Visi norintys istorinės dramos, pakelkite rankelę ir sakykite „aš, aš!“. Jau visi? Gerai, man gėda dėl likusių. Kodėl? Nes jūs esate pasiryžę pražiopsoti „Linkolną“, filmą apie to paties vardo JAV prezidentą ir tikrai neblogą, mano požiūriu, meno kūrinį.

 

Jame pasakojama Linkolno (Daniel Day-Lewis) istorija paskutiniaisias karo metais. Pilietinis karas rieda jau ketvirtus metus, šimtai tūkstančių vyrų jau mirė karo ligoninėse (keletas žuvo ir mūšyje). Visi nori jo pabaigos. O pats prezidentas nori, kol dar yra galimybė, išlaisvinti vergus. Tam trukdo ne tik Niujorko senatorius Fernando Wood (Lee Pace), bet ir abolicijos radikalai, vedami Thaddeus Stevens (Tomy Lee-Jones). Prie viso to prisideda problemos namų fronte…

Bet kuriuo atveju, nėra lengva paprastai nupasakoti filmo siužetą. Kita vertus, tai nėra blogai, nes filme vaizduojama koks sudėtingas gali būti politinis gyvenimas. Kad ir ko norėtų paaugliai internete, raginantys laikinti jų pranešimus internete ir nesiimantys jokios aktyvios veiklos be pasisakymų „aš galėčiau geriau“, realybė yra daug daug sudėtingesnė. Negali tiesiog imti ir pasakyti „vergai dabar laisvi“! Tereikia pažiūrėti kaip amerikiečiams po to sekėsi išgyvendinti sisteminį rasizmą…

Smagu matyti visą užduoties sudėtingumą! Visus smulkius, ne visada švarius darbelius, kurių turi imtis siekdamas tikslo, nuvainikuojant kokią nors iliuziją, kad bet kokio tikslo galima pasiekti be jokių kompromisų ir vienu lengvu rankos mostelėjimu ištaisyti pasaulį. Ir visi priešininkai nėra tipiniai, juodai juodi blogiečiai, norintys palikti vergiją vien dėl to, kad jiems patinka valdyti žmones. Kaip jau minėjau, filmas vaizduoja pakankamai sudėtingą ir painią situaciją.


 

Ypač todėl, kad prie politinių žaidimų pridedamas ir prezidento šeimyninis gyvenimas, kuriame nėra viskas rožėmis klota. Žmona eina iš proto, vaikai neklauso… Ir, tiesą pasakius, negali teigti, kad būtent jie yra neteisūs ar klysta pats Linkolnas. Kita vertus, mums duodama daug laiko ir dar daugiau kalbų, kad galėtume su juo susipažinti. Ir tai malonu stebėti, lygiai taip pat malonu ir klausytis. Vargas tiems, kurie anglų kalbos nemoka!

Kita vertus, net ir nepaisant kalbos bajero gali suprasti, kai aktorius yra gerai parinktas. Day-Lewis yra nuostabiu Linkolnu – aukštu, liesu, negražiu, lengvo žvilgsnio ir atsipalaidavusio, prezidentiško balso tembro. David Strathairn puikiai vaidina valstybės sekretorių, daug mačiusį, patirties turintį vyrą, kuriam reikia pasistengti, kad Linkolnas nesudegtų pats – ir nenusineštų šalies kartu su savimi. Tommy Lee Jones atrodo pasenęs – ir to kaip tik reikia užsispyrusio, seno ožio vaidmeniui. Sally Field, tuo tarpu, yra viena iš nedaugelio šios istorijos moterų ir, sprendžiant iš to ką matėme ekrane, jai puikiai pavyko suvaidinti prezidento žmoną, kurios santuoka tikrai nėra ideali.

 

Kai užsidega salės šviesos supranti, kad „Linkolnas“ gal ir netaps geriausiu visų laikų Styveno Spilbergo filmu, bet tai tikrai puikus produktas. Galima diskutuoti kiek nuoširdus buvo vergų išlaisvinimas ir kokios yra tikrosios pilietinio karo priežastys. Bet kuriuo atveju, manau, kad „Linkolnas“ yra nuostabus filmas ir geriausias šių metų rimtas filmas. Tarp mažiau rimtų vis dar karaliauja „Džango“!