvė kur norėtų žengti pradinukai. DI šiame žaidime kovotojas, mėgsta stumdytis, puikiai lekia trasomis ir niekada nesukelia įspūdžio, kad nuolaidžiauja, bet tai pajunti… Ne varžybų su jais metu, o tada kai jų nėra. „Time Atack“ varžybos visuomet atrodys sunkesnės nei „Race“. Tinkle gi mūsų visų laukia šių dviejų režimų mišinys, nes gyvi oponentai ne tik kovotojai, bet ir nelinkę nuolaidžiauti. Aišku ir čia kūrėjai problemą sprendžia tuo pat būdu, tinkle siūloma daugelio žaidėjų kampanija, nuolatos juda primyn, nepriklausomai nuo pasiektų pergalių, tačiau kai pirmi du oponentai nuo tavęs „pabėga“ tiek, kad vos spėji finišuoti prieš privalomą diskvalifikaciją…

…nors mane nuo žaidimo tinkle atbaidė ne pralaimėjimo kartėlis, o tai, kad jis atbaido kitus. Turiu galvoje tai, kad žmonių bandančių „Wipeout 2048“ tinkle nėra taip jau daug, tad prieš šokdamas į trasą laukimo kambaryje gali prakiurksoti keletą minučių, o tai atbaido. Geriau jau tada daryti tą patį su DI ir didesniais šansais laimėti.

Žaisti tinkle galima ir su draugais, tinklo kampanijoje jie sumetami į bendrą laukimo kambarį jei tik tai įmanoma, o taip pat galima varžytis per Ad Hoc. „Wipeout 2048“ taip pat turi „Crossplay“ funkciją kuri leidžia varžytis su PS3 žaidėjais „Wipeout HD“ trąsose.

O dabar apie degutą. „Wipeout 2048“ prarijo du šaukštus deguto ir nors pirmuoju neužspringo, antrasis atėmė iš žaidimo visus šansus perkopti per aštuonių balų vertinimą.

Visų pirma, kalbant apie „Wipeout“ erzina privalomas lietimui jautraus valdymo įdiegimas. Visi meniu valdomi lietimu, tačiau ne visos piktogramos aiškios ar pakankamo dydžio. Kampanijų ir sezonų žemėlapiai, laivų apžiūra įgyvendinta gerai, tačiau visa kita pusėtinai. Tas pats liečia ir papildomas valdymo schemas, kurios ledžia valdyti žaidimą lietimu ar vartant konsolę. Šie metodai tiesiog neveikia ir įdėti tam, kad būtų, tačiau kūrėjai turėtų nustoti vaikytis ženklelių ant pakuotės ir jei žaidimas geriausias su mygtukais, reiktų nebijoti taip ir pasakyti, paliekant lietimo ir vartymo funkcijas ramybėje. Kitas variantas būtų pateikti šalutinių, pramoginių žaidimo režimų, kuris atskleistų naujų valdymo ypatybių potencialą, tačiau to irgi niekas nedarė. Žinoma, bendrąja prasme tai niekaip nekenkia žaidimui, ar žaidėjams, bet neišbaigti elementai lieka neišbaigtais ir kerta per balą. To nesakyčiau, jei tokių absurdiškų bandymų žaidime paprasčiausiai nebūtų.

Vis tik valdymo peripetijos yra smulkmė lyginant su trasų įkrovimo laikais. Visa savo esybe „Wipeout 2048“ nėra žaidimas kurį įsijungsi turėdamas laisvą valandą ar dvi. Nepaisant trasų ir varžybų įvairovės, tai pramoga trumpam prisėdimui, o paskraidžius pusvalandį ji gerokai pabosta. Todėl toks žaidimo bruožas kaip nuo 30 sekundžių iki minutės vykstantis trasos įkrovimas atrodo siaubingai. Kitą syk varžybų pradžios lauki ilgiau, nei jose dalyauji! Tai ne juokais erzina, ypač turint galvoje, kad nutarus perkrauti trasą po nesėkmingo starto, ar ypač nesėkmingo posūkio, laukti tenka ne ką mažiau.

Turint galvoje „mėgėjišką“ žaidimo žanrą ir tikimybę, kad dauguma jį rinksis kaip pramogą 10-15 minučių prisėdimams, visus du balus nuo vertinimo nupjoviau vien už įkrovimo laikus. Likusį 0.1 už lietimui jautraus valdymo įdėjimą. Visa kita su „Wipeout 2048“ gerai ir jis yra labai rekomenduotinas serijos gerbėjams, tačiau tuo pat metu, nepaisant viso savo žavesio ir spindesio, tai nėra starto žaidimas kurį rekomenduočiau kiekvienam.