Iš žurnalo PC Klubas 2005/09. Autorius: Kyo

Peržaidęs žaidimą, supratau, kodėl Johny Depp balso čia taip ir neišgirdau. Gal ir gerai. Abejoju, ar jo balsas būtų išgelbėjęs žaidimą nuo tokio fiasko, kurį jis jau patyrė. Turbūt aktorius tai žinojo ir be reikalo nesivargino… O aš dabar sėdžiu ir spėlioju, kaip apskritai buvo įmanoma sukurti tokį žaidimą. Taip pat galvoju, kokiai auditorijai jis skirtas. Ant originalios pakuotės parašyta „+3“, tačiau rašiusieji, matyt, žaidimo akyse nebuvo matę, kadangi trijų ir daugiau metų žaidėjai tikriausiai vietoj krykštavimo ir pasitenkinimo suspardytų visą sisteminį bloką…

„Blackbone Entertainment“. Pirmą kartą girdžiu tokią studiją, ir nenuostabu, nes tai — pirmasis jų kurtas žaidimas PC platformai. Anksčiau „Blackbone“ kūrė žaidimus įvairiems „hendheldams“ „a la“ PSP ir mobiliesiems telefonams. Tiesą sakant, sužaidus „Čarlį“, galima padaryti išvadą, kad kūrėjai gyvenime daugiau nieko ir neveikė, o tik kūrė Mini ir „flash“ tipo žaidimus. Na, gal ir veikė, tačiau šiame žaidime šito VISIŠKAI neparodė, o „Charlie and The Chocolate factory“ jau dabar vadinamas bene didžiausiu metų nesusipratimu. Matyt, neveltui…

Šokoladas su „kvapeliu“

Instaliavę (jei tik ryšitės tokiam dalykui) žaidimą, kuris užima visą gigabaitą su trupučiu, nieko įspūdingo nesitikėkite. Vos susikūrę „niką“, iškart būsit perkelti į meniu, kuriame pūpsos trys skiltys: „option“, „liftas“ ir naujas žaidimas. Na, labiausiai nustebino „options“. Iš jo galite nesitikėti nieko, kadangi čia egzistuoja tik dvi funkcijos — reguliuoti garsą ir muziką (t.y., pagarsinti arba patildyti). „Liftas“ atlieka tik vieną funkciją — nukelia jus į bet kurį iš dvylikos fabriko aukštų. Tarp jų bus dešimt pereitų lygių ir dvi patalpos skirtos „bonusams“ bei kitiems prizams. „Bonusams“ skirtas „Oompa–Loompery“. Čia galėsite pakalbinti keturis skirtingų spalvų „oompa–loomp`us“ ir su jais sužaisti „super mini“ žaidimus, kurių iš viso bus 36. O „super mini“ todėl, kad dažniausiai jie truks vos keletą sekundžių. Žinoma, skirtingos „oompa–loompų“ spalvos reikš skirtingus sudėtingumo lygius: baltas — labai lengva, juodas — lengva, raudonas — normalu, mėlynas — sunku. Na, taip bent jau atrodo kūrėjams — man asmeniškai, lengvi visi. Neabejoju, kad jums pasirodys taip pat. Beje, kalbant apie paskutinįjį kambarį, į kurį jus galės nugabenti liftas, taip pat gerų emocijų nekyla… Jis vadinsis „administration office“. Perėję žaidimą, čia atrakinsite keletą filmo nuotraukų, taip pat galėsite peržiūrėti du filmo treilerius ir pasitikrinti bendras žaidimo statistikas (t.y., kiek ir ko žaidime surinkote ir t.t).

Šokoladas mano sielai

Turbūt vienintelis dalykas, dėl kurio sutikau žaisti šį žaidimą ir rašyti recenziją, buvo neblėstanti filmo įtaka. Turbūt žodžio „pasakiškas“ neužtektų apibūdinti visiems filmo peržiūros metu patirtiems įspūdžiams. Aiškiai matyti, kad režisierius Timas Burtonas žinojo ką daro, ko negalima pasakyti apie „Blackbone“. Šiaip ar taip, rinkdamasis žaidimą, tikėjausi, jog jis bus savotiška filmo alternatyva ar priedas, tačiau dariau didelę klaidą, kadangi žaidimas visiškai apkarpo filmo įvykius, sandarą ir pateikia savo versiją, o ta versija (nėra ko stebėtis) nieko verta.

Šokoladas su „priedais“

Vos atsisėdęs, žaidimą perėjau maždaug per vieną valandą. Net nesuprantu, kaip galima mokėti pinigus už tokį žaidimą. Žinoma, suprasčiau, jei tai būtų kažkas tokio kaip „Rez“, skirtas PS2 konsolei — trunka vos valandą, tačiau kiekvieną sykį vis kitaip. Hm, o „Charlie“ antrą kartą nežaisčiau net už pinigus. Netikit? Galite pabandyti patys. (Dėmesio! Atsižvelgiant į tai, kad jus perspėjau, skundų dėl depresijos, sielvarto, psichikos sutrikimų, kuriuos gali sukelti žaidimas, nepriimam!).
O dabar pasistengsiu papasakoti, kas tai per žaidimas. Na, tai net ne žaidimas… Viskas, ką turėsite daryti, bus kairiojo pelės klavišo maigymas. Kartais teks pastumdyti pelę į kairę arba į dešinę, bet ne daugiau. Tiesa, paskutiniame lygyje jūsų laukia unikali galimybė valdyti veikėją klaviatūros rodyklėmis. Tokią galimybę gausite tik kartą žaidime, todėl galėsite ja pasimėgauti… O daugiau ir nėra ką aprašyti — tiesiog 10 nekokybiškai padarytų „flash“ stiliaus žaidimukų. Viename teks pele spaudinėti keletą objektų, kitame pelės pagalba lakstyti po skurdžia tekstūra pripildytus lygius ir rankioti ledinukus, dar kitame — tiesiog rauti plaukus nuo galvos, matant, kaip dėl „bug‘ų“ neįmanoma pereiti žaidimo. Na, kad ir kiek man tai kainavo, aš „Charlie“ perėjau… Tiesą sakant, mane ištiko šokas. Laimei, kad šalia gulėjo nepakartojamas „Dungeon Siege II“, kuris ir padėjo atsigauti. Jūs tik pamanykit, dėl kūrėjų klaidų pereidinėti lygius tampa keletą kartų sunkiau. Ir tas sudėtingumas žaidimui nepriduoda jokio žavesio, nes kai kuriuose lygiuose kadrų sekos greitis taip sulėtėja, kad „Charlie“ tampa panašus į nuotraukų „slide–show“. Ir aš neabejoju, kad tokie lygiai suerzintų ne tik paauglius ar suaugusiuosius, bet ir pačius mažiausius! Kaip manote, ar patiktų vaikams valdyti (tiksliau, ten praktiškai žaidėjo nurodymai anuliuojami — kaip užprogramuota, taip ir bus…) kažkokį didžiagalvį 1990 metus primenantį žmogeliuką ir čiuožti iš vienodų spalvų sudarytu vamzdžiu, kuriame pilna visokių riešutų, įsiurbiamųjų skylių ir kitokių užtvarų, kurios darys viską, kad netektumėte visų turimų plaukų. Įtariu, kad jei šį žaidimą žaistų garbaus amžiaus sulaukę žmonės, juos tiesiog ištiktų infarktas…

Sulaužytas šokoladas

Tiesa, pakalbėkim apie žaidimo siužetą. Kaip jau minėjau, jis kardinaliai skiriasi nuo filmo. Sutrumpintas, apkarpytas ir kaip reikiant suspaustas. Taigi gyveno kartą Čarlis (jį, nors ir keista, įgarsino filme vaidinęs aktorius Freddie Higmore) ir jo senelis. Visus kitus knygos motyvais filme atkurtus personažus „Blackbone“ studija žaidime tiesiog „anuliavo“. Visa pradžia taip pat sukarpoma, išmėtoma ir, atrodo, kad ji žaidime, o kartu ir istorijoje, neturi jokios reikšmės. Atsidūrus prie fabriko durų, veiksmas itin greitai rutuliosis, ir jūs po kelias (kartais keliolika) minučių skirsite kiekvienam lygiui, kol galiausiai ištrinsite žaidimą iš savo kietojo disko. Žaidime yra keli filme nematyti motyvai, tačiau patikėkit, geriau, kad jų nebūtų. Be viso šito buvo sukurti devyni specialūs video intarpai. Atrodo jie gana dailiai, tik kartais parodomi visiškai „ne į temą“, ir jų net norėdamas negalėtum pavadinti savotiška kompensacija už kai kuriuose lygiuose patirtą vargą.

Neišnaudotas šokoladas

Jeigu dar neatsibodo skaityti, pabandysiu papasakoti, ką dar galėsite nuveikti šiame žaidime. Svarbiausias dalykas, kuris turėtų jums „kvaršinti“ galvą, yra saldainiukų, pagaliukų ir visokiausių smulkučių dalykėlių rinkimas. Kiek skirtingų rūšių galėsite rasti, deja, nebeprisimenu, tačiau nebus jų itin gausu. O ir jokio matuoklio ekrane nepamačiau! Principas maždaug toks: renki, ką pamatai, ir viskas. Niekam to nereikia, nebent tau pačiam. Keista. Niekada dar nesu žaidęs tokio žaidimo, kur renkami daiktai ar kažkas panašaus nebūtų kur nors panaudojami. Nesvarbu kas, ar monetos, ar šokoladiniai zefyrai — ieškojimas turi turėti motyvaciją. O „Charlie“ nėra net skaitliuko… Atrodo, jog visa tai buvo sukurta tik tam, kad žaidėjai „užmušinėtų“ laiką. Žinoma, perėjus žaidimą, ir bendroje statistikoje bus šis tas skaičiuojama, bet nemanau, kad jūs leisite brangias minutes ieškodami ir rinkdami visokius niekučius, iš kurių realiai nebus jokios naudos, turint omeny ir tai, kad žaidimas truks nepilną valandą… Apmaudu, kad tokią gerą idėją panaudoti tokio nuotaikingo ir nuostabaus filmo mintis bei siužetą žaidimo kūrimui „Blackbone“ korporacija tiesiog perleido pro pirštus. Matyt, dar viena kompanija panoro pasipelnyti mūsų sąskaita. Ačiū, gal geriau nereikia.

Dvisluoksnis šokoladas

Pagaliau priėjau įdomiausią temą — žaidimo grafika, muzika ir garsas. Štai čia kūrėjai parodė savo profesionalumą… Aš negalėjau patikėti, kad žaidimo varikliuko generuojamuose video intarpuose, kalbant herojams, jų lūpos visiškai nejudėjo! Kad juos kur, apie kokius metus kalbame? Juk „PSone“ ir antrų „pentiumų“ era jau seniai praeity. O kad jūs pamatytumėt, kokios skurdžios ir tartum apmirusios žaidimo aplinkos. Atrodytų, kad tai nerūpestingas žaidimas nerūpestingiems vaikams, tačiau valdymas ir „Charlie“ keliami tikslai tai visiškai paneigia, o rezultate gaunasi nei šis nei tas. Beje, visiškai neinteraktyvus šokolado srautas (primenantis 3D), kuriuo plaukė neišvaizdi valtis, o joje sėdėjo keliolika visiškai identiškų personažų, turbūt gražiausiai žaidime atliktas elementas. Kalbant apie įgarsinimą, turbūt kyla šilčiausios emocijos, tačiau ir čia kai kurie aktoriai ryškiai persistengė, o muzikos apskritai neverta komentuoti…

Neskanus

Taigi tiek apie tragedija tapusį „Čarlį ir šokolado fabriką“. Net keista, kad toks šiltas ir nuotaikingas naujasis Timo Burtono filmas galėjo virsti tokiu gėdingu žaidimu PC platformoje. Maža to, konsolines versijas kūrė kita komanda, tad konsolių turėtojams teko geresnis projektas. Reziumuojant galiu pasakyti, kad šito žaidimo žaisti tikrai neverta, o kas vis dėlto ryšis mėginti — tikrai nenoriu būti atsakingas už patirtą šoką, dvasinę traumą ir panašius sukrėtimus. NEPIRKIT.