Sony su Singstar žaidimais jau nuo 2004-tųjų metų užkariavo karaokės žaidimų rinką ir savo pozicijų neužleidžia lig šiol. Per tuos metus buvo nemažai bandymų perimti Singstar šlovę, tačiau niekam to deramai padaryti nepavyko, netgi Microsoft su „Lips“ nieko nepešė. Kuo Singstar žavi? Tai paprastumu, intuityvumu, nuostabia online integracija ir populiariausiomis dainomis – žaisti karaokę kur kas paprasčiau, kai dainuojamą dainą iš karto žinai mintinai. Tiesa, pastaruoju metu suvešėjums tokiems muzikiniams žaidimams, kaip Rock Band, ar Guitar Hero dalims su galimybe dainuoti, Singstar podiumas ėmė drebėti. Sony gelbėja savo seriją kitais būdais – vietoj naujų leidimų orientuotų į tam tikrus muzikos žanrus ar grupes, kas iki šiol buvo tipiška Singstar žaidimams (Singstar ABBA, Rock Ballads, ‚80s, ir panašiai), atsirado tokie žaidimai, kaip Singstar Dance ir Singstar Guitar. Apie pastarąjį šįkart apžvalgoje ir suksis visas veiksmas.
Na, bet apie viską iš eilės – kas yra Singstar? Kaip jau turbūt supratote, tai karaokės žaidimas leidžiantis įsijausti į populiarios grupės vokalisto vaidmenį. Pasiimate į rankas mikrofoną, sekate ekrane rodomus žodžius ir natų aukščius, klausote muzikos, dainuojate, renkate taškus ir varžotės su draugais, kol galiausiai laimite. Na, arba žaidimas jums nusibosta, kadangi suvokiate absoliučiai neturįs klausos – tai šiame žaidime išties turi įtakos. Singstar ypatingas savo ypač paprasta žaidimo eiga – tipiniame Singstar (tame tarpe, ir Guitar dalyje) nėra karjeros, nėra jokių pasiekimų ar bandymo atrakinti naujas dainas, tiesiog pasirenkate mėgstamą kūrinį ir dainuojate. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti nuobodu, bet Singstar juk žaidimas, kurio vienas namie tikrai nežaisi, o susirinkus draugams pažaisti karaokę tikrai nebus įdomu bandyt pereit karjeros režimo ir per prievartą dainuoti nepatinkančius kūrinius vien dėl to, kad atrakintumėt kažkokią patinkančią dainą. Čia mes turim tobulą žaidimą vakarėliams su draugais, kurie nekompleksuoja dėl savo balso. Galų gale, netgi pultelio naudoti nereikia – žaidimas atpažįsta balso komandas, ir, kas keisčiausia – labai gerai. Specialiai lauždamas tikrai stiprių rusišką akcentą testavau, ar žaidimas nepasimes – pasirodo, nė velnio. Aš jam „Ievier fuolin yn luov vyd somvon“ – jis „Ever Fallen In Love With Someone by Buzzcocks“, tada sakau „pliey“ ir žaidžiu! Būtų nuostabu, jei taip gerai balso komandas atpažintų Tom Clancy‘s EndWar…
O dabar apie šią Guitar dalį ir jos ypatybes. Akivaizdu, jog Sony matydama Guitar Hero ir Rock Band sėkmę neatlaikė spaudimo ir į savo žaidimą integravo galimybę groti gitara. Dabar mes turime galimybę ir dainuot, ir brūžint plastikinę gitarą. Tinka visiškai bet kokia USB gitara (mikrofonas taip pat, nebūtina pirkti Singstar mikrofono), nesvarbu ar nuo Guitar Hero, ar nuo Rock Band, ar kokio kito žaidimo. Prieš žaidžiant gaunate galimybę pasirinkti ar tik dainuosite, ar tik grosite, o gal daryste ir tai ir tai vienu metu? Tai, be abejo, labai sudėtinga, ypač jei nesi mintinai iškalęs dainos žodžių.
Viskas kaip ir smagu, kol nepabandome žaisti. Liūdna, tačiau gitaros integracija įvykdyta labai paviršutiniškai. Iš esmės, pats žaidimo procesas grojant gitara yra identiškas kitiems gitarų žaidimams, tačiau žymiai nuobodesnis. Tikras Guitar Hero fanas pabandęs pažaisti Singstar Guitar jei neužmigs, tai susinervins dėl jokių taškų daugintojų nebuvimo, netgi „Combo Meter“ čia nėra, tad tiesiog spaudai ekrane pasirodančios spalvos klavišus ir… viskas. Čia mes turime tris sudėtingumo lygius gitarai, tai tradiciniai Easy, Medium ir Hard. Būdamas Guitar Hero fanu, be abejo iškart pasirinkau Hard režimą, tačiau tik pradėjęs žaist nusivyliau pamatęs, kaip tai yra nuobodu. Žaisdamas Guitar Hero Expert sudėtingumu suspaudau vidutiniškai 85% natų, čia iš pirmo karto niekad anksčiau negirdėtą dainą užbaigiau nepraleidęs nei vienos natos – Hard sudėtingumas šiuo atveju atitinka Medium Guitar Hero žaidime, tik naudojami visi 5 gitaros klavišai vietoj 4. Be abejo, jei anksčiau neteko susidurti su Guitar Hero ar Rock Band žaidimais, gitaros integracija neatrodys tokia paviršutiniška, kadangi neturėsite su kuo palyginti. Juolab kad pradžioje ir šių sunkumų pakaks, tačiau tikras plastikinės gitaros „virtuozas“ be žiovulio čia daugiau nieko neras.
Dar vienas erzinantis dalykas susijęs su galimybe groti gitara – natų atvaizdavimas ekrane. Žaidžiant vienam problemų nekyla, tačiau nusprendus dar ir dainuoti, natų „greitkelis“ kaip mat sumažėja, o jei žaisite su draugu dviem gitarom, reikės atsisėst prieš pat televizorių. Kaip žaidimo ekranas atrodo žaidžiant keturiems žmonėms – dviems su mikrofonais ir dviems su gitaromis – manau nesunku įsivaizduot. Visa tai apibūdinama vienu žodžiu – blogai. Vakarėlių žaidimas diskomforto kelti neturėtų, tačiau čia tas kuo puikiausiai daroma. Be abejo, atjungus gitaras ekranas lieka erdvus, žodžiai gerai matomi, bet juk žaidimas vadinasi Singstar Guitar, tad jį įsigiję gitarų atjungti mes tikrai nenorime…
Nepaminėtas reikalas – žaidimo grafika, kuriai šiuo atveju labiau tiktų apibūdinimas – estetika, nes aptarti detalias tekstūras ar apšvietimą deja nepavyks – tokių dalykų čia nėra. Skirtingai nei Guitar Hero ar Rock Band žaidimuose, žaisdami ekrane matome ne kompiuterinius mūsų susikurtus veikėjus, bet žaidžiamos dainos vaizdo klipą. Ar tai gerai? Manau, jog iš esmės – ne. Reikalas tas, jog dabar visada įsijungę tą vieną dainą matysime tą patį vaizdą ekrane, dingsta bet kokia galimybė manipuliuoti vaizdais. Guitar Hero žaidime galėdavome susikurti kokį norime veikėją, įgrūsti jam į rankas savo sumodeliuotą instrumentą ir matyti, kaip žaidžiant jis groja, laksto po sceną, ar net… skraido (nuoroda į Guitar Hero III juodaodį). Tas pridėjo šiek tiek daugiau išliekamosios vertės žaidimui, o ir merginoms, kurios žaisti atsisakydavo, vis vien būdavo ką veikt – modeliuot veikėjus. Singstar išlaiko savo minimalistinę estetiką, nėra jokių nereikalingų detalių, viskas koncentruota tik į pačią karaokę ir, šiuo atveju, grojimą gitara, meniu taip pat minimalistinis, jame dominuoja švelnūs spalvų tonai ir statūs kampai. Viskas visumoje gražu, tačiau dabar, kuomet žaidėjai lepinami vis labiau, norėtųsi ir kokių papildomų blizgučių – sprendimas žaidimo metu rodyti ne modeliuotą aplinką, o dainos klipą, esu tikras, priimtas buvo tikrai ne dėl to, jog taip kūrėjams atrodė geriau. Greičiau iš tinginystės ir lėšų stygiaus.
Singstar gali pasigirti ypač didele internetine dainų biblioteka. Guitar dalis ateina su 30 dainų paruoštų žaidimui tiek karaokės režimu, tiek grojimui gitara, o jei jums to nepakaks, bet kada galėsite įsigyti ką nors iš 1817 dainų šiuo metu esančių internetinėje parduotuvėje. Dainos kainuoja vidutiniškai po 4 Lt, tad tai nėra daug net Lietuviškai kišenei. Bibliotekoje rasite praktiškai bet kokį skonį atitinkančios muzikos.
Liko nepaminėtas vienas papildomas dalykas – žaisdami Singstar galite nufilmuoti savo pasirodymą, jei turite Eye kamerą. Kiek tas naudinga, tikrai neįsivaizduoju. Esant dideliam norui, galima tą padaryti su bet kokiu kitu filmuojančiu įrenginiu, tačiau aš manau, jog mintys nusifilmuoti save, kaip nusidainuoji, gali ateit tik padauginus alkoholio… Parodaksalus faktas, jog išties gerai dainuojantys žmonės retokai žaidžia karaokę.
Taigi toks tas mūsų Singstar Guitar. Iš esmės – visiškai tipinis Singstar žaidimas, tik su vienu bonusu – galimybe naudoti gitarą. Gaila, tačiau gitaros integracija įgyvendinta, panašu, jog paskubomis ir tik iš reikalo, tad jei ieškote ne karaokės, o labiau gitaros žaidimo – rinkitės Guitar Hero ar Rock Band. Na, o jei jus domina būtent Singstar, ne Guitar, šį žaidimą galiu drąsiai rekomenduoti. Gera muzika, intuityvi ir paprasta žaidimo eiga „kabliuoja“ bei garantuoja linksmus vakarus su draugais, o galimybė dar ir pagroti gitara, nepatyrusiam žaidėjui bus smagus papildymas pridėsiantis dar daugiau laiko praleisto žaidžiant.
