Būtent tokia mintis šauna į galvą prie šio žaidimo praleidus pirmąją valandą. Jokių lazerinių kardų ar veikėjų su įpatingomis galiomis, tačiau „Flotilla“ yra pilnas kovų kosmose, lazerinių pabūklų, juodojo ir ne tik humoro. Vienu žodžiu būtent to, ko ir norėtųsi trumpam prisėdus prie kompiuterio sudeginti vieną kitą akimirką. Viskas sukurta taip, kad žaidėjas jaustųsi laukiamas ir savo vietoje. Nors tikriausiai šį jausmą manyje pakurstė apsirūkiosios katės, piratai (tikrąja to žodžio prasme) gaidžiai ir laimėtas kosminės karaokės konkursas. Tikrai taip, „Flotilla“ yra pakvaišęs ir padykęs kaip dešimtmečio vaiko vaizduotė – čia nėra ribų. Žaidimas dėmesį patraukia ne tik savo išskirtiniu stiliumi ar humoru, tačiau ir gana įdomiomis kovomis, kuriose keletas aptinkamų trūkumų ir pakiša koją visiškai „išsilydyti“ iš malonumo kėdėje.

Flotilė iš Pandemijos

„Blendo Games“ istorija prasidėjo gana liūdnai. Užsidarius „Pandemic Studios“ vienas vyrukas, vardu Brendon’as Chung’as sumanė surizikuoti ir įkurti savo nepriklausomą žaidimų studiją, kurti, kaip jis vadina, „skanius ir nepriklausomus“ žaidimus. Vienam iš labiau pasisekusių jo žaidimų „Atom Zombie Smasher“ kelias buvo paklotas pirmojo jo bandymo – „Flotilla“. Būtent šis žaidimukas ištraukė „Blendo Games“ daugiau ar mažiau į viešumą, pelnė šiai studijai vieną kitą apdovanojimą ir šiokį tokį finansinį stabilumą sekantiems projektams.

„Blendo“ ar „Blendon’t“, „Flotilla“ yra tikrai gerai ir skaniai iškepęs pirmasis blynas. „Atom Zombie Smasher“ iš šio žaidimo pasiskolino ne tik stilistiką, humorą, tačiau ir idėją – žmogui (žmonijai) gyventi liko nedaug. Abu šie žaidimai abi idėjas vysto skirtingai, tačiau „Flotilla“ man paliko kur kas didesnį įspūdį. Tu valdai savo vardu pavadintą kapitoną, kuriam gyventi liko tik vargani septyni mėnesiai. Tu pasileidi į kelionę po kosmosą, siekiant patirti nuotykių, ir tik nuo tavęs priklauso, ar tu žūsi jau pirmąjame susidūrime su kosmoso blogiukais, ar išgyvensi visus septynis mėnesius, nukariausi pusę visatos ir laimėsi pagrindinį prizą karaokės bare. Žaidimo pradžia ir pabaiga visuomet yra vienoda, tačiau atsitiktinai generuojamos planetos, veikėjų poelgiai, mūšio laukai, suteikia žaidimui ilgą gyvenimą. Keliaudamas kad ir į šimtąją kelionę pamatysi, jog viskas bus visiškai kitaip, nei buvo praeitus devyniasdešimt devynis kartus.

Ponas kapitonas

Tu gali būti geraširdis kapitonas paslaugusis, ar piktasis kapitonas rūstusis. Žaidimas į tai atsižvelgs, ir pateiks tau vis kitokias situacijas. Pavyzdžiui – kosmose sutinki apsirūkiusias kates, kurios prašo pavežėti. Tau jos atrodo įtartinai, kadangi iš paskos tempiasi gana vertingą bagažą. Taigi, tu gali šias kates apiplėšti ir išspirti laukan į atvirą kosmosą, arba joms pagelbėti ir gauti šiokį tokį atlygį. Jei pasirinksi apiplėšimą, praturtėsi, tačiau pats jausiesi blogiau (tai jau tikrai, kas gi plėšia kates?). Jei nuspręsi joms pagelbėti, jos tau gražiai padėkos ir atsilygins kokiu nors laivo patobulinimu, tačiau tave pradės sekioti kosmoso policija ir pareikalaus gražinti gautas dovanas. Kaip elgiesi šioje situacijoje, vėl sprendi tu. Ar velsiesi į konfliktą, kuris veikiausiai baigsis didžiuliais nuostoliais ar mirtimi, ar gražinsi vertingą patobulinimą.

Prakalbus apie laivų patobulinimus, jų yra įvairiausių, pradedant greitesniu šaudymu raketomis ar lazeriais, papildomais šarvais jautriose vietose, greitesnio judėjimo kapsulėmis ir t.t.t. Dažnai reikia apsispręsti, ar pasirinkti patobulinimą, ar pridėti papildomą laivą į savo flotilę. Savotiška taktika vyksta ir ne kovos metu. Tiesa, žaidimas yra paremtas gana trumpomis nuotykių istorijomis, kurios dažnai nesiekia ilgiau 20-30 minučių, nuo istorijos pradžios iki pabaigos. Tai šiek tiek atbaido ieškoti papildomų priedų, kadangi žaidėjas vis tiek labai greit mirs nuo savo paslaptingosios ligos. Tačiau šio dalyko aš nelaikyčiau minusu, net drįsčiau teigti, jog tai yra vienas iš geriausių kūrėjų sprendimų. Žaidimas neužima daug laiko, nespėja nusibosti o greitos, vos keletą minučių trunkančios kovos kosmose nereikalauja daug taktinio mąstymo (nors jos ir yra gana sunkios). Jokių išsaugojimų, jokių kartojimų – vienas šansas pasirinkti variantą, kuris tavo nuomone yra teisingas.

Laimingas šūvis

Žaidimo kovos yra paremtos nematomo kauliuko principu. Tu gali tik nurodyti savo laivams ką daryti, kur tai daryti ir tikėtis, jog priešininko laivai nepadarys to greičiau ir taikliau. Viena vertus, daugiau laivų ir plačiau apimama teritorija yra geriau, nei keletas greitesnių laivų, tačiau jei susiduri su keleta sunkiasvorių priešininkų laivų, geriau turėti greitesnius lazerinius pabūklus, galinčius aplenkti priešininkų laivą ir iš už nugaros pakepinti jį savo mirties lazeriu. Tiesa, tai nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti. Kosminių laivų modeliai yra daugiau ar mažiau panašūs, o silpnąsias vietas surasti yra gana sudėtinga. Mažesni laivai dėl to nukenčia ypač, kadangi jų sprogstamoji galia yra gana mažytė, o didesni priešininkai vos per vieną ėjimą gali tokį laivelį sudraskyti į skutelius. Štai čia įžengia ir patobulinimai, šarvai. Turint super galingą mirties lazeriu ginkluotą gigantą, jį noromis nenoromis reikia pagreitinti ir pridengti jo užpakalį, kadangi šis laivas neišsilaikys kovoje du prieš vieną. Kiekvienas nuotykis prasideda mums turint du mažyčius laivus, be jokių patobulinimų, kas pirmąsias netikėtas kovas paverčia bergždžiu laiko švaistymu, ir tokiu atveju lengviausia tiesiog paspausti didelį, raudoną susinaikinimo mygtuką.

Lengvutis garso takelis nuteikia švelniam šokiui su priešininkų laivais. Įžėngus į kosmoso platybių kovos lauką, mus pasitinka švelni, liftų muziką primenanti melodija. Ribotas laivų judėjimas, aštrūs posūkiai, lyg želatinoje plaukiančios raketos sukuria savotišką įtampą, verčia su susidomėjimu stebėti, kur jos atsidurs po keletos akimirkų. Viskas vyksta lyg šokant su mirtimi. Užminsi ant pirštų – nudegsi. Kiekvienas judesys turi būti švelnus, atsargus. Reikia įsijausti į laivo judėjimą, žinoti, ką jis gali o ko ne, stipriąsias puses išnaudoti, o silpnąsias pridengti.

Nelaiminga pabaiga

„Žvaigždžių karus“ prisiminiau ne veltui. Turbūt kiekvienas iš mūsų yra matęs tą įtemptą sceną, kurioje Lukas Skyvalkeris vienu taikliu šūviu susprogdina „Mirties Žvaigždę“. „Flotilla“ yra būtent toks žaidimas. Visos istorijos, visi išgyvenimai ir kovos atvirame kosmose veda link vienintelio šūvio, kuris padeda tašką kapitono Nowitzkio šimtas trisdešimt ketvirtoje kosminėje odisėjoje. O vėliau ir šimtas trisdešimt penktojoje, šeštojoje…