Tweet
Paskutinioji kompanijos „Sega“ konsolė „Dreamcast“ gyvavo neilgai, tačiau po savęs paliko keletą nepamirštamų klasikinių žaidimų. Nei vieno iš jų nerasi „Dreamcast Collection“, išleistame „Xbox 360“ ir asmeniniams kompiuteriams.

Vietoje geriausių „Dreamcast“ darbų „Dreamcast Collection“ siūlo ketveriukę populiariausiųjų. „Sonic Adventure“, „Crazy Taxi“, „Space Channel 5: Part 2“ ir „SEGA Bass Fishing“ – visus šiuos žaidimus rasi viename „Dreamcast Collection“ diske. Jeigu jų niekada nežaidei su „Dreamcast“, nėra jokio reikalo tai daryti ir dabar, mat jie nei visi kartu, nei kiekvienas atskirai yra neverti Tavo laiko ir pinigų.

„Sonic Adventure“

„Sonic Adventure“ buvo pats populiariausias „Dreamcast“ žaidimas, sugebėjęs parduoti tais laikais neįtikimus 2,5 mln. kopijų. Žaidimo kūrėjai „Sonic Team“ žadėjo ne tik daugybę naujovių, bet ir geriausią grafiką iš visų tuometinių platforminių žaidimų. „Sonic Adventure“ sulaukė daug aplodismentų iš video žaidimų kritikų ir žaidėjų.

Vėliau, 2003-čiaisiais, „Game Cube“ konsolei buvo išleistas „Sonic Adventure DX: Director‘s Cut“, pasižymėjęs įvairiu papildomu turiniu. Nusipirkęs „Dreamcast Collection“ rasi originaliąją „Sonic Adventure“ versiją. „DX“ atnaujinimas parduodamas atskirai už 1200 „Microsoft“ taškų.

„Sonic Adventure“ yra didžiausias ir daugeliu aspektų geriausias „Dreamcast Collection“ žaidimas. „Sonic Adventure“ yra padalintas į veiksmo ir tyrinėjimo zonas. Veiksmo zonos yra įprasti lygiai, kuriuose reikia nusigauti iš taško A į tašką B. Tyrinėjimo zonos yra šios dalies naujovė. Tarpuose tarp veiksmo zonų galėsi laisvai keliauti po trimatį Soniko pasaulį ir ieškoti paslėptų daiktų, suteikiančių mėlynajam ežiui papildomų savybių.

Ir tai tik ledkalnio viršūnė. Didžiausias „Sonic Adventure“ privalumas yra net šeši valdomi herojai, tarp kurių rasi tokius žinomus „Sonic“ visatos vardus kaip „Tails“, Knuckles“ ir „Amy“. Visi šeši pasirenkami veikėjai ne tik išsiskiria skirtingomis savybėmis, bet ir turi po unikalią siužetinę liniją. Tai reiškia, kad norint pamatyti viską, ką turi „Sonic Adventure“, žaidimą turėsi įveikti bemaž šešis kartus. Kiekvieno personažo kampanija trunka apie penketą valandų. Taigi, išeitų, jog „Sonic Adventure“ dovanos apie dvi dešimtis valandų žaidimo. Taip iš tiesų ir yra, bet Tu šio žaidimo taip ilgai nežaisi. Nenustebčiau, jei „Sonic Adventure“ išjungsi po pirmos valandos ir daugiau niekada nenorėsi girdėti šio vardo.

Reikalas tas, kad „Sonic Adventure“ yra toks pat sklidinas klaidų ir tragiškų dizaino sprendimų, užsilikusių nuo „Dreamcast“ ir net „Game Cube“ epochų. Daugiausiai problemų sukelia valdymas, kuris, nors ir šiek tiek geresnis nei „Dreamcast“ versijoje, yra stačiai nepakenčiamas. Lyg to būtų maža, kamera nuolatos rengia diversijas prieš žaidėją, kad anas kaip galima dažniau nugarmėtų į prarajas ar kuo ilgiau nepastebėtų ieškomo kelio. Dar pridėkim tuščią, nuobodų ir negyvą pasaulį, po kurį nėra įdomu klajoti. Nepamirškim priskaičiuoti ir prasčiausią visų laikų įgarsinimą, kuris, beje, kartais tiesiog išvis prapuola ir veikėjams belieka tik bejėgiškai žiopčioti, o Tau iš gėdos akis nusukti į šalį.

Taip, „Sonic Adventure“ vis dar žavi gausybe mini žaidimų, tokių kaip žvejyba, skraidymas lėktuvu, slidinėjimas snieglente, pinblolas ir t.t. Vaizdas taipogi yra kaip niekada ryškus, o spalvos glotnios ir sodrios. Ne, savaime suprantama, to neužtenka, kad galėtum „Sonic Adventure“ laikyti geru žaidimu. Belieka tik santūriai svarstyti, kodėl vieni žaidimai prabėgus dešimtmečiams vis dar įkvepia žaidėjus ir žaidimų kūrėjus, o kiti, tokie kaip „Sonic Adventure“, nors ir anksčiau buvo vertinami daugiau nei 9 iš 10, šiandien yra daugių daugiausiai nusipelnę tvirto penketo ar šešeto.

Žinai, kas ironiškiausia? „Sonic Adventure“ yra geriausias žaidimas iš „Dreamcast Collection“. Vis dar manai, kad ši žaidimų kompiliacija verta Tavo pinigų? Važiuojam toliau.

„Crazy Taxi“

„Crazy Taxi“ turėtų žinoti dauguma žaidėjų. Jis buvo vienas populiariausių praėjusio dešimtmečio pradžios žaidimų, išleistas visoms tų laikų sistemoms, pradedant „Dreamcast“, baigiant „Game Boy Advance“. „Dreamcast Collection“ galime išmėginti pirmąją serijos dalį.

Nežinantiems, apie ką yra „Crazy Taxi“, išsamiai paaiškinsiu šio žaidimo esmę: Tu dirbi taksistu ir turi nuvažiuoti į kliento, o tada kaip galima greičiau nuvežti jį į prašomą vietą. Štai ir viskas. Kodėl gi, paklausi, „Crazy Taxi“ yra toks nuodėmingai paprastas? Matai, „Crazy Taxi“ buvo kurtas žaidimų aparatams („arcade machines“), o tik paskui perkeltas į konsoles ir asmeninius kompiuterius. Visi arkadiniai žaidimai yra paprasti ir greitai perprantami, todėl prie jų žaidžia žmonės, norintys tiesiog prastumti keliolika minučių, kol, pavyzdžiui, prasidės kino seansas (tarp kitko, mano pirma pažintis su arkadiniu „Crazy Taxi“ prieš beveik dešimt metų įvyko būtent prie „Furum Cinemas“ Vilniaus „Akropolyje“).

Kai žaidi „Crazy Taxi“ žaidimų automate ir kaskart pralošęs įmeti 2 Lt, viskas atrodo taip, kaip priklauso. Tačiau žaidžiant „Crazy Taxi“ su konsole, apima klaikus nenatūralumo jausmas. Viena iš to jausmo priežasčių yra „Crazy Taxi“ siūlomo turinio kiekis. Žaidimas neturi jokio karjeros režimo. Galima tik pasirinkti žaisti pagal žaidimo automato taisykles arba žaisti tris, penkias ar dešimt minčių. Na, dar yra „Crazy Box“ režimas, kuriame gali vykdyti mini užduotis, bet jų yra labai mažai.

Trumpiau tariant, po valandos su „Crazy Taxi“ išbandęs viską, ką gali pasiūlyti ši viena populiariausių „Sega“ frančizių. Žinoma, „Xbox Live“ dėka gali mėginti gerinti kitų žaidėjų taškų rekordus, bet apžvalgos rašymo metu jie tokie aukšti, kad paprastam žaidėjui nėra jokios prasmės bandyti juos sumušti – tai neįmanoma.

Vis dėlto, visiškai nurašyti „Crazy Taxi“ negalima. Žaidimas greitas, miestas, primenantis San Francisko ir Majamio mišinį, ganėtinai nemažas, o naujas muzikinis takelis, nors ir nebeturi grupių „The Offspring“ ir „Bad Religion“ dainų, yra netgi visai geras. Valdymas, tiesa, gali įvaryti depresiją, bet antra vertus, jis puikiai dera su beprotišku „Crazy Taxi“ pasauliu.

„Space Channel 5: Part 2“

Buvo ir „Space Channel 5” pirma dalis, bet tai buvo labai retas ir mažai žinomas už gimtosios Japonijos krantų. Laimei, tokia graudi lemtis aplenkė antrają dalį ir ji buvo gan gerai pažįstama vakarų žaidėjams.

„Space Channel 5: Part 2“ yra ritmo žaidimas. Jame reikia tinkamu laiku nuspausti nurodytus mygtukus ar jų sekas. Tokie ritmo žaidimai kaip „PaRappa the Rapper“, „Bust a Groove“ ir „Space Channel 5“ buvo tikrų tikriausi „Guitar Hero“, „Rock Band“, „Dj Hero“ bei kitų šiuolaikinių muzikinių žaidimų idėjiniai pirmtakai.

Sumanymas kurti „Space Channel 5“ atsirado nenumatytai. „Sega“ tuo metu suko galvą kaip išplėsti savo žaidėjų auditoriją, o konkrečiau – pritraukti merginų. Taip ir gimė seksuali, ilgakojė, rausvaplaukė penkto kanalo žinių reporterė Ulala, puikiai įvaldžiusi šokių judesius ir mokanti groti įvairiais instrumentais.

Pirmoje dalyje jei teko ginti žmones nuo nedorų ateivių invazijos. Įsiveržę į mūsų galaktiką, ateiviai savo mistinėmis galiomis privertė žmonės šokti keisčiausius šokius. Vėliau paaiškėjo, kad norėdamas geresnių reitingų, invaziją inscenizavo „Space Channel 5“ vadovas.

Antroje dalyje, kurią rasi „Dreamcast Collection“, ištiko panaši bėda: naujieji blogiečiai Rhythm Rogues grobia žmones ir paskui juos verčia šokti idiotiškus šokius.

Kaip ir pirmoje dalyje, „Space Channel 5: Part 2“ žaidžiamas pakankamai paprastai – reikia atkartoti ekrane šokančių ateivių ar kitų padarų judesius. Iš pradžių tai atrodo be galo lengva, kai reikia tiesiog sumaigyti tokią mygtukų seką, kaip, pavyzdžiui, viršun, viršun, žemyn, žemyn, A, B. Jau nuo antro lygio „Space Channel 5: Part 2“ ima sparčiai sunkėti; ilgėja mygtukų sekos, jos tampa painesnės, reikalaujama vis tiksliau pataikyti į muzikos ritmą. Padarius per daug klaidų, žaidimas baigiasi.

Iš visų „Dreamcast Collection“ žaidimų, „Space Channel 5: Part 2“ prarado mažiausiai blizgesio. Vieno žaidėjo kampanija yra trumpa, bet kai ją pereisi, atsirakins alternatyvi siužetinė linija su šiek tiek pakeistais lygiais. Galima žaisti ir dviese.

„Space Channel 5: Part 2“ trūkumas yra tas, kad kūrėjai taip stengėsi padaryti žaidimo pasaulį kuo kvailesnį, mergaitiškesnį ir juokingesnį, kad kartais net perlenkta lazda. Po dažno pokšto ar veikėjo kalbos pritildydavau namų kino sistemą, kad niekas neįeitų į kambarį ir nepradėtų domėtis, ką aš čia žaidžiu ir ar man viskas gerai. Bet didžiąją dalį laiko spaudžioti mygtukus pagal muziką ir šokių judesius buvo išties smagu.

„SEGA Bass Fishing“

Praleidus kelis vakarus su „Space Channel 5: Part 2“, sumažės Tavo vyriško hormono testosterono lygis. Jį atstatyti padės ne kas kita, kaip žūklė. „Sega Bass Fishing“ yra bene populiariausia žvejybos žaidimų serija. Į „Dreamcast Collection“ yra įdiegtas pirmasis „SEGA Bass Fishing“, žaidimų automatams pasirodęs tolimais 1997-taisiais.

Dėl artimų giminystės ryšių su žaidimų automatais, „SEGA Bass Fishing“, skirtas „Dreamcast“, turi panašių problemų kaip ir „Crazy Taxi“. „SEGA Bass Fishng“ tiesiog trūksta gylio ir ko nors, ant ko galėtų užkibti žaidėjas.

Kalbant apie kibimą, pirmojo valanda su „SEGA Bass Fishing“ yra paguodžiančiai gera. Turime arkadinį režimą, perkeltą tiesiai žaidimo automatų, bei, neįtikėtina! – šiokį tokį karjeros režimą.

Abu režimai žaidžiasi daugmaž vienodai. Išsirenki vietą žvejoti, pasirenki masalą, jį užmeti į pasirinktą vietą ir lauki kol užkibs didesnis ar mažesnis ešerys. Maži ešeriai patys neapdairiausi ir lengvai užkimba ant paprasčiausios blizgės. Didesni, sveriantys iki 10 Kg, yra tingūs, ir norint atkreipti jų dėmesį, reikia įvairiai judinti masalą. Žuviai užkibus, nesvarbu didelei ar mažai, reikia palengva vynioti ritę, kad nenutrūktų valas, ir karts nuo karto viena ar kita kryptimi pajudinti meškerykotį.

Kaip ir „Crazy Taxi“ atveju, „SEGA Bass Fishing“ šykšti įvairovės ir išsamumo. Karjeros režimas (užvardintas „Original mode“) yra geras dalykas, bet jis greitai pabosta. Kopiant karjeros laiptais žaidimas reikalauja pagauti vis didesnio minimalaus svorio žuvis. Kiekvieno etapo pabaigoje taškais apdovanojami žvejai, pagavę daugiausiai žuvies. Bet to nepakanka. Turnyrų metu nėra matomi kiti žvejai, o tik pats žaidėjas. Negalima laisvai plaukioti po ežerą, o rinktis leidžiama tik iš 8 labai apribotų žūklės vietų. Visos žuvys yra tos pačios – ešerių – rūšies. Masalų pasirinkimas geras, bet kur kita įranga? Ritės, valai, jaukai, plūdės, vobleriai ir kiti dalykai?

Jų nėra dėl to, kad „SEGA Bass Fishing“ pirmiausia buvo išleistas žaidimų automatuose, o tik paskui perkeltas į „Dreamcast“. Žaidimų automatuose sudėtingesni žaidimai neturi jokios vilties sulaukti sėkmės, o ką jau kalbėti apie grynus simuliatorius. Beje, „SEGA Bass Fishing“ žaidimų automate buvo galima išmėginti tame pačiame Vilniaus „Akropolyje“. Ne sykį šį žaidimų automatą mačiau ir Palangoje.

Kitaip nei „Crazy Taxi“, „SEGA Bass Fishing“ tikrai nepabosta po kelių prisėdimų. Tai įvyksta šiek tiek vėliau, gal po penkių ar šešių valandų, bet paskui jau tikrai nėra jokio noro vėl įsijungti šį žvejybos žaidimą. Norą žaisti slopina ne vien tik greitai perkandama žvejojimo sistema, bet ir vietomis labai negražiai pasenusi grafika bei siaubingas žaidimo pranešėjo japoniškas akcentas.

Kelios išlygos

„Dreamcast Collection“ galima rekomenduoti nebent tik šios konsolės fanams, kurių pajėgos Lietuvoje nėra labai skaitlingos. Žaidėjai, niekada nežaidę su „Dreamcast“, į „Dreamcast Collection“ žvelgs tik kaip į vidutinių žaidimų rinkinį už atitinkamą kainą. „Dreamcast Collection“ nerasi nei vieno tikrai gero žaidimo.

Tuo tarpu žaidėjai, užaugę prie „Sonic Adventure“, „SEGA Bass Fishing“, „Space Channel 5: Part 2“ ar „Crazy Taxi“, pro pirštus žiūrės į visus šių žaidimų trūkumus. Įsijungę „Dreamcast Collection“, jie tarsi įsės į laiko mašiną, vežančią atgal į senus gerus vaikystės ar paauglystės laikus. Tiems žaidėjams tai niekada nebus tik eiliniai žaidimai, o „Dreamcast“ – tik eilinė konsolė.