Iš žurnalo PC Klubas 2005/09. Autorius: JokeR
Žaidimų pasaulis labai panašus į filmų pasaulį — vos tik pasirodo koks nors minias žmonių pritraukiantis filmas, kino kompanijos iš karto pradeda svarstyti galimybę kurti jo tęsinį. Ir taip tol, kol į 5 ar 6 tęsinio peržiūrą susirenka vos 50 žmonių, iš kurių didžioji dalis — patys aktoriai. Taip būna ir čia, kompiuterinių žaidimų arenoje. Mes puikiai pamename „Chaos League“, kuris tapo savotiška revoliucija — apsigyventi futuristiniame pasaulyje dar niekada nebuvo taip paprasta ir linksma. Taigi labai įdomu, kaip seksis „Chaos League: Sudden Death“ žaidimui. Natūralu, jog pastarasis seks savo pirmtako keliais, takeliais ir galbūt net klystkeliais. Ir patikėkite mumis, — išbandę žaidimą ir (jeigu pavyks) išlikę gyvi, jūs iš karto suskubsite rašyti padėkos atvirlaiškius kūrėjams.
Iš tikrųjų, turbūt nesuklysiu pasakęs, jog tai — pats originaliausias kompiuterinis žaidimas, kurį man yra tekę žaisti. Tai ne visai eilinis „Championship Manager“, bet ir ne „Warcraft“ ar „Bloodbowl“ — visi šie išvardyti žaidimai galėtų tapti sudedamosiomis „Chaos League: Sudden Death“ žaidimo dalimis, bet ne daugiau. Čia yra visko: truputis to, kąsnelis ano ir t.t. Turėkite kantrybės, aš vis bandau sugalvoti patį tinkamiausią palyginimą. Hm, galbūt labiausiai šiam žaidimui tinkamas apibūdinimas skambėtų maždaug taip: amerikietiškas futbolas, vykstantis fantastiškame ir mistiškame RPG/RTS pasaulyje. Jūs dar vis nesuprantate, apie ką aš čia plepu?! Suraskite nors vieną išbandžiusį ankstesnę šio žaidimo versiją, ir jis jums papasakos, jog aš teisus. Beveik… Norint apibūdinti netikėtumų kupiną žaidimą, reikia išties daug kantrybės ir susikaupimo.
Sugrįžtu prie vieno iš pirmųjų savo sakinių — jau pradedu abejoti, ar „Chaos League: Sudden Death“ galima vadinti tęsiniu arba net išplėtimu. „Sudden Death“ yra beveik tas pat, kas „Chaos League“ (vienas pirmųjų pasirodžiusių skirtumų — papildomų praplečiamųjų versijų ir išplėtimų kiekis). Tik dabar šio žaidimo įsigeidę žaidėjai, žinoma, rinksis naująjį variantą, tačiau senojo žaidimo savininkai bei jau senokai savotiško „Chaos League“ klubo nariais tapę žaidėjai gali pasijusti išduoti. Juk jie negali už tam tikrą papildomą mokestį įsigyti išplėtimo savo senajai versijai ir taip bent šiek tiek sutaupyti, kaip tai gali padaryti naujieji „Chaos League“ pasaulio žaidėjai. Nors kai kam net nekils abejonių taupyti — „Chaos League: Sudden Death“ yra pripildytas naujų savybių bei funkcijų, nors žaidimo scenarijus išlieka beveik nepakitęs.
Žaidimas tarsi suskirstytas į dvi dalis (jeigu jums patiks mano palyginimas, tai tarkime, jog tai elektra ir lemputė). Pirmiausia, pažiūrėkime į „Championship Manager“ detalę: valdykite savo komandą, rinkite informaciją apie kiekvieną jos narį ir t.t. Tačiau kartu su tokiu vadybininko darbu mes galime pajusti ir malonumą — tiesiog išbėkite į aikštę kartu su savo komanda ir regbio stiliumi pulkite savo varžovus, tuomet pargriaukite ir daužykite tol, kol koks vargšelis atiduos jums kamuolį. Beje, kamuolys taip pat ne toks, kokį jūs įsivaizduojate… Atskleisime paslaptį, jog dar pačioje šio žaidimo kūrimo pradžioje kūrėjai buvo tikri, jog kamuolys iš tikrųjų bus labai trumpu gyvenimu pasimėgavusi kiaulė… Žodžiu, „Championship Manager“ mėgėjams ši žaidimo sudedamoji labai patiks.
Pereikime prie grynojo veiksmo. Jis vyksta pačioje aikštėje. Pagrindinis tikslas — pelnyti kuo daugiau įvarčių arba bent jau pelnyti jų daugiau, nei savo sąskaitoje turi varžovai. Kaip tai padaryti? Labai paprastai — paimate kamuolį ir bėgate į kitą aikštės pusę. Vaikų darbas, pagalvosite, tačiau kai jums kelią pastoja devyni priešininkų komandos nariai, reikalai komplikuojasi.
Kas tie varžovai? „Chaos League: Sudden Death“ žaidime yra nežmoniškai daug rasių (nustebę liks ir pirmojo žaidimo mėgėjai). Prie visų pagrindinių rasių pridėkime naujas: gnomus, prakeiktuosius, Cigulae arba ligotuosius, pagiežingus driežažmogius, kurie kandžiojasi ir spjaudosi pro savo kojų pirštus. Papildymų sąrašas tuo nesibaigia: naujos mįslės, nauji stadionai, naujos vadybinės galimybės ir net pareigūnų papirkinėjimas. Ir turbūt viena šauniausių naujovių yra ta, jog „Chaos League: Sudden Death“ žaidime galime pastumti ar net sumušti teisėją, kai šio švilpukas nepadeda jūsų komandai. Ir kai jis nukrenta ant žemės, nelaukite, kol pakils — be jokių moralės bei etiketo klausimų pulkite daužyti kniūbsčią „varžovą“.
Jeigu visa tai skamba neįtikėtinai, ir jūs manote, jog mes meluojame — jūs beveik teisūs, kadangi žaidimas vietomis toks geras, jog tuo netgi sunku patikėti. Varžybų komentavimas atliekamas be priekaištų — viena mėgstamiausių (tiesa, tik iki šiol) komentatoriaus frazių skamba maždaug taip: „nesvarbu, koks kietas esi, negali nekreipti dėmesio į tūkstantinę psichopatų minią“. Atrodo, jog komentarai yra sudėti į vieną iš grojaraščių, kuris turi aktyvuotas „replay“ ir „shuffle“ funkcijas. Komentatoriaus žodžiai „iššauna“ pačiu tinkamiausiu metu ir pačiam žaidimui priduoda labai daug. Tiesa, po keleto varžybų pradėjau „pagauti kampą“ — komentavimas vyksta tam tikra seka, kuri iš žaidimo programuotojų pareikalavo labai daug kruopštaus darbo, nes visi žodžiai turi „išlysti“ kuo tinkamesniu metu. Maždaug po valandos pradėjau pasigesti komentatoriaus balso — jis arba „pavargo“, arba tiesiog žaidimo audio sistema priėjo „atkartojimo“ fazę ir trumpam pasimetė. Iš rikiuotės išėjo ir pats komentatorius — jo balsas pasidarė keistokas, o kalba nerišli ir padrika. Natūralu, kadangi tiek ilgai negali tęstis joks automatinis komentavimas, o „Chaos League: Sudden Death“ žaidime tai visgi bandoma įgyvendinti.
Grafika, deja, nepaliko nuostabos mūsų veide. Žaidėjo bėgiojimo efektai ir animacijos priverčia mus suraukti antakius. Kartais patys žaidėjai atrodo kiek grūdėti. Aš puikiai suprantu, jog kritikuoti lengviausia, tačiau jeigu „Chaos League: Sudden Death“ žaidimu paremtoje tikrovėje kamuolys atsidurtų mano rankose, aš bėgčiau kiek tik kojos neša — juk nuo to priklauso ar liksiu gyvas, ar ne. O žaidime žaidėjai kartais atrodo kaip pabėgioti po parką susirinkusi visokių išsigimėlių gvardija. Veikėjų grimasos bei kūno kalba išlieka itin rami, nors aplink verda tikras pragaras. Retro jau seniai nebemadinga — netgi viršelis atrodo kaip Gariūnuose vietinio gatvės dailininko „nupeckiota“ makalynė.
Einame toliau. Mygtukų galybė pačioje žaidimo pradžioje pasitarnauja ne mūsų naudai. Pabandžiau pažaisti vienas varžybas, nustatęs 1–ąjį sudėtingumo lygį — pačios paprasčiausios varžybos baigdavosi mano nesėkme. Ties viduriu yra apie 26 mygtukai, o dešinėje pusėje — maždaug 27. Viršuje yra dar 4 specialūs mygtukai, kurie leidžia kiekvienam iš veikėjų parinkti individualius parametrus arba tiesiog pasižiūrėti statistiką. Jūs patys turbūt jau suvokėte, jog žaidimą stebime labai mažoje ekrano dalyje, nes visą kitą vietą užima jau minėti mygtukai. Jeigu pasirinksite mažiausiai priartintą stadiono vaizdą, pamatyti jį visą, galėsite tik nustatę 1152×864 rezoliuciją. Ankštoka, tiesa?
Mįslės ir įvairūs galvosūkiai nėra jau tokie paprasti, tačiau viskam reikalingi įgūdžiai, todėl čia puikiai tinka patarlė „ką išmoksi — ant pečių nenešiosi“. Pasiekus aukštesnį lygį, iš tiesų reikia mokėti ir sugebėti atlikti daugumą mažiausių, tačiau gyvybiškai svarbių veiksmų. Kaip pavyzdį, galiu paminėti situaciją, kai kamuolys atsiduria kitame stadiono gale stoviniuojančio varžovo rankose. Lyg ir galėtum pasinaudoti „sušaldymo“ veiksmu, tačiau jo niekaip neišeina aktyvuoti. Visa magijos sistema streikuoja ir kelia nemažiau rūpesčių, nei pamišę varžovai pačiame „Chaos League: Sudden Death“ žaidime.
Pats žaidimas siūlo keletą žaidimo variantų. Čempionato režimas leidžia susikurti komandą, kuri patenka į pačią trečiojo diviziono lentelės apačią, tad teks paplušėti, norint prasibrauti į pirmaujančiųjų gretas. Mini čempionatas toks pat, kaip ir įprastas čempionatas, tik keletą kartų greičiau sužaidžiamas. Yra ir pagal scenarijų žaidžiamos varžybos bei pradedančiųjų visuomet mylimi „tutorial“ tipo žaidimai. Pastarieji leidžia susipažinti su žaidimu ir perprasti pačius svarbiausius pradmenis. Be abejo, yra ir paprastos standartinės varžybos, kurios panašėja į draugiškas rungtynes, tiesa, jose draugiškumo nė su žiburiu nerasi. Visi išvardyti žaidimo variantai gali būti žaidžiami trimis skirtingais būdais: gyvai, ėjimais ir „aktyviomis pauzėmis“. Taigi jūs patys matote, jog žaidimo būdų ir variantų sąrašas išties milžiniškas.
Žaidimo įdiegimas bei patys svarbiausi nustatymai užima pakankamai daug laiko, tačiau kai bus baigti visi pasiruošimo darbai, savo kompiuterio darbastalyje pamatysite tris ikonas. „GameCenter“ ir „GameShadow“ yra programos, kurios atkeliauja kartu su pačiu žaidimu. Norėjau išbandyti ir papasakoti, ką jos daro, tačiau sugaišau nežmoniškai daug laiko, susierzinau ir vis tiek nieko doro nenuveikiau. „GameCenter“ panašėja į vaistą nuo „multiplayer“ režimo trūkumo, o „GameShadow“ yra kažkoks koregavimo bei modeliavimo įrankių rinkinys. Viskas per daug mįslinga, tačiau paliekame teisę viską išsiaiškinti jums patiems. Sklinda kalbos, jog reikia laimės, norint aktyvuoti „multiplayer“ režimą, bet aš, matyt, jos neturėjau. Mano nuomone, visi atnaujinimai bei patobulinimai turėtų būti kuriami nepriekaištingai, kad po to nereikėtų jų tobulinti, o patobulintų gerinti ir t.t. Puikiu pavyzdžiu iki šiol laikau „Diablo 2“ kūrėjų darbą.
„Chaos League: Sudden Death“ yra puikus žaidimas, kurį, deja, užpuolė kažkokios ypatingai klaikios ligos. Tai tarsi sulčių stiklinė, kuri atrodo puikiai, kvepia gardžiai, tačiau paragavus lieka kažkoks keistas kartėlio skonis, ir nei kūrėjai, nei tiekėjai, nei pats Dievas turbūt nežino, kas čia yra ne taip. Čia ne įvairių stilių kratinys — tai unikalus ir originalus žaidimas, kurio pagrindine dalimi vadinčiau „Pro Rugby Manager“ ingredientą, papildomą visa eile fantazijos prieskonių. Ir tai, ką mes vadiname „Chaos League: Sudden Death“, nustebins kiekvieną — tiesiog sunku surasti atitikmenį.
„Cyanide“ kompanija jau seniau leido sau atsisijoti vartotojus, tad ir „Chaos League: Sudden Death“ nėra išimtis. Šį žaidimą pamils tik tie, kurie turės kantrybės bei pramoks visų pagrindinių, o vėliau ir sudėtingesnių veiksmų, tačiau, mano nuomone, gana sudėtingas valdymas ir sąsajos su vartotoju blogosios pusės „atmuš“ visą eilę galimų pirkėjų. Kad ir kaip ten būtų, unikalūs darbai skirti ne daugumai, o tik tiems, kas tuo moka mėgautis.
