Nepaisant visų šovinistinių idėjų, kuriomis aš žaisdamas buvau bepradedąs įtarti šio naujojo „Uncharted“ kūrėjus, žaidimas man paliko net tikrai neblogą įspūdį. Neatmetu galimybės, kad prie tam tikrų aplinkybių jis būtų palikęs šiek tiek geresnį, bet turim, taip sakant, ką turim. Beje, iš karto būčiau linkęs atsakyti į klausimą „o kur arba tarp ko aš, kaip žaidėjas, turėčiau statyti „Uncharted: Golden Abyss“ savo žaidimų lentynoje?“ Cha, tie, kas galvojot, kad statyti reikia prie kitų „Uncharted“ serijos žaidimų – klystat! Nors gal čia tik man taip atrodo, nes aš būčiau linkęs šį žaidimą statyti prie labai siauros lentynėlės su prierašu „skirta „PSP Vita“ reklamai“. Juk, kai nuplėši visus kruopšiai užvyniotus apvalkalus žaidimas būtent tai ir daro!

Tose svetainėse, kur tokie dalykai šiais laikais dar rūpi ir turi kažkokios reikšmės, buvo skelbiama, kad „Golden Abyss“ yra pirmojo „Uncharted“ priešistorė. Deja aš nieko, kas sukurtų aišku ryšį tarp šio žaidimo ir pirmojo „Uncharted“ nepamačiau. Na taip, buvo veikėjų tarpe Viktoras Salivanas, bet visas jo buvimas daugiau tiems fanams, kurie tiesiog pasiilgo šio veikėjo nei tiems, kurie trokšta sužinoti kažkokių naujų ir apčiuopiamų dalykų apie patį Neitaną Dreiką. Vertinant pagal šį kriterijų turbūt nesuklysčiau pasakęs, jog kelios misijos „Uncharted 3“ pradžioje yra ilgesnė ir išsamesnė serijos priešistorė nei visas „Golden Abyss“, na bet kūrėjai, įtariu, to ir nesiekė. Bet nuoseklumo vardan visgi reikėjo kažką kažkur parašyti, tai buvo pasirinktas visuomet saugus ir jau laiko ne vieną kartą patikrintas priešistorės šablonas.

Žodžiu, Neitanas Dreikas su nauju-senu bičiuliu Džeisonu Dante leidžiasi į šiokias tokias paieškas šiokiose tokiose džiunglėse… Tiesa, prieš tai dar seka labai nevykęs prologas, kuris parodo, kad tas pats Džeisonas kažkada žaidime taps dideliu šunsunkiu ir išdaviku. Na, išankstinis dėkui kūrėjams, kad taip savivaliauja ir griauna siužetą jam dar net neprasidėjus. Tiesa, vėliau žaidimas mus suveda su nauja serijos gražuole Marisa Čeis ir aš jau čia tikėjausi kažkokių ypatingų siužetinių tiltų tarp šios ir pirmųjų „PlayStation 3“ platformos žaidimo dalių, bet veltui mano viltys uolios… Tikrai abejoju prisiekusius šios serijos gerbėjus „Golden Abyss“ finalas patenkins – greičiau anaiptol. Bet pakeliui galima aptikti tikrai neblogų, pavadinkime, brangakmenių ir taip, net žaidimo siužeto srityje. O tam kaip niekada pagelbėja veikėjų įgarsinimas, ypač šios serijos veteranų Neitano Dreiko ir Viktoro Salivano. Nauji veidai „Uncharted“ žaidimo pasaulyje įgarsinti taip pat neblogai, net dažniau juokingas nei įtikinantis pagrindinis blogietis diktatorius, bet tenka pripažinti, kad Marisai Čeis gylio pritrunka. Taip, net turint galvoje visas su ja susijusias istorijas, kurios praturtina bendrą siužetą. Ir ne, deja, ji tikrai negali lyginti nei su viena iš praeitų „Uncharted“ moterų, bet kaip nešiojamai konsolei, ko gero, pats tas.

Reikėjo paburbėti, atleiskit. Taigi, istorija žaidime gana paprasta, atskleista be didesnio entuziazmo, daug kas paliekama suprasti, nujausti ar įvertinti pačiam žaidėjui, o ryšio su ankstesnėmis dalimis esama pačio minimaliausio, koks tik galėtų būti, BET. Bet tai ir nebuvo kūrėjų tikslas. Kai tik įsijungi „Golden Abyss“, tampa akivaizdu, jog paėmei į rankas žaidimą, kurio, lyg gero šnipo, tikslas – apsaugoti „VITA“ nuo galimos griūties ir niekam nereikalingos akmenų krūvos. Taigi žaidimas praktiškai priverčiamas išnaudoti visas naujos konsolės galimybės pradedant lietimui jautriu ekranu ir baigiant lietimui jautria nugarėle. Todėl nereikėtų stebėtis, kad žaidime Neitanas kilnoja nuo žemės daiktus tam, kad juos nuvalytų (o iš tikro tuos daiktus savo nuosavais pirščiukais ar delniukais valo žaidėjai, trainiodami vargšą konsolės ekraną) bei kai kuriose vietose būtinai turi šaudyti iš snaiperio ginklo, tai priartindamas, tai atitolindamas savo taikinius (čia gi jau mes privalome brūžinti konsolės nugarėlę). Beje, pastaroji funkcija identiška ir nuotraukų darymui, kurias, tikėdamiesi surinkti ir atrakinti viską, daryti taip pat turėsime. Būtent ta papildoma veikla bei savotiški mini žaidimukai ir sudaro viso žaidimo proceso atraminius taškus. Nieko panašaus savo televizorių ekranuose žaisdami pirmas serijos dalis mes nematėme, užtai dabar žaisdami nešiojama konsole matome ir darome tai, ką nešiojama konsole daryti bei ką joje matyti paprasčiausiai patogu.

Žinoma, visos kitos veiklos – karstymaisi, šokinėjimai, lakstymai ir visa kita čia gerokai supaprastintos. Arba, tiksliau išsireiškiant, pritaikytos gerokai mažesnei ir nešiojamai konsolei. Ir šaudymas gerokai elementaresnis nei kad ir toje pačioje pirmoje „Uncharted“ dalyje, bet užtai jis puikiai pritaikytas naujajai nešiojamai „PSP“ konsolei ir aš turiu pripažinti, kad žaidžiasi visas šis reikalas gerokai smagiau bei patogiau nei paskutinis mano žaistas „Syphon Filter“ žaidimas pirmajam „PSP“. Tiesa, visgi dėl pernelyg dažno įvairių „PSP Vita“ funkcijų, kurios manęs nuoširdžiai nedomina integravimo į žaidimą, asmeniškai man jis nukentėdavo. Pavyzdžiui, kad užsitaisyti ginklą galima tik paspaudus ant to ginklo ekrane. Nors gal buvo ir kitas būdas, bet jis tikrai nebevertas mano dėmesio, ypač kai tos funkcijos neatlieka tie patys mygtukai, kurie ją atliko pirmose trijose žaidimo dalyse. Taip pat ir visus laipiojimus bei karstymusis galima atlikt su lietimui jautriu ekranu, bet keletą kartų pabandęs šį tariamą malonumą aš grįžau prie seno gero valdymo, kuriuo perėjau visus „Uncharted“ žaidimus. Tik verta dar kartą priminti, kad kai kurie dalykai yra neišvengiami: pavyzdžiui ekrano braukymas pirštais valant purvą nuo randamų daiktų, tas pats braukymas pirštais kai herojus noriu su pieštuku ant popieriaus išsiryškint kažkokius simbolius, staigūs perbraukimai kai reikia kardu perkirst bambukinius krūmus na ir tie patys staigūs perbraukimai pirštais per ekraną su kuo nors mušantis. Taip, pribėgi, suduodi smūgi ir tada reik staigiai braukyt ekraną pagal žalių rodyklių nurodymus, nes jei to nedarysi – galą gausi. Va tokia žaidimo politika. Truputį juokinga, bet prievarta galima pasiekti labai daug, netgi pamėgti ar bent jau priprasti prie visiškai nereikalingų nešiojamos konsolės funkcijų.

Žaidimo trukmė tikrai nėra kerinti – perėjau per dieną. Bet žinant, kad aš žaidžiu su pertraukomis ir turiu pomėgį padėjęs konsolę sutelkt dėmesį į kažką kito, greičiausiai tai reikštų nepilną dieną bet kuriam kitam žaidėjui. Lygių įvairovė nėra kerinti. Tačiau šiuo atveju turbūt reikėtų džiaugtis, kad ji apskritai yra. Kita vertus liūdna matyti, kad vieni lygiai žaidimo eigoje begėdiškai transformuojasi į kitus ir t.t. Tačiau ar tik nesu per daug priekabus? Kita vertus ne, nesu – juk žaidimo kaina beveik tokia pati, kaip ir „Uncharted 3“ vos tik šis pasirodė, tad kodėl turėčiau nuolaidžiauti? Ypač kai turinio prasme „Golden Abyss“ gerokai nusileidžia. Nors aš tikrai būčiau linkęs pagirti kai kuriuos šio naujojo Neitano nuotykio galvosūkius, kurių sprendimui visai smagiai galima pritaikyti ir „PSP Vita“ funkcijas. Visai įtikino, tikrai.

Na ir pagrindinis šio žaidimo tūzas, kurį pasilikau pabaigai – grafika. Taip, nereikia būti netgi prisiekusiu žaidiėju, kad pažvelgęs į naujosios Sony konsolės ekraną, kuomet paleistas naujasis „Uncharted“, suprastum, kad tai – pats gražiausias ir įspūdingiausiai atrodantis žaidimas nešiojamoje konsolėje iki šiol. Ir jis toks išlieka nuo pradžios iki pat galo. Ir (atleiskit už per dažnai vartojamą žodelytį) tai įkvepia. Vienareikšmiškai. O jei netikit, belieka nueiti bei pasibandyti šį žaidimą gyvai arba mėginti žiūrėti į vairias video apžvalgas, bet aš visada sakiau ir sakysiu, kad tokį vaizdelį reikia pamatyti gyvai ir, pageidautina, savo nuosavomis akimis. Antraip gali nepatikėti arba apkalinti kitus ryškiu perdėjimu, hiperbolizavimu ar panašiai.

Trumpiau išsireiškiant, tai tikrai nėra „Naughty dog“ kurtas žaidimas ir tai jaučiasi, bet tai vis dar „Uncharted“ serija ir be to labai sėkmingas jos persikėlimas į nešiojamą konsolę. Apmaudu, kad šio žaidimo pabaiga palieka dėkingą situaciją tęsti šios serijos gyvavimą nešiojamoje konsolėje prikuriant dar keliskart daugiau dalių, nei jų šiuo metu yra „PlayStation 3“ platformoje, bet nuo tokio kūrėjų bei leidėjų požiūrio nepabėgsi. Tad mums, žaidėjams, belieka arba džiaugtis arba neapkęsti, o turtingiesiems, kaip visada, pasižaisti ir išmesti troliškai pakvatojus.