Nepaisant to, kad dabartinei konsolių kartai bendrąja prasme jau daugiau nei penkmetis, kalbant apie jaunesnius žaidėjus, ji vis dar laikosi solidaus atstumo. Konsolių starto metu padarytos teisingos, o gal priešingai, klaidingos išvados, nulėmė tai, kad vienas iš konsolėms būdingų žanrų balansuoja ant išnykimo ribos.

Kalbu apie „vaikiškus“ platform tipo žaidimus, kuriuos savo laiku dievino tiek vaikai, tiek brandaus amžiaus žaidėjai.

Nebūtin nugrimzdo dienos, kai kas metai sulaukdavome tokių perlų kaip „Jak and Daxter“, „Ratchet and Clanck“ ar „Sly Cooper“. Nebesirodo ir septintos kartos startą mėginę pažymėti, kiek nuvalkioti, galbūt kartais vidutiniškai pasirodantys, bet vis tiek mieli „Spyro“ ar „Crash“ serijų žaidimai. Nematyti ir kažkada labai gausių filmų perdirbinių. Kas nutiko? Septintoji karta vis dar per brangi/sudėtinga vaikams? Išsikvėpė žanras? O gal išaugę žaidėjų lūkesčiai yra per „brangūs“ tokio tipo žaidimų kūrėjams? Greičiausiai skirtingiems atvejams galioja skirtingi dėsniai, bet smagaus, vaikiško, neįpareigojančio platform stiliaus žaidimo pasiilgau tiek, kad kitomis aplinkybėmis prie vidutiniškų žaidimų priskirtiną Rango, dabar laikau vienu smagesnių šio pavasario projektų.

Šiaip rimtų trūkumų „Rango“ neturi. Jis tiesiog šiek teik per trumpas, šiek tiek pasenęs vertinant grafiką, šiek tiek monotoniškas įpusėjus žaidimą (bet vėliau su šia problema susitvarkoma), šiek tiek prastai įgarsintas (ypač jei lyginsim su kinu), šiek tiek per sudėtingas jauniausiems žaidėjams ir… Na kaip ir sakiau, vidutiniokas.

Tiksliau… Demonstruojantis užsispyrimą vidutiniokas. „Rango“ nenuilsdamas iš rankovės traukia įvairiausius, daug sykių jau matytus triukus ir rodo juos žaidėjui tol, kol šis palūžta, pasiduoda iliuzijoms ir pradeda galvoti, kad tai ką jis mato ekrane — magija.

„Rango“ nors ir kurtas remiantis to paties pavadinimo kino filmu, su pačia juosta turi mažai ką bendro. Žaidime tie patys herojai, panašūs jų tarpusavio santykiai, kai kurios elgesio manieros. Visa kita kurta nuo pradžių. Tai labai teigiamai atsiliepia žaidimo siužetui ir neigiamai — garsinimui. Neprisikvietėt, nepritaupėt Johny Depp‘ui? Ir nereikia… Kam mėgdžiot?

Žaidime Rango darbuojasi Purvo miestelio šerifų. Jo pareigos — sergėti miestelio gyventojus ir tvarką, tad jis jas uoliai vykdo. Žinoma ne gaudydamas nusikaltėlius, o pasakodamas nebūtas istorijas apie tai, kaip juos jau išgaudė, tad Purvo miestelio gyventojai neturi ko baimintis.

Viskas prasideda nuo žalio, švytinčio akmens kurį randęs vietinis paslaptingai išnyksta. Rango visiems praneša, kad situacija jam žinoma, ir kad su šiais akmenimis yra susidūręs anksčiau. Taip žaidėjas metamas į prisiminimais paremtus žaidimo lygius, sklandžiai apjungtus tarpinių filmukų.

Šioje vietoje darbas atliktas tikrai neblogai, nors kartais tapdavo apmaudu, kad kai kuriuos filmukuose panaudotus elementus, kūrėjai pabijojo įpinti į žaidimo eigą. Pavyzdžiui, prasidedant lygiui, už kadro girdimas Rango balsas, pasakoja apie vietovę ir ji realiu laiku, atvaizduojama ekrane. Staiga, kažkas iš klausytojų pagauna Rango meluojant ir nematomos jėgos deformuoja matomą pasaulį sukeisdami vienas ar kitas jame esančias detales. Toks efektas žaidimo metu būtų netikėtas, įdomus ir turėtų stiprų poveikį…

Beje, kalbant apie netikėtumus. Absurdo korta kūrėjai išmeta žaidimui artėjant į pabaigą. Būtent tą akimirką kai atrodo, kad viskas jau atsibodo, kūrėjai pateikia keletą ypač netikėtų lygių tuo pat metu nublokšdami žaidėją į keistą arkadinį, 8bit ir Tron‘o vizijos mišinį.

Nepaisant to, kad toks įvykių posūkis buvo džiuginantis, vėlgi jutosi ir šioks toks apmaudas, kad tokių intarpų buvo pagailėta anksčiau.

Kalbant minėtus triukus kūrėjų rankovėse — jie tradiciniai, matyti, bet vis tiek pagyvina žaidimą. Iš esmės „Rango“ yra gan paprastas nuotykių žaidimas kuriame valdomas personažas bėga, šokinėja, spardo ir šaudo priešus. Pakeliui jis rankioja ženklelius, tobulina savo savybes ir t.t. Visi baziniai elementai yra pasiskolinti iš žanro geriausiųjų, ne visi įgyvendinti puikiai, bet bendras žaidimo balansas smagus. Monotoniją nuolat stengiamasi prablaškyti ne mažiau tradiciniais sprendimais. Reakcija paremti mini galvosūkiai, slo-mo scenos, bosų kovos, čiuožimo bėgiais sekcijos, judantys lygiai (pavyzdžiui kautynės traukinyje), jojimo, skraidymo lygiai ir t.t.

Žodžiu nieko naujo ypatingai naujo čia nepamatysit, tačiau tai kas sudėta, įgyvendinta neblogai, prablaško dėl keistai pasirinkto lygių dizaino atsirandančią monotoniją ir leidžia sulaukti žaidimo pabaigos.

Aišku.. Vertinant „Rango“ bendrame žanro fone tai tėra eilinis, menkai kuo išsiskiriantis žaidimas, bet… Turint galvoje dabartinę situaciją su tokio pobūdžio žaidimais, o taip pat ir faktą, kad tai žaidimas pagal filmą, bendrą vertinimą jam šiek tiek kilstelėjau. Tik šiek tiek. Jei ilgitės platformerių, sulaukite nuolaidų ir mėgaukitės.