Taupydamas jūsų laiką, pradėsiu nuo pasiūlymo tiesiog neskaityti šio teksto, jei nesate Maiklo Džeksono gerbėjas. Praktiškai visoms šiuo metu esančioms konsolėms išleistas „Ubisoft“ projektas „Michael Jackson: The Experience“ yra daugeliu atžvilgiu šaunus, bet tik su sąlyga, kad siūloma patirtis jums brangi ir kažkuo įdomi.

Priešingu atveju…

Na šiam žaidimui negalioja tokie dėsningumai, kuriuos galima pastebėti stebint kitus ritmo/šokių/karaoke žaidimus. Pavyzdžiui „Guitar Hero“ galėjo sužavėti žmones kurie niekuomet neklausė sunkesnės muzikos, „DJ Hero“ vis pažaidžiu ir pats, nors šiaip klubinės šokių muzikos neklausau. Šie žaidimai nebūtinai patraukia siūloma muzika, kartais jie paprasčiausiai įdomūs mechaniškai, o vėliau, įsijautus, ateina ir kiti, kiekvienam žaidėjui mieli pojūčiai. „Michael Jackson: The Experience“ to nepasiūlys, taip susiaurindamas savo pirkėjų ratą iki pop karaliaus muzikai ir judesiams neabejingų žaidėjų.

Idealaus žaidėjo portretas šiuo atveju labai konkretus. Jei žinai, kad per savo gyvenimą Maiklas Džeksonas išleido 13 pasauliniuse Top‘uose dominavusių singlų, laimėjo lygiai tiek pat „Grammy“ apdovanojimų, yra gavęs amžiaus atlikėjo titulą, pardavęs per 750 milijonų įrašų ir yra geriausiai parduodamo albumo („Thriller“ — parduota per 110 milijonų kopijų) autorius. Jau gali galvoti apie žaidimo pabandymą. Tik apie pabandymą. Nes pirkti jį patarčiau tik tiems, kas jau dabar moka bent kelis pagrindinius Maiklo judesius ir visų 29 diske esančių dainų tekstus mintinai. Jei tokio bagažo nėra, MJE praranda pusę savo vertės.

Aš testavau „PlayStation“ versiją ir visą laiką degiau noru žaisti tą patį, bet su „Kinect“. Nepaisant to, kad būtent šis žaidimas atskleidžia visus „Move“ valdymo privalumus lyginant jį su „Nintendo Wii“, paaiškėja, kad šokiams realiai netinka nei vienas iš šių įrenginių. Ypač jei prieš tai esi bandęs „Dance Central“ su Kinect ir visais žaidimo valdymo visu kūnų privalumais.

„PlayStation Move“ seka tik žaidėjo ranką, tad realiai žaisti galima ir nešokant, o tik imituojant dešinės rankos judesius. Natūralu, kad žmonės nejaučiantys silpnybės MJ šokio technikai, šokti nė nemėgins, nes kokia prasmė tai daryti?

Esmė tame, kad kai žaidimui nusispjaut ką veikia žaidėjas, žaidėjas yra linkęs tiesiog siekti rezultato. Nepaisant to, kad užduotis ir šokių judesiai žaidime perteikiami ganėtinai aiškiai, pats jų žymėjimas ekrano kampe išlieka gan neaiškus, tad norint šokti kaip Džeksonas tenka stebėti tiek jį patį, tiek ekrano kampe pasirodančias piktogramas. Ne žvairam žaidėjui tai bus per didelis iššūkis, tad visiems kas nemato prasmės tobulai ir mintinai iškalti choreografiją, kartas nuo karto kils pagunda nebestrakalioti ir žaidimui naudoti tik ranką.

Nemažiau svarbu ir tai, kad net ir atliekant tikslius šokių judesius, žaidimas vertins tik rankos padėtį, tad kojomis tobulai atkartojęs „mėnulio eiseną“ taškų gali ir negauti vien todėl, kad ranką laikei ant klyno, o ne ant pakaušio. Šie dalykai žinoma ne kūrėjų, o technologijos kaltė ir nieko čia nepadarysi, bet faktas lieka faktu. Žaidimas visiškai apsuks galvas tik tiems, kam jos jau buvo apsuktos iki jam pasirodant.

Kalbant apie kūrėjų darbą, labai taškytis pagyromis nesinori, bet smarkiai sukritikuoti irgi nėra ko. Pagrindiniai trūkumai, kaip ir minėjau, diktuojami „Move“ technologijos, tačiau tai ne viskas. Kabinėtis galima ir prie sudėtingumo lygių nebuvimo ar labai keistai pateikto treniruočių režimo.

Sudėtingumo lygių nebuvimas iš esmės yra žaidimo mechanikos dalis, kurią vėlgi teigiamai įvertins tik Maiklo kūrybos ir šokių gerbėjai. Esmė tame, kad sudėtingumo lygis griežtai surištas su kūrinio choreografija, o ji gali būti tik viena, tokia, kokią naudojo Maiklas ir jo šokėjai.

Atitinkamai, kai kuriose dainose sudėtingumo lygio rinktis paprasčiausiai neįmanoma, kituose, gali būti galimybė šokti šokėjo rolėje, mat kartais jų choreografija būna paprastesnė nei Maiklo.

Man su mano mediniais sąnariais aišku nė vienas būdas netiko, tad kurį laiką pamosavęs ranka šokau į treniruočių režimą. Čia paaiškėjo, kad kol kas treniruotis negaliu, nes treniruočių filmukus reikia atrakinti! Še tau boba devintinės… Aišku atsižvelgiant į tai, pati taškų skaičiavimo mechanika sukurta taip, kad žaidėjas negalėtų pralaimėti, žaidimas nepaiso klaidų, jas darant nuolatos neištinka joks „Game Over“. Tiesiog tu surenki mažiau taškų, bet dainą įveiki, kartais net gauni vieną kitą žvaigždutę kurių dėka ir atsirakina treniruotės. Bėda ta, kad mano svajonė pasitreniruoti ir laimėti neišsipildė. Treniruočių režimas tėra video pamokos kurias dėsto profesionalūs šokėjai. Natūralu, kad iš jų kažko pasimokyt gali nebent mūsų Nemiga.

Visa kita kaip ir gerai. Tiesą sakant dėl to, kaip į žaidimą buvo perkeltas pats Maiklas Džeksonas ir jo judesiai, kūrėjus galiu tik pagirti. Veikėjo animacija aiški, nuosekli ir grakšti. Stebėdami virtualų MJ dažnai suprasite, kad jo judesių techniką suvokiate kur kas aiškiau, nei matydami tuos pačius dalykus vaizdo klipuose ar koncertų įrašuose. Vien dėl to pradžioje ir rašiau, kad pradinį šokių bagažą ir didelį norą išmokti šokti turintys žaidėjai iš „Michael Jackson: Experience“ pasiims daugiausiai.

Nukreipiant temą nuo šokių, dar galima paminėti ir Karaoke funkciją. Ji čia taip pat yra. Trūkumu su karaoke ženkliai mažiau ir jie labiau atsiskleidžia bandant šokti ir dainuoti vienu metu, nes tada be piktogramų ir veikėjo dar teks stebėti dainos žodžius ir balso tembro rodiklius. Čia jau ir žvairavimas nepadės. Arba kažką mokat mintinai, arba galvokit iš kur gausit papildomą rinkinį akių.

Karaokei be abejo galioja tas pats dėsningumas kaip ir šokiams. Jei nepatinka Maiklo dainos, su žaidimu nebus kas veikt, nes kitų jame nėra.

Viską susumuojant, potencialių žaidėjų rato neišplečia ir opcijos daugeliui žaidėjų. Realiai, kai ritmo, šokių ar karoke žaidime atsiranda daugelio žaidėjų režimas tai apibūdinama paprastu žodžiu „Party“. Tačiau MJE vakarėliams kuriuose renkasi šiaip žmonės, o ne pop karaliaus gerbėjai irgi neveiks. Nes vakarėlis, ne vakarėlis, jei jame smagu tik vienam žmogui.

Reziumuodamas galiu pasakyti tik tiek, kad nėra visiškai aišku kur su šiuo žaidimu taikė „Ubisoft“. Tikri MJ gerbėjai ko gero nenusivils projektu. Tai kas jame padaryta, padaryta gan neblogai ir žaidimo diskas pasitarnauja kaip savotiška duoklė muzikos legendai. Tuo tarpų žmonės su Džeksonu susiduriantys tik prie progos paprasčiausiai neras ką galėtų pasiimti iš žaidimo. Dėl to truputį apmaudu, tačiau vertinant bendrą patirtį su vienam atlikėjui dedikuotais žaidimais, kitaip būti ko gero ir negali.

P.S. „Už testams paskolintą „Move“ įrenginį dėkojame „Baitukui“ (www.prekes.net).