Kaip tampama dvarfų komandos kapitonu?

Suprantu, kad galbūt kai kam šis tekstas gali pasirodyti visai nerealus ir nevertas dėmesio. Galbūt, kas nors iš perskaičiusių garsiai nusijuoks, sakydamas „na žmogus ir prikliedėjo“. Visgi, nutylėti tai, kas nutiko aš negaliu, nes gali būti, kad šis tekstas išgelbės perskaičiusio gyvenimą!

Viskas prasidėjo šaltą ir snieguotą vakarą, kuris priminė žiemą. Nepaisant to, oficialioji žiema turėjo prasidėti tik rytoj – gruodžio 1 dieną. Besinaudojančiam visuomeniniu transportu toks laikas reiškia, kad reikia prasitęsti mėnesį bilietą. Kadangi ir man tai buvo aktualu, nusprendžiau netempti gumos iki ryto ir prasitęsti bilietą dar vakare (juk kaip sunku būna rytais keltis!!!). Be to, reikalingas spaudos kioskas man kaip tik pakeliui – kaip tik toje autobuso stotelėj, kurioj man reikia išlipti.

Taigi, išlipu iš autobuso ir žengiu tuos kelis žingsnius iki spaudos kiosko. Priėjęs pastebiu, kad kiosko langelis uždarytas, o pardavėja kiosko gale kuičiasi tarp lentynų. Pagalvojau „ką gi – teks šiek tiek palaukti“. Netrukus, į mane atkreipė dėmesį ir paskubomis sugrįžusi atidarė langelį. Iš karto pro jį įkišau savo plastmasinę elektroninio bilieto kortelę su reikiama pinigų suma bei paprašiau papildyti su teise važinėti ir savaitgaliais tiek troleibusais tiek ir autobusais. Pardavėja pradėjo vesti papildymo kodą kasos aparate, kai aš pajutau, kad kažkas iš nugaros lyg į mane bakstelėjo. Greitai atsisukau ir apsidairiau aplink, tačiau nieko ypatingo nepastebėjau. Niekur arti nesimatė jokių žmonių, kurie galėjo į mane bakstelėti. Pagalvojau, kad galbūt man pasivaideno. Atsisuku ir matau, kaip pardavėjai žiūri išsprogusiomis akimis į kažką kairiau nuo manęs, bet pastebėjusi, kad aš vėl žiūriu į ją, labai greit nusuko galvą kitur, apsimesdama, kad to KAŽKO į KÀ ji ŽIÛRËJO ji TIKRAI NEMATË.

Suprantu, visgi, kad kažkas buvo, todėl pašnairuoju ta kryptimi kur pardavėja iš pradžių žiūrėjo. Iš viršaus į apačią lėtai kreipiu savo žvilgsnį. Pamatau… kiek pamenu sunku ta akimirka buvo atrasti žodžių būsenai išreikšti… bet kiek pamenu pirma mintis buvo apie tai, kodėl taip keistai sureagavo pardavėja… pagalvojau, kad ir aš pats kažin ar galėčiau sureaguoti kitaip – juk nešauksi visiems, kad pamatei gyvą dvarfą. Juk neaišku, nei kaip tu nei kaip aplinkiniai reaguotų, jei tu taip tik padarytum. Gali būt, kad jie tave palaikys išprotėjusiu ir uždarys ten, kur daug minkštų sienų! Kur jau kur bet, bent tuo metu pakliūti noro į tokią vietą tikrai neturėjau, todėl aš irgi apsimečiau, kad nieko ypatingo NENUTIKO ir nieko ypatingo NEPASTEBËJAU. Laimei, pardavėja kaip tik baigė mano bilieto papildymo procedūrą ir aš jį jau galėjau pasiimti. Ką aš paskubomis ir padariau. Iš karto pasukau link netoliese esančio šviesoforo. Akimirką pagalvojau, kad „neaiškaus sapno“ atsikračiau, tačiau kurgi tau… klydau! Pajutau, kad esu sekamas. Atsisuku, žiūriu – vėl tas pats dvarfas! Ne juokais išsigandau. Pagalvojau visai mano galvoje jau pasimaišė (žinoma, jei tą akimirką būčiau prisiminęs kiosko pardavėjos elgseną būtų man atrodė kitaip ale net ir kokia protinga galva būtų kartais ji pasielgia labai kvailai). Iš pradžių paspartinau šiek tiek žingsnį, paskui iš vis pasileidau kone bėgti. Įprastą dieną atstumas nuo stotelės iki namų man atrodė visai niekai – vos trys minutės kelio, o šią viskas atrodė taip tarsi namai netgi toltų nuo manęs, kad ir kaip besistengčiau link jų artėti. Atsigręžiu. Žiūriu – nebėra. Sulėtinu žingsnį. Tik staiga prieky išgirstu bildesį. Atsisuku. Žiūriu, iš snieguoto kelio preky manęs žemės pradėjo kilti į orą. Galvoje tik viena mintis – „Kas čia dar?!!“. Sustoju. Žiūriu. Greit iš po žemių it koks kurmis išlenda tas pats dvarfas nuo kurio bėgau. Galvoju būtų gerai bėgti, tačiau kaip? Juk jis visai šalia! Be to, rankoj turi dar ir ką tik panaudotą kirvuką!.. Stoviu „apšalęs“! Nerangiai atsistojęs šalia ką tik išraustos duobės ir giliai alsuodamas išlemeno „Būk geras nebėk… man reikia tavo pagalbos…“. Tiksliai dabar nepamenu, bet ko gero tuomet mano reakcija buvo panaši į kažką tokio – „Aš? To jau betrūko! Aš būsiu aš dvarfų superherojus?!!“… Visgi, po minutėlės, jis tęsė savo kalbą, pamažėle išaiškėjo ir tikroji jo pasirodymo priežastis.

Kaip žinia dvarfai yra darbštūs sutvėrimai. Darbštumas labiau nulemtas aplinkybių, nei noro ką nors pasiekti. Nežinia kodėl, tačiau dauguma dvarfų šventai tiki, kad reikia paklūsti dvarfų karaliui, kuris it tikras viduramžių didikas pamišęs dėl savo „rūmų“ kimšimo brangenybėmis, todėl paprasti dvarfai priversti lįsti į pavojingus požemius kastis urvus, brangenybes ir rinkti įvairius vertingus daiktus, kurie galėtų būti išmainyti vėlgi į auksą. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad jokių problemų nėra – juk dvarfai savo karaliui dirba savo noru. Visgi, kaip paaiškino sutiktas dvarfas ne viskas yra taip kaip gražu. Pasirodo jų tas karalius pastoviai organizuoja „ekspedicijas“ į įvairias vietas, leisdamas juose dalyvauja iki 4 komandų. Kiekviena dvarfų komanda skiriasi aprangos spalva. Kiekviena komanda gali gali turėti savo kapitoną, kuris vadovauja jos nariams, bei parenka į komandą, kokių pareigybių atstovus reikėtų paimti į komandą. Kadangi pas dvarfus visos moterys paprastai pasilieka namuose ir nekeliauja toli iš jų, į komandas tenka rinktis tik iš vyrų, kurie gali būti kasėjais (angl. Miner), skautais (angl. Scout) ar kovotojais (angl. Fighter). Kasėjai sugeba panešti daug aukso. Skautai sugeba toli nueiti. Tuo tarpu kovotojai turi daug gyvybės taškų ir sugeba smarkiai žiebti juos puolantiems. Nepaisant to, kad ir kokiai stipri būtų surinkta dvarfų komanda, jei ji nesugeba surinkti daugiau brangenybių per atitinkamą laiką už kitas komandas, ji baudžiama. Bausmių būna įvairių. Dauguma nemirtinos, tačiau nemalonios. Štai pavyzdžiui, anot sutikto dvarfo, vieną kartą yra tekę išgerti 0,5 litro požeminių gyvačių taukų… savaitę po to, nesinorėjo nieko valgyt – taip viskas šlykštu atrodė!

Pasirodo pagrindinė priežastis, kodėl tas dvarfas prie manęs „prisikniso“ buvo mano striukė. Jam šviesios spalvos tamsiu metu labai patiko. Be to, būriui, kurio atstovas buvo tas dvarfas iškilo mažytė problema – begelbėdamas sužeistus dvarfus šalia požemių drakono numirė jų prieš tai buvęs kapitonas. Deja, jo mirtis reiškė, kad ateity nieko gero grupei nenusimato. Dvarfai nėra protingi, o be gero vado laimėti kasybas praktiškai neįmanoma. Juk būna taip, kad per nesankcionuotą „ekskursiją“ po kažkokią kasyklą belekoks tunelių kasimas baigiasi prisikasimu prie blogųjų jėgų, kurios netik primuša ne vieną kartą dvarfų komandą bet ir atima visą surinktą turtą. Na, o tai, žinoma, reiškia ir eilinę bausmę, paskirtą dvarfų valdovo… Taigi, visi komandos nariai traukė burtus… žinoma, jei galima pavadinti juos „burtais“… bandė iškasti kuo daugiau brangenybių asmeniškai. Mažiausiai iškasęs turėjo surasti naują kapitoną. Vienam iš jų nepasisekė… taip, taip, būtent tam, kuris stovėjo dabar prieš mane ir dėstė visas aplinkybes!

Prisipažinsiu, sutikti tapti dvarfų komandos kapitonu iškarto nelabai norėjau. Juk gali ir man taip pat nutikti, kaip ir anam kapitonui. Paklausiau, o „kodėl Jūs neinate į viršų ir neprasikasite į kokio banko saugyklą ar dar kur?“. Į šį mano klausimą dvarfas labai rimtu tonu atsakė: „Taip prisižaidusiems „World of Warcraft“ ar „Warhammer“ ir kitų nesąmoningų serijos žaidimų! Iš tiesų taip nėra! Tikri dvarfai į žmonių bankus nesikasa! Mes kasamės tik urvuose bei ten pat kovojame dėl brangenybių! Viršuje esančios brangenybės mums nerūpi!!!“. Nelaukęs kitų išsisukinėjimų dvarfas išsitraukęs iš užančio man į rankas įbruko kažkokį švytinti akmenį ir tarė „Tu nesijaudink. Antro mes neleisim nugalabyti kažkokiam tai drakonui!.. Tu komandas galėsi duoti per šį akmenį… Supratai?“ Nežinau, ar ką garsiai tuomet pratariau, bet liežuvis tikrai sunkiai vartėsi galva sunkiai judėjo, negalėjau patraukti akių nuo keisto daikto… „Jei kas bus blogai, aš tave susirasiu“ – tarė dvarfas ir nėrė į savo anksčiau išraustą duobę. Na, o aš taip netikėtai iškeptas komandos dvarfų kapitonas nejučiomis pradėjau pamažėle vesti savo komandą pergalių link.

Iš pradžių buvo sunku. Nors komandų paskirstymas ėjimais atrodė labai lengva užduotis, tačiau vėliau pasirodė, kad kasti, kovoti, rinkti bei visas gėrybes parduoti ne visada lengva. Blogai paskirstytos užduotis lemdavo prastesnį „požemių derliaus“ surinkimą. Be to, kildavo labai rimtų problemų, jei bekasant tunelius „pavykdavo“ prakasti taip, kad susidarydavo „blogio didžiulės kariaunos“ (visokie šliaužiantys želės gabalai bei dumblai, įvairūs goblinai, dvarfai-išdavikai, drakonai…). Visgi, po kelių nesėkmingų bandymų pavyko man visa tai perprasti. Maža to, būtų dvarfų komandos kapitonu labai patiko. Kai kam galbūt sunku patikėti, bet dvarfams tikrai maloniau vadovaut nei žmonėms. Mažiau kaprizų jie rodo. Žinoma, yra ir minusų palygint su žmonėmis – dvarfai palygint kvaili ir kartais prisirenka visokio šlamšto. Pavyzdžiui, kartą rado Prakeikties šalmą, rezultatas – -100 gyvybės taškų. Kitą kartą rado daiktą, kuris atidaro portalą į dabartį… kadangi net aš nelabai žinojau, kas tai per daiktas, teko primokėti superkančiai raudonai galvai už atneštą daiktą…

Ah tiesa… kartą požemiuose mano prižiūrima dvarfų komanda aptiko krūvą piešinių iliustruojančių mano istoriją. Tiksliai nežinau, kas juos paišė ir kokiu tikslu, tačiau žinau, kad tas KAŽKAS turi psiaudonimą vVheris (toks slapyvardis ant kiekvieno piešinio yra)… bet kuriuo atveju, jo darbai ne tiik labai gražūs man ir dvarfams pasirodė (jei taip atvirai… dvarfams viskas gražu, kas yra spalvota), šiais piešiniais iliustravau ir šią mano istoriją… Jei jūs kur sutiksite ar sužinosite, kas per vienas yra tas vVheris prašyčiau pranešti man. Atsidėkoti reiktų… jo pagalba geriau galiu perteikti savo asmeninę patirtį…

Šiaip ar taip. Pabaigai norėčiau pasakyti, kad jei tau nutiks taip kaip man, neišsigąsk. Dvarfų nereikia bijoti! Su jais labai smagu! Na bent kurį laiką… tačiau tas praleistas laikas išties labai šaunus!