Gerai pagalvojus ir pasidavus griežtam strukturizavimui galima pasakyti, kad indie žaidimukų laukia arba labai didelis pasisekimas, arba užmarštis. Nesigilinant į visokius fenomenus, pavyzdžiu galima paimti tą patį Minecraft, kuris tikrai sužibėjo ir turi ne vieną gerbėją vien jau mūsų tarpe. Šio žaidimo atsvara gali būti vos ne kiekvienas indie kūrinukas, kurį man teko aprašyti – visi jie žavūs, gal ir verti pereit kartą, keliems žmonėms, tačiau žaisti ne minioms ir ne taip, kad apie juos kalbėtų ilgai ir laimingai.

„Red Crow Mysteries: Legion“, deja, taip pat nelemta būti garbinamam masiškai. Jis tiesiog neišbaigtas, jam trūksta charizmos kaip vientisam kūriniui, nesigilinant į atskiras dalis. Atrodo, pats žaidimo pateikimas yra įdomus, grafika miela akiai, tačiau istorija, logiškumas, ilgis šlubuoja. Be atskirų dalių nėra į vientisumo, o šiame žaidime yra daugiau dalių, kurios šlubuoja, nei kad yra žavios.

Istorija yra gana paprasta ir trumpa. Reikia valdyti jauną merginą, kuri turi įpatingų galių ir vieną dieną atsibunda savo namuose nujausdama, kad atsitiko kažkas tikrai blogo. Mirusios mamos dvasia informuoja, kad merginos ypatingos galios paverčia Tave kitu žmogumi šeimos linijoje, kuris turi kovoti su pačiu Šėtonu (ar bent jau taip galima suprasti. Čia blogio vardas yra Legion‘as ir dėl to galima rasti ryšių su Biblija, kurioje demonų grupė buvo vadinama būtent taip). Ji pasako, kad dabar turi ruoštis kovai ir išnyksta, o mergina yra palikta išsiaiškinti, kokias nesąmones jos mama kalbėjo.

Šiaip keisčiausia tai, kad pats žaidimas yra gana trumpas, tačiau užduotys yra išties sudėtingos ir kartais nelogiškos, todėl jų sprendimas reikalauja tikrai nemažai laiko. Tad kol išsprendžiau galvosūkius iki susitikimo su mama, tiesą pasakius perėjau beveik pusę žaidimo.

Bet dar keisčiau yra tai, kad tos užduotys žiauriai įtraukia. Nežinau, čia galbūt todėl, kad norisi žūtbūt jas išsiaiškinti ir tada pradėt šaukti, kad su meškere milžiniškos statulos iš ežero tikrai neištrauksi (ups, atleiskit, jei išspoilinau). Gal ir todėl, kad šiaip nemiga kamavo. Bet tos užduotys užkabliavo ir tikrai prie kai kurių sėdėjau netrumpai, gadindama paskutinius nervų likučius.

Bet čia ir yra praktiškai viskas, kas patiko žaidime. Nors, kita vertus, tai ir yra viskas, kas yra žaidime. Vien mįslės, daugiau nieko. Ta pati istorija beveik ir pasibaigia, jos nebelieka. Žaidimas taip pat pasibaigia netikėtai. Bėgant titrams pagalvojau, kad kitas kūrėjų žingsnis galėtų būti jau veiksmo, ne point-and-click stiliaus žaidimas, kur mergina ilgus metus treniruojasi kovai su blogiu, tada prisikelia saulėje žibantis blogio valdovas ir ji galiausiai už jo išteka, nes jis visus tuos metus mėgo stebėti ją miegančią.

Tikrai sukuria niūrią atmosferą: laiškas nuo mamos, o gale pasirašo xoxoxoxox. Ok.

Apie grafiką ir įgarsinimą turbūt nė neverta kalbėti, nes „Red Crow Mysteries: Legion“ viskas yra tradiciškai tvarkinga kaip ir kiekvienam point-and-click stiliaus žaidime. Graifika neišsišokanti, animacijų beveik nėra, nebent važiuojančios mašinos. Kita vertus, velnio balsas yra beprotiškai žavus, o pati mergina nėra įgarsinta.

Nors pokalbių metu protagonistei ir duota galimybė rinktis, ką pasakyti, tačiau pasirinkimas yra toks pats tragiškas kaip demokratija Rusijoje: galima rinktis tik iš vieno varianto. Seems legit.

Tiesą pasakius, apie žaidimą net ir nebėra ką daugiau šnekėti. Jis labai trumpas ir vertas pereiti tik tada, jei labai stumi laiką ir nori prie kompo paklausyti muzikos, o daugiau neturi ką veikti. Kaip rimto žaidimo jo tikrai neverta traktuoti.