iems, kas mėgsta klasikinius siaubo išlikimo žaidimus „Capcom“ pagaliau nusprendė atseikėti bent truputį tikresnio, jokiais moderniais sprendimais neatmiežto siaubo, kurį, prieš išparceliuodami visoms pagrindinėmis šios kartos konsolėms, išleido išskirtinai „3DS`ui“. Manęs neapleidžia nuojauta (o taip pat įtarimas, jog ši mano nuojauta manęs neapgauna), kad žaidimas, kuris prieš tai buvo skirtas nešiojamai konsolei su dviem ekranais ir įvairiais sprendimais, kurie veikia tik ant pradinės konsolės, niekada nebus vykęs „portas“. Laimei, „Resident Evil: Revelations“ šiuos nuogąstavimus paneigia, tačiau tuo pačiu gaila, kad tai ir viskas, ką su šiuo žaidimu buvo stengtasi padaryti – paneigti vienokius ar kitokius nuogąstavimus, bet jokiu būdu ne daugiau. Nes tam, kad užsidirbti papildomas krūvas pinigų pilnai pakanka ir minimaliausio siekio įgyvendinimo (wikipedijos lygio duomenimis, rugsėjo pabaigoje buvo parduotas vienas milijonas „Resident Evil: Revelations“ „porto“ kitoms konsolėms vienetų).

Na, bet nepaisant pirminių paburbėjimų (kas nenori, turi pilną teisę žaidimo nežaisti), verta pastebėti, kad „Resident Evil: Revelations“ tapo tikru ilgai ir net per ilgai lauktu nusivylimo ir neapykantos bangolaužiu visai Capcom kuruojamai „Resident Evil“ pakrantei. Taip, pagaliau tai kažkas panašesnio į žaidimus, kurie kažkada garbingai vadinosi „Resident Evil“, o ne pastarieji veiksmo ir šaudyklių žanro hibridai. Trumpai tariant jei pavargai nuo nesibaigiančio veiksmo „Resident Evil 5“ ir „Resident Evil 6“ žaidimuose, „Resident Evil: Revelations“, nors grafiškai nepalyginamai prastesnis, o pačia žaidimo mechanika – paprastesnis, neabejotinai paliks tą ilgai lauktą šios ilgametės serijos įspūdį. Tik šiuo atveju klausimas, ar iškęsi visus kitus „Revelations“ niuansus…

Žaidimas patraukia jau nuo pirmųjų minučių, nes jame, po nežinia kiek laiko, vėl galima valdyti vieną mylimiausių visos serijos veikėjų Džil Valentine. Ji šį kartą užima centrinę rolę ir, būk visiškai ramus, joje tinka kaip niekada gerai. Taip pat labai džiugu, kad čia Džil (tiek pagal išvaizdą, tiek pagal charakterį) beveik puikiai atitinka tą Džil, kurią prisimenu dar iš „PSone“ laikų, o ne tą, kurią bandė nei šiaip nei taip atvaizduoti „Resident Evil 5“. Tuo tarpu kitas veteranas, drauge su Džil pasirodantis „Resident Evil: Revelations“ yra ne kas kitas, kaip Krisas Redfieldas, tačiau nuo jo, bent jau man, po teisybei jau šiokia tokia alergija (suprask, „Resident Evil 5“ ir „Resident Evil 6“), nors jis šiame žaidime dar ir gerokai skiriasi (ypač išvaizda!) nuo pastarųjų serijos žaidimų. Žinoma, pridėtinės vertės, kurią žaidimui suteikia Džil ir Krisas, pats jų perteikimas tikrai nesumažina – atrodo jie gerai, senus laikus tikrai primena, o „Resident Evil“ serijos gerbėjams tai ypatingai skaniai susikramtys drauge su prie ištakų grįžusiu žaidimo procesu.

Teoriškai, „Resident Evil: Revelations“ įvykiai įsispraudžia tarp „Resident Evil 4“ bei „Resident Evil 5“, tačiau dėl to žaidimas visiškai nesijaučia suvaržytas, netgi priešingai – čia plėtojamos gana įdomios bei kitas dalis maloniomis detalėmis papildančios istorijos arkos. Iš esmės viskas prasideda Džil ir jos partnerio Parkerio vizitu į milžinišką laivą „Karalienė Zenobija“, kur jie tikisi surasti iš akiračio netikėtai dingusius Krisą bei Džesiką. Tačiau viskas pasisuka gana netikėta linkme ir jau netrukus Džil su Parkeriu gelbėti tenka pačiam Krisui. Už viso to stovi gana intriguojantys veikėjai bei tikrai neprasta siužetinė linija, tačiau realizmo per daug tikėtis neverta – kalba, kaip visuomet, galiausiai pasisuka į absurdiškas politines peripetijas, peraugusius zombius, pačias keisčiausias mutacijas bei sveiką dozę šiai serijai tipiško dramatizmo. Bet man asmeniškai, kita vertus, būtent ši dalis tikrai nepasirodė perspausta dialogais ar video intarpais, netgi, sakyčiau, atvirkščiai: žaidime labai daug video intarpų, netrūksta dialogų, bet viskas pateikta itin nuosaikiai ir visai nepersūdant, dėl ko žaidimo procesas tampa itin malonus. Gal tik truputį per saldi yra naujoji veikėja Džesika, tačiau kitas serijos naujokas, Parkeris bei visa eilė kitų veikėjų, nors sukurti su Capcom būdingomis išvaizdos detalėmis, yra tikrai pakankamai gilūs bei žaidimo eigoje nuosekliai išsiplėtoja kaip atitinkami personažai. Hm, aš netgi būčiau linkęs sakyti, kad būtent šiuo požiūriu (veikėjais bei istorijos perteikimu) „Resident Evil: Revelations“ yra geresnis už du pastaruosius serijos žaidimus (neskaičiuoju tik „Reisdent Evil 4“, nes jo, panašu, net patys Capcom neperspjaus dar ilgai).

Žaidimo struktūra nėra nuosekli, nes nors pagrindinė siužetinė linija rutuliojasi apie Džil Valentine, jos partnerį ir „Karalienę Zenobiją“, veiksmai pakankamai dažnai persimes prie Kriso Redfieldo arba prie tiek Džil, tiek Parkerio prisiminimų, kuriuos teks sąžiningai peržaisti. Žaisdamas kartais pagalvodavau, ar ne geriau būtų buvę prisiminimų misijas pateikti atskirai, nes dabar kartais gaunasi per daug maišaties, bet galiausiai nusprendžiau, kad labai jau taip su „Karaliene Zenobija“ nesusijusios misijos ir neišbalansuoja, kad tektų skųstis. Taip pat žaidimo siužetinės kampanijos pateikimas persiėmęs serialų dvasia, todėl kaip ir kokiame „Alan Wake“ čia prieš kiekvieną naują epizodą (ar užkrovus savo išsisaugojimo failą) bus parodomas apibendrinantis jau peržaistų įvykių montažas. Tokia struktūra žaidžiant priimtina ir visai nesipjauna su kitais žaidimo aspektais, tad už pateikimą kūrėjus galima tik pagirti.

Kaip jau rašiau anksčiau, „Resident Evil: Revelations“ žaidimo procesas stipriai (ar kiek tik šiais laikais įmanoma) remiasi klasikiniais šios serijos žaidimais, kuriuose reikėdavo apdairiai tausoti amuniciją, nuolat sukti smegenis sprendžiant galvosūkius, o kartais net ir pašokinėti nuo pigokų pagąsdinimų. Iš esmės šis užmojis kūrėjams tikrai pavyko: čia visai nemažai lakstymo pirmyn-atgal, visai pasijaučia tas poreikis taupyti amuniciją ir pasimokyti taiklumo arba atidumo tiriant aplinką bei ieškant papildomų šovinių ar tiesiog naujų ginklų, bosai nėra atskirti nuo žaidimo pasaulio atskirose savo lygių sekcijose, o dažnai tiesiog įsispraudžia į įprastų priešų minią ir t.t. Žodžiu, tai tikrai yra tas žaidimas (nes geresnių, šia prasme, paprasčiausiai nėra), kurį turėtų rinktis klasikinio siaubo išlikimo žanro mylėtojai, nes šiandienos kontekste tai, įtariu, maksimalus senųjų „Resident Evil“ lygis.

Priešų įvairovė žaidime tenkina, o taip pat gana įdomiai nuteikia tai, kad didesnė jų dalis turi vienokių ar kitokių žuvims būdingų bruožų, kas glaudžiai siejasi su žaidimo istorija bei virusu, figūruojančiu šioje dalyje. Kita vertus šiaip tie priešai nėra labai originaliai išpildyti grėsmės prasme ir ilgainiui iškyla realus pavojus imti jausti gryną monotoniją, nes priešai nebegąsdins nei savo išore, nei atakomis, o žaidėjas, ginkluotas jau nebe pistoletu, ties juos vieną po kito. Be to ir taiklumas, kaip taisyklė, su laiku pastebimai gerėja. Tiesa, jeigu veltis į kiekvieną konfliktą su priešais, galima ne juokais išdrabstyti savo šovinius, o jų, patikėk, šiame žaidime tikrai pritrūksta, tad kartais tenka pasukioti galvą, kur ir kaip toliau viską ekonomiškai daryti arba kur galėtų slėptis naujas ginklas, kuris palengvintų amunicijos deficito klausimą. Tiesa, su drauge su žaidėju beveik visuomet šalia lakstys bei priešus guldys ir koks nors kitas „Resident Evil: Revelations“ veikėjas, tačiau jo šoviniai niekada neišblės, o pats jis turės tiesiog išskirtinę savybę – nemirtingumą. Aišku, žaidėjui tai kažin kokios naudos neatneš, nes priešai, kai nori, tampa labai miklūs ir anksčiau ar vėliau prisikas prie jo, bet vis tiek norisi akcentuoti, kad kompiuterio valdomi personažai nesimaišo po kojomis ir bent jau be didesnių nuklydimų atlieka savo darbą.

Pati „Karalienė Zenobija“ yra nepaprastai gero užmanymo ir išpildymo vietovė, kuri drąsiai galėtų lygintis su pirmojo „Resident Evil“ dvaru. Be to, kažko tokio šiai serijai reikėjo jau seniai ir kaip puikiai šiuo milžinišku laivu kūrėjai pateisino lūkesčius! Pats laivas, iš esmės, dvelkia neginčijama prabanga, tačiau tuo pačiu tai gana šiurpi, atšiauri ir nemalonų jausmą kelianti vieta, kas idealiai sueina bendrai atmosferai. Aišku, šią atmosferą ne juokais maitoja iš niekur nieko įmesti iki kaulų smegenų linijiniai bei pragmatiški lygiai šiaurėje ar, tiesą sakant, bet kuris iš pagrindinių herojų prisiminimų lygių. Tačiau kai leidžiama beveik nevaržomai lakstyti „Karalienėje Zenobijoje“, naršyti po šio laivo slapčiausias kerteles ir mėgautis netikėtais atradimais – „Resident Evil: Revelations“ tikrai suspindi. Tiesa, dar dinamikos bei netikėtumo prideda tos žaidimo sekcijos, kuriose tenka nemažai panardyti. Gal ir verta nusistebėti, bet visos su nardymu ar plaukiojimu susijusios žaidimo vietos taip pat sukurtos kokybiškai ir nors bendrai prie valdymo gali tekti pasipratinti, nardyti ir plaukioti – itin patogu. Na, o blogiausiu atveju tai bent garantuotai prablaškys dėmesį…

Žaidime siūloma ir grynai Nintendo „3DS“ išgimdyta galimybė persijungti į pirmo asmens vaizdą, kuris leis patogiau tyrinėti aplinką ir ieškoti įvairių užslėptų daiktų, tarp kurių kartais pasitaikys labai vertingi ginklų patobulinimai. Taip pat iš pirmojo asmens galima skenuoti priešininkus, kas didins vėlesnius šansus gauti ką nors vertingo savo veikėjams. Aišku, priešininkus galima nuskenuoti ir tada, kai jie jau bus pavirtę pūvančiomis krūvomis ant grindinio, bet juk smagiau skenuoti tada, kai didesnė rizika, ar ne? Tiesa, labai smagiai (ir netikėtai!) į visą šį kovos su priešais reikalą įsipaišo ir patys bosai, kurie, nors visi skirtingi bei nepalyginamai stipresni už paprastus zombius, labai mėgs įsilieti į žaidėją apsiausti bandančią priešų minią ir išnaudos visus savo šansus jį patiesti. Toks šiems laikams nebeįprastas bosų elgesys gerokai padidina adrenaliną, o pačiame kovos įkarštyje net nepajunti kaip protas virsta šovinius skaičiuojančiu bei per akimirką strategijas kuriančių matematiniu kompiuteriu. Na, bent jau šie žaidimo aspektai tikrai žavi ir buvo perkelti iš pirminės „3DS“ konsolės be juntamų pakitimų. Gaila, kad ne apie viską galima būtų pasakyti tą patį…

Kalbant atvirai, kad ir koks geras „Resident Evil: Revelations“ žaidimas pats iš savęs bebūtų, vis dėlto žaidžiant aiškiai justi, jog ant „3DS“ jis atrodo bei jaučiasi kur kas natūraliau. Visų pirma dėl grafikos, kuri mažame ekranėlyje atrodė pribloškianti, o ištempta bei išdidinta atrodo vietomis tikrai per blanki ir per paprasta lyginant ją su kitais dabartiniais žaidimais. Antras aspektas, kuris asmeniškai man yra pats skaudžiausias, tai daugybės galvosūkių pašalinimas. Žinoma, savaime suprantamas faktas, kad beveik visi galvosūkiai buvo pritaikyti „3DS“ konsolei bei jos neįprastam valdymui ir dviem ekranam, tačiau šito fakto žinojimas tikrai nepadeda. Kad galvosūkių „PlayStation 3“ ar bet kokios kitos platformos „porte“ trūksta – aišku kaip dieną. Manau, tai pajaustų net nė vieno „Resident Evil“ žaidimo iki šiol nežaidęs žaidėjas… Na, bet jei reikėtų rinktis tarp „Resident Evil: Revelations“ be didelės dalies galvosūkių ar išvis jokio „Revelations“, pasirinkimas, be abejo, aiškus ir be aiškinimosi. Na ir visų trečia – valdymas. Garantuoju, kad masė žaidėjų pasijaus mažų mažiausiai nesuprasti po to, kai pirmą kartą pamėgins valdyti Džil. Aišku, prie valdymo priprantama, tačiau iškyla nemažas klaustukas, kodėl negalima buvo padaryti ko nors panašesnio į „Resident Evil 6“ ar ankstesnes dalis? Bet gal čia tik kai kurių žaidėjų (tame tarpe ir mano) išpindėjimo klausimas. Hm, o gal kūrėjų išpindėjimo? Na ir kas dabar pasakys…

Taigi, viską sujungus, pasvėrus, atėmus ir permąsčius, galima narsiai sakyti, kad „Resident Evil: Revelations“ yra tikrai rekomenduotinas žaidimas ir netgi tos rekomendacijos visu 100% vertas. Kita vertus tikrai gaila bei apmaudu, kad žaisdamas aiškiai jauti, jog šis „portas“ galėjo būti žymiai geresnis ir kokybiškesnis, o kartais bežaidžiant apskritai užplūsta jausmas, kuris prilygsta bandymui kramtyti žalią, neapdorotą mėsą. Taip, be kita ko žaidimas ir „3DS“ konsolėje nebuvo be trūkumų, o čia dar prisideda naujų (galvosūkių stygius, pripratimo reikalaujantis valdymas, neįspūdinga grafika ir kt.), bet net ir su visa šia kupra „Resident Evil: Revelations“ yra kaip jokia kita dalis vertas visos serijos vardo. Ką jau kalbėti apie tai, kad visus norinčius šis žaidimas sugrąžins pas Džil Valentine ir Krisą Redfieldą, nuo kurių, dar su pirmąją „Resident Evil“ dalimi viskas ir prasidėjo…