Iš žurnalo PC Klubas 2005/02. Autorius: raw

Išleisti naują žaidimą, be skaičiuko pavadinime ir be žymios licencijos šiais žiauriais konkurenciniais laikais ir dar naujai kompanijai beveik tolygu finansinei savižudybei. Tačiau džiugu, kad bandančių vis dar atsiranda, ir visai rimtų. Kompanija „Tilted Mill“ surinko patyrusius darbuotojus, o ne vien žalius entuziastus. Dabartiniai jos žmonės yra dirbę prie tokių daugiau mažiau garsių produktų kaip: „Caesar“, „Pharaoh“, „Cleopatra“, „Zeus“, „Poseidon“, „Emperor: Rise Of The Middle Kingdom“, „Lord Of The Realm“, Empire Earth“ ir net „The Sims“.

Prieš tūkstančius metų…

Labiausiai „Immortal Cities: Children Of The Nile“ primena „Pharaoh“ ir „Cleopatra“, tačiau negalima tvirtinti, jog tai tas pats žaidimas su nežymiais pakeitimais. Apskritai, „Nilo vaikai“ — galingas, didingas ir laiką ryjantis žaidimas. Gamintojai tvirtina, kad jis pareikalaus 50 valandų žaidimo. Patikėkite jais.

Kam nesinori „pačiupinėti“ civilizacijos ištakas, paspoksoti į legendinį Egiptą, pabūti faraonu? Tiksliau, visą faraonų dinastiją, nes metai bėga, valdovai nejaunėja. Nieko nėra amžino. Vieną faraoną netrukus pakeis kitas, ir jūs valdysite naujojo vardu, o kol gyvas dabartinis valdovas, galima pasiruošti normalų pastatėlį, kur bus paguldytas kūnas. Nenustebkite, kai sulaukusio 35–erių faraono bus paklausta: „ar pasiruošei sarkofagą?“. Be to, jei faraonas miršta, o jo nėra kur įkišti, tai prestižui bus suduotas rimtas smūgis. Visa laimė, kad žmonės čia ne tik miršta, bet ir gimsta, kitaip veiklos sfera greit išnyktų.

Jokio atskiro individo, ar tai būtų pats faraonas, ar vergas, ar prekeivis valdyti negalėsite, žaidime jie visi gyvena savo gyvenimą. Jūsų tikslas — padaryti, kad jų gyvenimas būtų jiems kiek įmanoma patogesnis, lengvesnis, malonesnis. O jie už tai atsidėkos kas kaip galės: vieni rinkdami vaisius, kiti prekiaudami sandalais, treti tempdami plytas. Jokio renkamo resurso, kaip auksas, mediena ir t.t. neegzistuoja, „Immortal Cities: Children Of The Nile“ resursas — žmonės. Rūpinkitės jais, leiskite jiems gyventi, ir jie to neužmirš. Pastatykite fermą, ir dirbti žemės ateis žemdirbys, įsteigsite parduotuvę — kažkas užsinorės prekiauti. Bet jūs jiems negalėsite nurodyti — eik ir prekiauk! Tai įvyks laisva valia :). Nepersistenkite su parduotuvėmis, kitaip susižavėję iš pažiūros lengvais turtais, žmonės gali mesti žemdirbystę, palikti gimtas fermas ir persikelti į parduotuves. Tokiu atveju neliks kam rinkti žemės, Egipto pinigų analogo. Žlugs ekonomika, o kaltas būsite jūs.

Egiptiečiai

Žmonės suskirstyti į tris klases: žemiausiai priklauso fermeriai, vergai ir juodadarbiai, viduriniajai — amatininkai, išeiviai iš fermų, kareiviai, statybininkai ir kiti, o aukščiausiajai — turtingiausi vyrai ir moterys, žyniai, raštininkai, vadai. Gyventojų rūšių žaidime neregėta gausybė — net virš trisdešimties! Žyniai, raštininkai, vergai, kareiviai, darbininkai, raiteliai, baldžiai, batsiuviai, juvelyrai, skulptoriai, kalviai, fermeriai, verpėjai, tarnai… Visus tiesiog sunku išvardinti. O juk jie, kaip ir pas mus įprasta, gyvena šeimomis. Tai yra, sakykim, karo vadas turi žmoną ir vaiką. Pats vadas atlieka karinę tarnybą, moko naujokus, dalyvauja karo žygiuose, o laisvalaikiu mėgsta lankytis būtiniausių prekių bei prabangos prekių parduotuvėse. Jo žmona, kadangi, vyras užima pakankamai solidžias pareigas, nedirba niekur, bet mielai aplanko tuos pačius prekybos taškus, kaip ir jos išrinktasis. Na, o jų mažylis priverstas vaikščioti į mokyklą. Karo vadu gali tapti tik pakankamą išsilavinimą turintis žmogus. O tarnauti jis gali laivyne, armijoje arba miesto apsaugoje. Suprantama, kiekvienos profesijos (ar bent profesijų grupės) žmonėms skirti atskiros rūšies namai. Namą karo vadui patartina statyti arčiau jo tarnybos vietos, taip pat neužmirštant, kad kartais vadas norės aplankyti kepyklą ar parduotuvę. Panašiai ir kiekviena kita šeima (aišku, priklausomai nuo užimamos padėties visuomenėje ir veiklos sferos) turi savų interesų, dirba kažkokį konkretų darbą, užeina į konkrečias parduotuves, įneša savo dalį į visuomenės klestėjimą. Dažniausia šeimos verslą tvarko vyras, jam padeda vaikas, o žmona rūpinasi namais bei pirkiniais, tačiau yra ir tokių šeimų (pvz., puodžiai), kur pagrindinis šeimos darbuotojas yra žmona, o jai talkina likusieji. Taip pat yra profesijų, kuriose dirba visa šeima be išimčių.

Dabar apie rūpinimąsi gyventojais. Kiekvienos profesijos žmogus turi skirtingus poreikius, į kuriuos privalu atsižvelgti. Kai kurie tų poreikių turi nedaug, ir juos nesudėtinga patenkinti (pvz., amatininkui tereikia dirbtuvių), kiti labiau reiklūs, dėl tokių teks ir daugiau padirbėti. Sakykim, elitui jau pritrūks poilsio ir pramogų vietų, papuošalų parduotuvių moterims. Statant namus, reikia galvoti ne tik apie konkrečią šeimą, bet ir apie pastatų tarpusavio išsidėstymą: jūsų globotiniams nepatinka toli vaikščioti. Taigi taigi, įtikti kompiuteriniams augintiniams, lyg dar neužtektų taikymosi prie kačių, šunų, pelių… :).

Pastačius, pavyzdžiui, fermą, po kurio laiko į ją įsikelia vyras, vėliau iš kažkur atsiranda jo žmona, o dar vėliau ir jau visai nežinia iš kur namelyje apsigyvena ir vaikas. Kiekviena šeima turi savo pavardę, kurią galite pakeisti, jei jums nepriimtinas egiptietiškas sąskambis. Kai kurie namai turi kelias funkcijas, vieną iš kurių galima pasirinkti paspaudus ant jų dešinį pelės klavišą. Taip šventykloms galima nurodyti, kokį dievą garbinti, parduotuvėms — kokios rūšies prekes pardavinėti. Beje, yra variantas — nurodyti vystytis, kaip nori parduotuvės savininkas, bet man toks būdas nepatiko, nes labai jau daug kas metasi į vienodą biznį. Sutinku, jog galbūt tos rūšies prekių trūko tuo metu, tačiau, kai trys greta pastatytos parduotuvės ima dirbti toje pat sferoje… Kiek besistengtumėte patenkinti kiekvieną miesto gyventoją, visada atsiras niurgzlių, kuriems trūksta to ar ano. Bet tai smiltelės vėjyje, miestas juk gyvena! Juk, pažiūrėkite, jei jūs pats patenkintas gyvenimu, tai kažkuris kaimynas vis tiek juo skundžiasi, nepaisant to, kad valdžia daro viską, jog gyventume geriau ;).

Tas rūstus žodis karas

Taikos metu kareiviai bimbinėja be darbo, o žmogus taip jau sutvertas, kad dirbti norisi :). Retkarčiais gyvenvietę užpuola banditų gaujos (beje, tai vieninteliai žaidimo vienetai, nenešantys jums naudos), tuomet vietinis garnizonas noriai susikimba su užpuolikais. Jei ištroškote kraujo ir norite kažką užpulti, tuomet tereikia žemėlapyje pažymėti vietą, kuri jums trukdo gyventi ir, jei turite pakankamai karių bei kitų resursų (šie rodikliai bus jums pateikti), galite pulti. Atsargumo dėlei pažiūrėkite tikimybinius duomenis, nurodančius, kiek numatyta nuostolių, kiek šansų, kad laimėsite.

Šventyklos ir monumentai

Svarbi to meto visuomeninio gyvenimo dalis — šventyklos. Senovės Egipte šventikai turėjo pakankamai stiprią ir realią valdžią, to ignoruoti negalima. „Children Of The Nile“ nesutiksite „gyvų“ dievų, žmonės tiesiog tiki, meldžiasi, tačiau nė vienas pats nėra jų matęs. Senasis Egiptas turėjo beveik nesuskaičiuojamą daugybę dievų, atstovaujančių įvairiausias jėgas ar reiškinius. Aišku, žaidime visų panaudoti neįmanoma, todėl čia „dalyvauja“ keturiolika dievų: Ra, Horus, Isis, Osiris, Amun, Ptah, Anubis, Bast, Set ir kiti. Negana to, kad jie pasižymi skirtingomis savybėmis, bet ir skirtingų socialinių sluoksnių ir net profesijų žmonės šlovina skirtingus dievus, todėl neužmirškite šventyklų. Ir ne vienam dievui. Šie statiniai labai padeda išlaikyti gyventojus patenkintus, paklusnius ir kelia darbo našumą. Žyniai visai ne dykaduoniai, jie dar ir gydo žmones ligoninėse.

Dar viena Egipto statinių rūšis — monumentai, skirti šlovinti jūsų nepakartojamą valdymą. Galėsite pastatyti net tokius specifinius šio krašto paminklus, kaip piramidės. Geriausia pradėti nuo mažos, tačiau garbėtroškos tikriausiai norės super didelės. Tokiu atveju teks prisikaupti kantrybės, nes šis reikalas užtruks. Statybinės medžiagos neatsiranda akimirksniu, jas reikia pagaminti, atgabenti ir užkelti. Pamatysite ir piramidžių statymo technologiją.

Misijos

Žaidime ryškaus siužeto nėra, o misijos būna tokių rūšių: pastatyti miestą, pastatyti užduotą objektą, nugalėti nedraugiškai nusiteikusias gaujas, užmegzti ryšius su nurodyta gyvenviete. Kita vertus, net miesto išplėtimo užduotis kiekviename lygyje bus skirtinga, nes bus ne vienodos sąlygos, skirtingi statybiniai resursai, skirtinga pradinė miesto padėtis. „Faraoną“ pamėgę žaidėjai gali šiek tiek nusivilti, nes „Children Of The Nile“ nebebus žemės kainos, į kurią reikėdavo atsižvelgti, išsirenkant statybos vietą, plėtimosi galimybes bei namų talpumą.

Vaizdžioji pusė

„Immortal Cities: Children Of The Nile“ naudoja patobulintą „Empire Earth“ varikliuką ir yra pilnai trimatis. Vaizdas išties gražus: simpatiškai modeliuoti žmonės, natūralūs judesiai, graži gamta, pakankamai realistiškas vanduo. Pastarajam, beje, yra priekaištų — kartais slūgdamas jis traukiasi stambiais kvadratiniais plotais. Vaizdžiai dieną pakeičia naktis ir naktį diena. Tik įdomu, kodėl tie žmogeliukai naktį nemiega, negi plano nespėja padaryti, o negailestingas tironas neleidžia nusnūsti?

Kamera rodo viską iš viršaus, iš paukščio skrydžio. Vaizdą galima priartinti, tuomet stebėjimo taškas nusileidžia žemiau ir pasislenka atgal, tai yra, gyvenvietę matysime jau ne iš viršaus, o šiek tiek iš priekio. Priartinimas leidžiamas labai smarkus, tačiau to nepatariu, nes galite susigadinti visą įspūdį, kurį sukėlė grafika. Geriau jau tą reikalą būtų šiek tiek labiau apriboję. Žiūrint iš tolo, nejučia pradedi manyti, kad tai vos ne veiksmo žaidimus tenkinanti grafika, todėl pradedi to ir laukti. Tada nemaloniai nuteikia moters, atsistojusios per kelis savo ūgius nuo medžio, bet vis tiek sugebančios rinkti jo vaisius, reginys. Dar ji savo laimikį deda ant žemės, o pririnkusi užduotą kiekį, tiesiog nežinia iš kur (neimsim filosofuoti) ištraukia ąsotį, užsikelia jį ant galvos ir lyg niekur nieko nueina. Vienąkart teko matyti, kaip laivas pasiekia žemėlapio kraštą ir taip lieka kaboti — pusė virš vandens, o kita pusė virš nieko. Kartais žmonės nei iš šio, nei iš to juokingai krutėdami ima skubėti, lyg būtų gavę pipirų po uodega, kai kada šokčioja.

Grįžtant prie kameros darbo, neblogas dalykas yra tas, kad įspaudus dešinį pelės mygtuką, žemėlapį galima sukioti kaip nori, t.y. į gyvenvietę gali pažiūrėti iš bet kurios pusės. Įmanoma, pasirinkus kažkurį veikėją, pažvelgti į pasaulį jo akimis, tačiau to nepatarčiau, nes vėlgi išlenda daug prastai atliktų dalykų (pvz., žmogus eina kiaurai sieną). Na, nebent norite prasiblaškyti, kol tie tinginiai pastatys šventyklą ar kokį monumentą.

Garsas savotiškas, atspindintis laikmečio dvasią ;). Beje, namų puslapyje galima paskaityti, kokiais specifiniais muzikos instrumentais buvo kurta muzika, pažiūrėti tų instrumentų nuotraukas ir net paklausyti, kaip jie skamba. O žaidimo garso takelį bei papildomą įrašą aistringi gerbėjai gali parsisiųsti iš žaidimo namų puslapio. Šiaip muzika po kurio laiko atsibosta… Įgarsinimas gana neblogas, žaidimą pagyvina replikuojantys praeiviai: tai vyras pasisveikina su moterim, tai vaikas pareiškia, kad taps faraonu (o gal ir taps — juk mes su jumis tapome :)), tai koks vergas pasiskundžia sunkiu gyvenimu. Jei norite klausytis tokių pareiškimų, geriau žaiskite bent šiek tiek priartinę kamerą.

Kaip kiekviename normaliame žaidime yra apmokymas bei lygių redaktorius.

„Immortal Cities: Children Of The Nile“ išties yra didingas ir sudėtingas žaidimas. Jame rasite dalykų, kurie badys akis, nepatiks kažkokios smulkmenos, tačiau bendras įspūdis paslėps trūkumus ir suteiks daug malonumo žaidžiant. Išbandyti tikrai verta.