Nėra ką žaisti kol „ruošiesi“ egzaminams ar paprasčiausiai lauki kol pagaliau bus išleista nauja serialo serija? „Interaction Studios“ skuba tau į pagalbą išleisdami dar vieną, jau penktąją „Chicken Invaders“ žaidimo dalį. Taigi, ruoškite lėkštes bei šakutes, nes tuoj lėksime pakepinti vištienos.

Visų pirma, šiek tiek istorijos. Mūsų valdomas Herojus (kosminis laivas) eilinį kartą išgelbėjęs mūsų Paukščių tako galaktiką nuo kosminių vištų invazijos greito maisto užkandinėje bando užsisakyti meniu, sudarytą beveik vien tik iš vištienos. Gaila, tačiau jam vėl sutrukdo tų pačių vištų valdomas kosminis laivas Henterprice, kuris, paskleidęs krūvą saulę uždengusių plunksnų, pradingsta. Mūsų Herojui, padedamam ištikimojo naratoriaus bei orakulės Madam Madamme, yra patikima užduotis surasti artefaktus, iš kurių bus galima surinkti Didžiausią Žmonijos Ventiliatorių ir nupūsti visas plunksnas tolyn.

Žaidimo istorija eilinį kartą yra pilnų pigių juokelių – jau praeitoje dalyje matėme Hen Solo (akivaizdi užuomina į Žvaigždžių karus), kuris akimirkai šmėkšteli ir čia, o jau minėtas Henterprice net pavaizduotas kaip erdvėlaivis beveik tokiu pačiu pavadinimu iš Žvaigždžių kelio (Star Trek) serialų ar filmų, jau neminint artefaktų bei kai kurių lygių pavadinimų („Bow ties are cool“ – iš serialo „Dr. Who“).

„Chicken Invaders 5“ tikriausiai remiasi sena gera logika – jei tai veikia, kam kažką keisti ar taisyti? Būtent todėl ir apima jausmas, kad tu žaidi ne jau penktąją dalį, o tęsi tą patį vieną, ilgą, jau įkyrėti pradedantį žaidimą. Pagrindinė „shoot’em up“ mechanika išliko lygiai tokia pati – pagrinde vištas šaudysime ir jų paleistų kiaušinių bei kakučių vengsime skraidydami apačioje, tačiau kartais gali pasikeisti perspektyva (kuomet skraidysime kuriame nors ekrano šone ar viršuje) arba bus nurodomos saugios ar pavojingos zonos, kurių rekomenduojama paisyti. Tokie patys išliko ir priešai, pridėti vos keli nauji pastarųjų tipai, aplinkos taip pat tokios pačios, čia vienintelė naujovė yra ta, kad leido pašaudyti vištas poros planetų paviršiuje. Kartais atrodo, kad kūrėjai taip tingėjo sukurti kažką naujo, kad tarpusavy pasitarė ir nusprendė: „Pridedam kelias naujas smulkmenas, kad nezystų. Va, praeitam žaidime leidom pakeisti erdvėlaivio dujų išmetimo spalvas, dabar leiskim spalvinti visą erdvėlaivį ar atrakinti fonus iš senų žaidimų…“ Net vienas iš bosų yra lygiai tas pats mechaninis voras iš ketvirtos dalies. Jei aš būčiau žaidimų kūrėjas, man būtų gėda…

Taigi, naujovės, kurias galima surašyti aš mažojo piršto nago… Suskaičiavau gal 6 naujus priešų tipus ir 5 naujus ginklus, o už tuos raktus, išmetamus vištų, pagaliau galime kažką atsirakinti šį tą daugiau. Savaime suprantama, tai nėra kažkas labai naudingo, išskyrus ginklą, šaudantį šakutėmis (labai nepraktiškas ir nenaudingas, tik kad atrodo kiek juokingai bei kvailai) ar kelias papildomas vietas „palydoviniams ginklams“. Taip pat atrakinti galima sunkiausią sudėtingumo lygį ar kelias „modifikacijas“ sudėtingumui, muzikinį takelį iš praeitų žaidimų, fonus iš praeitų žaidimų, ginklus iš praeitų žaidimų ar naujas spalvas erdvėlaiviui. Vaizdai bei garso takelis taip pat kiek pasikeitė, tačiau taip nežymiai, kad tikrai nepajusite skirtumo. Taip pat galima rinkti medalius, kuriuos gausite įvykdę kokią „paslėptą“ užduotį, pavyzdžiui, įveikę lygį neiššovus nei vienos raketos.

Pats žaidimas nėra ilgas. Po galais, jis net per trumpas… Nusprendžiau padaryti pertraukėlę besiruošdamas sesijai, atsisėdau valandėlei ir įveikiau. Net „Zuma“ žaidžiau bent penkis kartus ilgiau. Pagalvojau, kad čia tikriausiai kaltas per mažas sudėtingumo lygis, taigi kibau į tuos pačius „nuotykius“ dar kartą. Žaidimo trukmė prasitęsė gal valanda ilgiau tik dėl to, kad žymiai sumažėjo patobulinimų, be kurių vištų skrudinimo procesas trunka labai ilgai, o ir mirti teko kiek dažniau. Taigi, vienintelis dalykas, priverčiantis „Chicken Invaders 5“ žaisti kiek ilgiau nei buvo jam Dievo duota, neskaitant bandymo atrakinti visko, kas įmanoma, yra daugelio žaidėjų režimas. Juk šaudyti kažką linksmai krizenant su draugu yra žymiai smagiau, nei bandyti nukneckint eilinę vištą, o jas kepinti galėsite tiek sėdėdami prie vieno kompiuterio, tiek skirtinguose kambariuose, naudodamiesi LAN, tiek ir skirtinguose miestuose.

Vienintelis tikrai mane nudžiuginęs dalykas buvo techninė žaidimo dalis. „Chicken Invaders“ ne tik daug vietos neužima, bet net ir senokame nešiojamame kompiuteryje „sukasi“ visiškai gerai. Aišku, tai neturėtų būti nuostabu, nes žaidimas pritaikytas ir įrenginiams su lietimui jautriais ekranais (planšetėms daugiausia). Vis dėlto, pasirinkimų gausa, rasta vaizdo nustatymų meniu, džiugina žaidėjo širdį. Čia galima rasti ne tik beveik visas įmanomas ekrano rezoliucijas, bet ir įjungti išjungti V-Sync ar panorėjus nustatyti savo kadrų per sekundę ribas, neminint svarbiausių pasirinkimų kaip pilno ekrano režimas. Žmogus, dirbęs prie žaidimo optimizavimo gauna mano pagarbą. Valdymas taip pat nėra sudėtingas, žaisti galima vien tik su pele ar klaviatūra, o užsinorėjus ir abiejų deriniu. Kiekvienam veiksmui galima priskirti kelis klavišus ir tai galioja kiekvienam žaidėjui, taigi, peštynių dėl vietos prie klaviatūros žaidžiant keliesi kilti neturėtų. Keisti galima netgi jutiklinio ekrano valdymą, žaidimas tik nepalaiko pultelių (aišku, yra galimybė, kad ignoravo visus, kuriuos bandžiau prijungti), tačiau priekaištui valdymui neturiu. Nebent tai, kad jei nuspręsite žaisti „Chicken Invaders 5“ tikrai dažnai, nuo maigymo galite sugadinti vieną kitą klavišą…

Taigi, galutinis verdiktas… „Chicken Ivaders 5“ galima žaisti trumpais prisėdimais tikrai neturint ką veikti ar laikaint kol bus atsiųstas kitas žaidimas, tačiau jis pats ilgos išliekamosios vertės neturi. Vis dėlto, kartais išjungti smegenis ir nupyškinti kelias vištas būna tikrai verta… Jei patiko ankstesni „Chicken Invaders“ žaidimai ir negalite sulaukti „naujų“ nuotykių, griebkite žaidimą kol galite, o kitiems jis tebus nebent akių mankšta tarp konspektų.