Puikus pirmasis epizodas įrodė, jog „Telltale” tikrai žino ką daro ir užtildė visus skeptikus mąniusius kitaip. Dabar žaidimas yra dar detalesnis, veiksmas sklandesnis ir veikėjai dar geriau išvystyti. Turiu perspėti, kad šioje apžvalgoje gali būti atskleidžiama kaip baigiasi pirmasis epizodas, taigi kas jo nežaidėte, tačiau nekantraujate – bėkite ir tai padarykite tuojau pat!

Taigi, pirmasis epizodas baigiasi gana… Nuspėjamai. Martis ir vėl turi taisyti kvailas savo ar kitų veikėjų klaidas nesukompromituojant laiko tėkmės, padėti savo tolimiems giminaičiams tapti geresniais žmonėmis ir stengtis išlikti gyvu tuo pačiu metu. Gana painu, bet užduotys ir galvosukiai yra pateikiamos gana natūraliai ir neišmuša iš vėžių. „Get Tannen!” pasiūlo labiau Semo Fisherio tipo žaidimą, kadangi ilgą laiko tarpą reikės vengti kitų veikėjų, vykdyti užduotis slaptai. Tačiau suklysti šiame žaidime yra praktiškai neįmanoma, o tai suvokus, žaidimas ir jo kuriamos įtemptos scenos pradeda atrodyti kiek kvailokai. Norint padaryti ką nors beprotiško, išgirsime Marčio monologą kuris praneš, jog mąstome ne apie tai ką reikia. Keliose vietose Martis turi judėti aplink didžiulį objektą stengiantis išvengti aptikimo, tačiau vėlgi, kol mes stovėsime vietoje ir galvosime, tol kiti veikėjai ištikimai lauks mūsų žingsnio. Nėra jokio postūmio įtemptoje situacijoje veikti greičiau, o ir policininkas ar banditas lauks mūsų žingsnio, nors tą pačią akimirką mūsų nuotykį be vargo galėtų užbaigti.

„Telltale” patobulinta kameros pozicija ir valdymas mums padeda geriau įsižiūrėti į aplinką ieškoti užuominų ką reikia daryti būtent tokioje situacijoje, nekreipiant dėmesio į smulkmenas. Nuo šiol neteks laužyti galvos ir pirštų norit tiesiog pereiti gatvę ar padaryti tam tikrą veiksmą. Tiesa, iki tobulumo dar toli. Kartas nuo karto atsitrenksime į nematomas sienas, nors galime matyti jog prieš veikėją nieko nėra ir tenka eiti aplinkkeliu. Susidūrus su šia problema keletą kartų iš eilės, ji pradeda erzinti, ir automatiškai kyla klausimas: „kodėl kūrėjai negalėjo tiesiog čia padaryti praėjimo?“. Tačiau ši problema yra gana menka, ir nepatogumų sukelia tik minimaliai.

„Get Tannen!” branduolys vis dar yra pirmojo epizodo mechanika, tačiau atmosfera gana drąstiškai pakito. Martis turės padėti į depresiją smukusiam, korumpuotam ir savo gyvenimą sugriovusiam policininkui, Tannen’o po padu laikomai dainininkei, kuri paaiškėja yra Marčio tolima giminaitė ir jau mūsų pirmame epizode sutiktai žurnalistei, kuri tik ir ieško progo išpešti informacijos apie mūsų veiklą. Savotiška vampyrė, jei galiu taip pasakyti :]. Veikėjai šiame epizode atsiskleidžia dar labiau, leidžia pažvelgti į jų istorijas, tikslus. Žaismingas grafinis stilius ir slogi atmosfera sudaro keistą emocijų mišinį. Epizodo pradžia ir pabaiga yra gana žaismingos, tačiau tarpas tarp šių dviejų dalių yra užpildytas gana slogiais ( ir puikiai įgarsintais) dialogais, veikėjų verkšlenimais apie padarytas klaidas. Istorija taipogi nėra pamiršta, tačiau šiame epizode ji buvo „kamšoma” o ne tęsiama. Pirmajame epizode palikti klausimai antrajame yra dalinai užkamšomi, tačiau į priekį istorija stumiasi gana vangiai. Tačiau mūsų dar laukia trys epizodai, taigi istorijai atsiskleisti laiko dar yra gana nemažai.

Antroji „Back to the Future” žaidimų pentaligijos dalis tikrai nusipelno jūsų dėmesio. Nors pereiti šį epizodą užtruksite vos apie tris – keturias valandas, tačiau jos yra tikrai turiningos ir nenuviliančios. Puikus galvosukių sudėtingumo balansas, įvairovė, gerai išvystyti veikėjai ir tęsiama puiki istorija. Atrodo „Telltale” neužmigo ant laurų ir nežada to padaryti. Lieka tik žaisti, mėgautis ir laukti naujo epizodo!