Gyvsidabris (Hg) periodinėje elementų lentelėje yra tarp aukso (Au) ir talio (TI). Labai norėtųsi, kad būtų taip pat paprasta nustatyti, kokią vietą „Mercury Hg“ užima tarp kitų „Mercury“ serijos žaidimų. Viena vertus, naujasis „Mercury Hg“ atsikratė visų trūkumų, dėl kurių buvo dažnai peikiami ankstesni „Mercury“ darbai. Antra vertus, „Mercury Hg“ neįgijo nieko naujo, dėl ko jį būtų galima laikyti geresniu už praeitus žaidimus.

Mažiau apsižaidusiems žaidėjams priminsiu, kad „Mercury“ žaidimuose reikia padėti gyvsidabrio lašui nuriedėti iki tikslo, pakeliui, žinoma, įveikiant įvairiausias kliūtis. Kontroliuoti lašo judėjimą reikia svyruojant platformas, kuriomis jis keliauja.

Pirmoji „Mercury“ dalis, pavadinta „Archer Maclean’s Mercury“, buvo išleista prieš šešetą metų išskirtinai „PSP“ platformai. Įdomi koncepcija pritraukė minias žaidėjų, o itin aukštas sudėtingumo lygis privertė paplušėti net pačius didžiausius galvosūkių mėgėjus.

Prabėgus vos metams parduotuvėse pasirodė tęsinys – „Mercury Meltdown“. Nors daugelį papiktino, kad realistiškas grafikos stilius buvo iškeistas į animacinį, žaidėjai kaip mat atlyžo pamatę, jog „Mercury Meltdown“ siūlo daugelį ilgai lauktų naujovių. Gyvsidabrio lašas galėjo įgyti tris skirtingas būsenas (pavirsti skystu, pusiau ir visiškai kietu) ir taip įveikti dar labiau galvą apsukančias kliūtis. „Mercury Meltdown“ pasidarė atlaidesnis klaidoms, tačiau vis tiek išliko pakankamai griežtas, kad nubaustų prie galvosūkių žaidimų nepratusius užklydėlius.
Netrukus „Mercury Meltdown“ su keliais papildymais buvo perleistas jau ir „PlayStation 2“. Dar po metų atėjo eilė ir „Nintendo Wii“.

Štai ir vėl grįžtame prie klausimo, kurioje vietoje pagal gerumą reikėtų statyti „Mercury Hg“. Ko gero kažkur tarp pirmos ir antros dalies.

„Mercury Hg“ žymiai supaprastėjo ir tai juntama vos pradėjus žaisti pagrindinį režimą, pavadintą „Discovery“. Jeigu anksčiau reikėjo gerai pasukti galvą, kol suprasdavai, kaip įveikti kokį nors lygį, dabar jau nebereikia „Youtube“ ieškoti perėjimo būdų. Gyvsidabrio lašas daugiau nebeįgyja skirtingų būsenų ir visuomet būna skystas. Taigi, daugelis užduočių, pristatytų „Mercury Meltdown“, buvo išimtos. Išliko tik pačios elementariausios kliūtis: prarajos ir skylės, pro kurias gali nutekėti gyvsidabris, įvairūs traukiantys arba nustumiantys magnetai bei tik tam tikros spalvos gyvsidabrį praleidžiantys paviršiai.

Būtent šie paviršiai ir yra didžiausia kliūtis. Kaip ir seniau, daugelis finišo taškų priima tik tam tikros spalvos gyvsidabrį. Todėl prieš užbaigiant lygį reikia surasti stotelę, kur gyvsidabris iš blizgios pilkos spalvos nudažomas mėlyna, raudona arba žalia spalva. Sunkiausia būna tada, kai reikia išgauti, tarkime, geltoną spalvą. Tuomet prireikia atsitrenkti į aštriabriaunę platformą, kad gyvsidabris išsilietų į dvi dalis, o paskui vieną dalį nudažyti raudona, kitą – žalia spalva ir tik tada abu fragmentus sujungti į vieną. Tai ne tik skamba sudėtingai, bet ir yra sudėtinga, o ypač, kuomet tenka vienu metu „vairuoti“ du gyvsidabrio lašus.

Bet net ir turint galvoje visas pasitaikančias kliūtis, „Discovery“ režimą įmanoma įveikti per 2-3 val. Reikalaujama tik pasiekti finišą, tad nebereikia bijoti visokių laiko limitų ir panašiai. Iš kitos pusės, siekiant pereiti į kitą lygių grupę (visi lygiai padalinti į penkias grupes), reikia sukaupti tam tikrą taškų skaičių. Iš vieno lygio įmanoma surinkti keturis taškus, po vieną už įveikimo laiką, gyvsidabrio likutį, surinktus taškus bei paimtus atomus. Taigi, žaisti visiškai prastai ir progresuoti žaidime vis dėlto nepavyks.

Progresavimui vietos nėra tiek daug, kiek buvo antroje „Mercury“ dalyje, bet ryškiai daugiau nei pirmojoje. Iš viso yra 60 lygių (kartu su papildomu mokamu turiniu – 120), išsidėsčiusių periodinės elementų lentelės langeliuose.

Likusią dalį lygių galima išmėginti žaidžiant papildomus režimus, kurių yra du: „Challange Mode“ ir „Bonus Mode“. Pirmasis skirtas tiems, kurie ieško didesnio iššūkio. Reikia paeiliui įveikti keletą lygių, atitinkant keliamus reikalavimus, pavyzdžiui, išsaugojant 100% gyvsidabrio pradinės masės ar neužtrunkant ilgiau kaip 240 sekundžių. Tuo tarpu antrasis režimas, „Bonus Mode“, skirtas tiems, kurių apetitui patenkinti neužteko pagrindinio – „Discovery“- režimo. Jame siūloma 20 papildomų lygių. Norint kiekvieną iš jų įveikti, privaloma neišpilti nė lašelio gyvsidabrio ir prieš finišuojant surinkti išbarstytus mėgintuvėlius.

„Mercury Hg“ lygiai suprojektuoti primityviau nei praeitose dalyse, tačiau tai iš dalies kompensuoja sodriomis spalvomis ir margomis konstrukcijomis sprogstanti grafika. Vietoje animacinio grįžo realistiškas vaizdavimo stilius. Visi objektai iki skausmo ryškūs, o pats gyvsidabris realistiškai reaguoja į nelygumus (reikia dėkoti „Nvidia Physx“ sistemai) bei detaliai atspindi lakonišką „Mercury Hg“ aplinką.

Atskiro paminėjimo verta ir muzika. Tai, ką siūlo pats „Mercury Hg“, nėra nieko įdomaus – vos trys ar keturios laboratoriškai sintetinės melodijos. Vietoje jų pats žaidimas siūlo naudoti savo muzikinę kolekciją. Įdomu tai, kad gyvsidabris kartu aplinkos fonu reaguoja į muziką ir bando prisitaikyti prie jos ritmo. Tai neturi įtakos žaidimo eigai, bet vis tiek maloni smulkmena.

Užtat yra viena nemaloni smulkmena: „Mercury Hg“ yra nestabilus. Šį žaidimą žaidžiau apie penkias ar šešias valandas ir jis buvo nepataisomai užstrigęs kokius keturis kartus. Taip pat retkarčiais nutikdavo taip, jog visas žaidimas pradėdavo begėdiškai stabdyti ir reikėdavo lygį paleisti iš naujo.

Pernelyg išgirti ar išpeikti „Mercury Hg“ tikrai negaliu. Anksčiau buvo per daug sudėtinga, dabar gavosi per daug paprasta. Žinoma, tai yra malonės gestas galvosūkių itin neišsiilgusiems žaidėjams, bet išsyk skaudus dūris žanro gerbėjams, laukusiems rimto „Mercury Meltdown“ palikuonio. Prisiminus, jog „Mercury Hg“ kainuoja ne 160, vos 16 Litų, į trūkumus galima žiūrėti atlaidžiau ir suteikti šiam žaidimui šansą. Bent jau jo demonstracinei versijai.