Visų pirma: kiečiausias visų laikų komikso langelis. Nereikia dėkoti, mano geek‘o licencija reikalauja, kad apšviesčiau dorus bendrapiliečius. Dabar jau ant jūsų pečių gula atsakomybė skleisti gyvenimą praskaidrinančią žinią apie Judge Dredd (Teisėją Dredą). Nes komiksų tamsumoje skendinčioje Lietuvoje jis vargiai žinomas – nepaisant to, kad yra turbūt žymiausias jų veikėjas iš Jungtinės Karalystės.

 

Alkoholio gėrimas viešoje vietoje: 2 metai izokūbe!

 Galima ginčytis kokios temos aptariamos jo nuotykius įamžinusiuose puslapiuose – visi tikrai sutaria dėl fašizmo – bet negalima nesutikti, kad Įstatymo įsikūnijimu esantis Teisėjas yra vienas kiečiausių personažų visame Geekistane. Nelaimei, nors jis ir nugalėjo tarpdimencines šmėklas, jam ne taip gerai sekėsi su išvykomis į kitus mediumus. „Judge Dredd: Dredd vs. Death“ nepateko į Išskirtinį Žaidimų Olimpą Kurį Pripažįsta Žaidimų Recenzentai Ir Seni Hardcore Geimeriai. O bandymą ekranizuoti sumovė du dalykai: tai, kad jis nusiėmė šalmą (gerbėjų tarpe tai laikoma šventvagyste) ir „komiškas“ Rob Shnider personažas (irgi nusikaltimas prieš žmoniją). 

Laimei, nepriklausoma britų kompanija nusprendė pabandyti dar kartą, už šalį ir karalienę, taip sakant. Galų gale, Dredas yra nacionalinė vertybė. O mes juk pastatėme naują „Tadą Blindą“, net jei senasis ir nebuvo užterštas jokiais Šneideriais.

 Teisėjo Dredo visatoje didžioji dalis Žemės – ar bent JAV – yra negyvenama radioaktyvi dykynė, o žmonės grūdasi milžiniškuose Mega Miestuose (Mega Cities). Negana to, kad negali prisigerti gamtoje ir paskęsti tvenkinyje, tai dar ir darbo nėra – viską pakeitė robotai. Tad liaudis, patogiai aprūpinta ir nelabai patogiai sugrūsta į superdaugiabučius „blocks“, eina iš proto dėl neturėjimo ką veikti.

 
Komikse tarp block’ų net vykdavo karai. Va kas atsitinka, tai 200 aukštų daugiabutį prigrūdi vargšų!

 Aišku, nusikalstamumo kreivė išlėkė per stogą taip aukštai, kad joks Red Bull finansuojamas žmogelis nuo jos nešoktų. Vienintelis dalykas, išlaikantis bent tvarkos iliuziją – Teisėjai, viename žmoguje apjungiantys teisėją, žiūri ir budelį. Pats žymiausias ir kiečiausias yra iš Mega City One kilęs Teisėjas Dredas (Judge Dredd, čia vaidinamas Karl Urban). Tokios mitologijos prisilaiko ir filmas. Dredas ir vos įvertinimą praėjusi Teisėja-telepatė Anderson (Olivia Thirlby) važiuoja tirti nusikaltimo „Peach Trees“ (filme verčiama „Abrikosmedžių“) block‘e. Tai nepatinka tame name įsikūrusiai, naujausią ir kiečiausią, „bullet-time buteliuke“ narkotiką „Slo-Mo“ gaminančiai Ma-Ma (Lena Headey) ir jos klanui. 

Teisėjų uniformos įkvėpė Adeptus Arbitres, Žmonijos Imperijos „mentų“, aprangą, o kaip žinome, viskas, kas susiję su Warhammer 40.000, yra jėga. 

Nepaisant visų interneto liaupsių ir pagyrų, išėjau iš filmo nejausdamas tos kibirkšties, kuri, pavyzdžiui, verčia grobti vaikus iš gatvių reikalaujant, kad jų tėvai pažiūrėtų „True Grit“. O aš labai norėjau ją įžiebti savo širdyje, nes Judge Dredd  yra mano turbūt mėgstamiausias komiksų personažas. Kai dauguma jų pristatomi taip, kad patiktų vaikams – „Iron Man“ yra geriausias pavyzdys – Teisėjas yra labai kitoniškas, labai tyras savo prigimtimi. Dredas nėra paprastas žmogus – jis yra Įstatymas. Todėl niekada nematome jo veido – tik smakrą, kuris nuskandintų ledkalnį, jei jie susidurtų. Aišku, norėjau, kad filmas apie jį paliktų mane išsižiojusį ir su žvaigždelėmis akyse. Kita vertus, moksliškai įrodyta, kad aš esu nepajėgus patirti džiaugsmo, tad galite visą komentarą apie „kibirkštį“ interpretuoti kaip norite.

 
„Slo-Mo“ yra į flakonėlius supakuota shakycam antitezė.  

Atmetus visokias keistas recenzentų interpretacijas ir senatvinius marazmus, „Dredas 3D“ yra tikrai geras filmas. Iš pradžių kiek jaudinausi dėl vizualinio stiliaus – Mega City One daug artimesnis šiems laikams, sušmežuoja MP5 ir „Volkswagen“ autobusiukai.  Tad tai galima palaikyti nuolaida paprastam žiūrovui, kurio smegenėlės yra nepajėgios atlaikyti fantastikos (bet pakelia visus romantinius filmus – paradoksas). Tačiau turint minty, kad filmą kūrė nepriklausoma kompanija, neturinti plonu „kokso“ sluoksniu padengto finansinio Holivudo palaikymo, tai tampa net labai priimtina ir atrodo įdomiai, ypač matant kaip milžiniški „blocks“ kyla tarp senesnių namų. Taip pat norisi pagirti naujas teisėjų uniformas, išsaugojusias ikoniškus ženklelius su vardais ir šalmus. O kitas aukas (ereliškus antpečius) atperka uniformų „tacticool“ elementas.

Kita vertus, Žmonijos Imperijai nelabai patiktų Anderson galios. Tačiau jie bent jau sutartų, kad mūšio lakstyti lauke be šalmo yra labai smagu. 

„Slo-Mo“ „ratų“ sukeliamas laiko sulėtėjimo efektas yra nuostabus ir puikiai išnaudojamas veiksmo scenose – nors pastarųjų galėjo būti ir daugiau. Tiesa, čia turiu pranešti, kad „Dredas“ yra išskirtinai brutalus filmas, tad pagalvokite apie tai, jei pats esate jautrus ar į šviesų rytojų kino salėje tempiatės jautrų žmogų. Kulkos skros veidus, galvos bus sudraskytos į skutus, tikš į grindinį… Prie mažiau brutalumą garbinančių vizualinės pusės liaupsių priskirčiau ir tai, kad dauguma prieš Dredą stojančių „perps“ atrodo individualiai ir bent jau jų vadukus tikrai prisiminsite, net jei jiems ir nesuteikiami vardai. Tad vizualinei filmo pusei atiduodu abu nykščius!

Tokių unikalių bjaurybių nemačiau nuo MS-1.  

Istorija yra pakankamai paprasta ir neapsėsta Shalamajaniškų mastų posūkių. Tačiau pakeliui visgi suteikia labai malonių nukrypimų į šoną, ypač Ma-Ma visaip stengiantis sulaikyti nesustabdomą Dredo artėjimą (o tai, savu ruožtu, reiškia naujus, kietus ultrasmurto epizodus). Logikos prasme visame filme užkliuvo tik viena vieta. Ypač todėl, kad panašus triukas buvo panaudotas ketvirtame „Resident Evil“, o tokie ryšiai lemia tik bloga. Tačiau tai nesugadina visos juostos, kitaip negu kai kurios siužeto „kilpos“ paskutiniame Betmene. „Slo-Mo“ ir Anderson telepatiniai sugebėjimai yra organiškos Dredo pasaulio dalys, o ne paprasti fokusai, į stalčių padedami iki to laiko, kol scenaristas save „įsirašo“ į aklagatvį (o tai juk dažnai atsitinka – todėl visuose filmuose apie ateivius juos nugalime sunaikinę kažkokį jų centrą). Tikrai malonu stebėti tokį darbą statant pasaulius.

 Ma-Ma, kaip ir dažnas filmų narkomanas, kartais labai stebisi savo rankomis.

Karl Urban, arba kaip sakė vienas internautas, jo smakras puikiai suvaidino legendinį teisėją. Taip, jis yra šaltas ir dehumanizuotas – visai kaip ir Įstatymas – bet ne komiškai atitrūkęs nuo realybės, o kaip tik toks beveidis visuomenės sargas, kuriuo norisi džiaugtis. Ir, kitaip nei Stallone, jis nenusiėmė šalmo visą filmą, už ką nusipelno papildomų pagyrų (padeda ir tai, kad scenaristas yra komikso fanas). Olivia Thirlby, niekada neužsidedanti šalmo nes jis trukdo jos galioms, yra žmogiškumo suteikianti dueto dalis. Tačiau jos vaidinama Anderson nėra naivi naujokė ar dar viena bejėgė moteris – dailiosios lyties veikėjų kategorijoje pagal kietumą ji stovi šalia Dejah Thoris („Džonas Karteris“).  Ma-Ma ir ją vadinanti Lena Headey tikrai atrodo kaip žiaurios, „klano“ vardą pateisinančios organizacijos galva. Liesa, trumpais plaukais ir su tikrai veidą bjaurojančiu randu (yra ko pasimokyti naujausios „Gražuolės ir pabaisos“ inkarnacijos kūrėjams), ji tikrai atrodo kaip žmogus, kuris dantimis (ypač dantimis) ir nagais prasiskynė kelią į nusikalstamos hierarchijos viršūnę. 

Įsivaizduokime, kad tas juodaodis yra lyčių stereotipai. 

„Dredas 3D“, nors ir nepateisina 3D, yra visgi geras veiksmo filmas suaugusiems. Ne toks paikas kaip „Expendables 2“, ne toks fantastinis (ir kvailas) kaip „Prometheus“, ne toks visų numylėtas kaip „Tamsos Riterio Sugrįžimas“, bet vis tiek puikus. Jei tempas būtų kiek greitesnis, o „Slo-Mo“ žudynės – dažnesnės, turbūt turėčiau metų filmą. Judge Dredd fanai turi beveik konstitucinę pareigą jį pažiūrėti. 

Ir jei kas ruošiasi būti gudruoliu ir aiškinti apie kažkokius jo ir „Raid: The Redemption“ ryšius… pasmaukit komentarą kol jis nepasiekė klaviatūros ir prieš games.lt gėdos nepadarė.