Nors paprastai nuotykių žaidimai siūlo pasinerti į visai nerealius nuotykius, neturinčius nieko bendro su esamu pasauliu, visgi, yra tokių žaidimų, kurie esamą pasaulį atvaizduoja kaip gražią nuotykių kupiną pasaką. Bent kartą pažaidus tokį žaidimą, pradedi nejučiomis uždavinėti sau vieną ir gana svarbų klausimą: ar aš būčiau laimingesnis, jei pasaulis pavirstų ta pasaka, o gal tai būtų dar viena galvoje susikūrusi iliuzija, dėl kurios pamatyti viską taip kaip iš tiesų yra tik sunkiau? Deja, kad ir kaip galvotum atsakyti nėra lengva. Tenka vėl ir vėl žengti į žaidimo pasaulį bei iš jo išėjus jį lyginti su realiu. Tai tampa kažkokiu tikėjimu, kad atrasta maža smulkmena, mažas raktelis, padės atrankinti duris į kažkur gulintį atsakymą. O rezultatas? Nebūtinai bus pasiektas, bet atsiminimai, kaip jo siekei, ilgam bus įstrigę galvoje.

„Chantelise: A Tale of Two Sisters“ yra būtent vienas iš tokių žaidimų, galinčių taip sujaukti tavo protą ir priversti susimastyti apie tuos dalykus, apie kuriuos anksčiau kažkodėl niekada net trumpam nesusimastei. Taip pat tai vienas iš tų žaidimų, kurio istorija tikrai suvirpins tavo širdį. Kuom? Na, tikrai ne konspiracijos teorijomis, ne varžymuisi tarp skirtingų grupių, ne kraujais ir ne siaubu. Tikrai, ne tuom, kuo dažnas dabartinis žaidimas bando sužavėti žaidėją. Bet tikrai tuom, kas yra gana paprasta ir kiekvienam žmogui daugiau ar mažiau svarbu – šiluma. Taip, būtent tuo dalyku, kurio ieškome realiame savo gyvenime ir kurio paieškos tam tikra prasme yra gyvenimo prasmės dalis!

Pati „Chantelise: A Tale of Two Sisters“ žaidimo istorija sukasi apie dvi seseris – Chante ir Elise, kurios vieną vėlyvą vakarą išėjo į lauką. Tuomet danguje aukštai švietė Raudonas Mėnulis. Abi seserys žinojo, kad negalima tokiu laiku kišti nosies iš namų, tačiau neklausė. Istorijomis, kuriose pasakojama apie baisius dalykus, nutikusius tokiu laiku, jos netikėjo. Manė, kad tai labiau pramanai. Bet, kaip dažniausiai pasakose nutinka, pasirodė, kad draudimas kažko nedaryti yra tikras. Viena iš seserų (Chante) paverčiama į fėja, o kita (Elise) – įgauna herojiškos jėgos. Toks virsmas išmuša abi seseris iš pusiausvyros. Papildoma jėga – visada gerai, tačiau, kad sesė kelis kartus sumažėjusi ir skraido – tikrai blogas ženklas. Juk kas norėtų savo brolį ar sesę matyti visą gyvenimą fėjos kailyje? Nors toks trumpas virsmas galbūt būtų gana smagus, tačiau ilgalaikei perspektyvoj kažin… Juk tiek papildomų ir gana keistų problemų tuomet atsirastų! Štai todėl abiejų sesių noras surasti raganą, kuri galėtų atkerėti, visai suprantamas ir tolimesni jų veiksmai gana logiški – daryti kažką, kas padėtų šį norą įgyvendinti.

Taip beieškodamos reikalingos raganos kartą seserys miške sutinka Aira, kurią visai netikėtai ją išgelbėja nuo miško žalių pabaisų. Norėdama atsidėkoti Aira pakviečia jaunąsias karžyges pietų pas save į namus-parduotuvėlę. Chante ir Elise, žinoma, šiuo pasiūlymu pasinaudoja. Taip jos atsiduria mažame miestelyje, kuris tampa „laikinais“ namais.

Per skirtingas vietoves judama žemėlapio pagalba. Į jį patekti galima išėjus iš vietovės. Priklausomai nuo vietovės „išėjimo“ procedūra gali skirtis. Pavyzdžiui, norint išeiti iš miestelio reikia išeiti pro jo vartus. Tuo tarpu, norint išeiti iš griuvėsių galima tai padaryti pro tą vietą pro, kurią į juos įėjai, arba pro tą, kuri atrandama nugalėjus visus priešus. Žinoma, dar viskas priklauso kaip į požemius įžengi: treniruotės ar istorijos režime. Istorijos režime įeinama į griuvėsių pradžia ir keliaujama per juos etapais. Perėjus vieną etapą – atsirakina kitas. Tuo tarpu, treniruotės režime bandoma pereiti tik vieną etapą, o jį perėjus – kiti etapai neatsirakina, o išeinama vėl į žemėlapį.

Kam reikalingas treniruočių režimas, jei istorijos režimo turėtų visiškai pakakti? Atsakymas į šį klausimą slypi bazinėje žaidimo mechanikoje, nusakančioje kaip žaidimas turi veikti. „Chantelise: A Tale of Two Sisters“ yra konsolinis veiksmo RPG (retas žanras PC turėtojams!), kurio sudėtingumo lygis būtų „Nepereinamas“, jei nebūtų galimybių tuos pačius lygius kartoti n kartų kol pagaliau pavyks pereiti. Kitaip tariant, treniruočių režimas naudojamas tuomet kai nenorima pereidinėti etapų iš eilės, tačiau norisi pasipraktikuoti bei šiek tiek užsidirbti.

„Chantelise: A Tale of Two Sisters“ nors ir yra veiksmo RPG, tačiau žaidime nėra jokių lygių. Personažo charakteristikos keičiamos priklausomai nuo to, kokius daiktus jis naudoja bei kokius gėrimus buvo išgėręs. Pavyzdžiui, skydo turėjimas prideda gynybos taškų, o „Ferromin“ vaistai padidina maksimalius galimus gyvybės taškus. O norint įsigyti sau reikiamų daiktų, reikia arba ieškoti jų požemiuose arba juos pirkti. Pirmas variantas sudėtingesnis, tačiau galima rasti tokių daiktų, kurie neparduodami. Tiesa, kartais tam reikia gerai pasukti galvą, nes visi geresni daiktai būna paslėpti lobių skryniose, kurios paprastai atrandamos tik atlikus veiksmą, priklausantį nuo vietovės. Pavyzdžiui, gali užtekti su kardu trenkti į koloną ir pasimatys skrynia, bet gali būti, kad ši pasimatys tik tokiu atveju, jei bus nužudytas pirmiausia sudėtingiausias priešas lygyje. Tuo tarpu, pasirinkus kitą resursų gavimo būdą, viskas daug paprasčiau – tereikia užsidirbti šiek tiek pinigėlių. Jų galima užsidirbti landžiojant po požemius ir ieškant parduotinų daiktų arba renkant monetas iš nužudytų pabaisų.

Pats priešų naikinimo metodas gana neįprastas. Viso žaidimo metu tenka valdyti iš karto du personažus (dažniausiai tai būna Elise su Chante). Vienas personažas kovoja su kardu (karžygė), o kitas gali burti (fėja). Kad tai nebūtų labai banalu, žaidime abu valdomi personažai surišti kažkokiu nematomu ryšiu, kuris leidžia karžygei rinkti magiškuosius kristalus, kurių energija perduodama fėjai. Būtent šie magiškieji kristalai yra naudojami tarsi kuras burtams. Be to, magiškieji kristalai iškrenta tik tuomet kai pabaisos nužudomos su kardais. Žudant su burtais galima užsidirbti tik šiek tiek pinigų.

Veikėjų valdymas kovose nėra pats lengviausias, net ir turint galvoje, kad kaip tikras konsolinis žaidimas PC platformoje „Chantelise: A Tale of Two Sisters“ valdomas iš esmės 8-ais mygtukais (4 – interakcijoms; 4 – judėjimui). Lengvesniam priešų žudymui koją pakiša žaidime naudojama kameros sistema, negalinti pati prisitaikyti prie situacijos. Žaidžiančiajam viso žaidimo metu tenka pačiam ją sukioti rankiniu būdu arba leisti jai pačiai sukiotis „pririšus“ prie planuojamos nužudyti pabaisos. Toks pririšimas, deja, nors nejudriems priešams labai tinkamas variantas, bet žudant greičiau judančius, gali iškilti erdvės suvokimo problemų – gali būti sunku susiorientuoti, kuria kryptimi judėti.

Tiek kovojant, tiek prekiaujant galima pastebėti, kad dauguma „Chantelise: A Tale of Two Sisters“ žaidimo art’o „pasiskolinta“ iš ankstesnio „EasyGameStation“ žaidimo „Recettear: An Item Shop’s Tale“. Toks reiškinys nėra dažnas, ypač turint galvoje, kad abu šie žaidimai nors ir sukurti tos pačios studijos yra visiškai kitokie. Bendra tarp jų tik tiek, kad yra mergaitė su fėja bei reikia galabyti pabaisas ir prekiauti… nors… tiesa pasakius… net ta prekyba skiriasi… „Recettear: An Item Shop’s Tale“ žaidime tu esi pardavėja. Tuo tarpu, čia tu esi klientė. Vienavertus, susidaro toks įspūdis, kad vienas žaidimas kitą papildo, bet, kitavertus, tarp abiejų žaidimų nėra jokios bendros istorijos ar vietų… bet, visgi, „Recettear: An Item Shop’s Tale“ nors buvo sukurtas kaip pirmesnis žaidimas atrodo daug geriau! Nors abiejuose žaidimuose naudojami tie patys mažą poligonų kiekį turintys objektų modeliai, tačiau „Recettear: An Item Shop’s Tale“ naudojama toliau esanti kamera. To pasekoje, vaizdas ekrane atrodo daug geriau, bet dėl tos pačios priežasties prarandama galimybė perteikti geriau greito veiksmo pojūtį ir orientuotis labiau į įgūdžius. Kuris pasirinkimas svarbesnis – individualus sprendimas, bet pats faktas, kad yra toks pasirinkimas suteikia minčių, kad visa tai yra ne dėl kažkokios kitos priežasties kaip galimybės tuos pačius dalykus išgyventi, žvelgiant iš skirtingų žmonių pozicijos.

„Chantelise: A Tale of Two Sisters“ nors ir nėra rekomenduotinas masėms žaidimas dėl sudėtingumo lygio, senstelėjusios grafikos bei prastos kameros sistemos, tačiau šis žaidimas visiems jį pabaigusiems tikrai suvirpins širdį. Tai vienas iš tų žaidimų, kuriuos pažaidus turi ne tik šiek tiek apie ką pamąstyti bet ir tikrai džiaugiesi, kad jį išbandei.