Pavydžiu ištikimiems Warhammer 40k visatos žinovams – nėra ko slėpti, nei strateginiai, nei konkrečiai Warhammer serija manęs ankstyvajame amžiuje nepapirko, o vėliau greičiausiai laiko trūkumas prisidėjo. Tačiau palikus asmeniškumus turiu pripažinti – visada žavėjausi Warhammer’iu, stalo žaidimuose karaliavęs sci-fi epas turi neaprėpiamus istorijos klodus ir pradėjus domėtis apetitas auga neproporcingais kiekiais. Gerai, jei jį galima pasotinti vienu žaidimu, deja, Space Marine turiniu skrandžio neužpilsi.

Pradiniam susipažinimui Relic studija tikrai gali pasikėlusiai girtis, kokie kieti buvo Dawn of war žaidimai. Ginčytis neverta – juos žino, juos žaidžia, juos mėgsta. Viskas ten super, o čia, matyt, papildomas bandymas pritraukti daugiau casual tipo žaidėjus, pažintiniams 40k visatos nuotykiams. Trečio asmens šaudyklė, iš pirmo žvilgsnio tinka šiai didingai užduočiai, bet pasiūlyti kažką naujo sferoje, turinčioje tokius gigantus, kaip Gears of War, yra nepaprastai sudėtinga.

Taigi, realiai mąstant esminiais ramsčiais turėtų tapti istorija, atmosfera ir kiti emociniai reikalai, formuojami žaidėjo galvoje. Protagonistų kėdę pasisavinęs Kosmoso desantininkų trio yra šio nuotykio kaltininkai. Šiaip jau pats žaidimas nė velnio nesistengia paaiškinti nei jų rolės, nei iš kur jie atsirado, bet esmė gan banali: planetos gyvybę sparčiai mažina orkai – bepročiai, o ten pasirodo kažkokius mechaninius dievus aukštinantys žmogėnai gan rimtos karybos technikos turi. Imperijos paliepimu mėlynoji trijulė leidžiasi tvarkyti reikalų.

Kūnu ir siela

Pirmosios akimirkos privertė išspausti šypseną, iššokęs iš skrendančio erdvėlaivio Kapitonas Taitas (Cpt. Titus) drioksteli karikatūriškai atvaizduotų orkų laivų denyje. Šuolio metu, kad ir planetos atmosferoje, šalmo nedėvintis pėstininkas demonstruoja neginčijamus savo rūšies pranašumus. Toliau dar gražiau, nušovus kelis žaliaodžius, mėlynasis šarvuotis prasibrauna iki denio ir ten dirbančius artilerijos kulkosvaidžius apsuka devyniasdešimties laipsniu kampu, siųsdamas metalo laužą primenantį erdvėlaivį žemyn. Dar negana? Gerai, po to einantis vaizdo intarpas parodo kritusį erdvėlaivį ir pirmu planu stovintį Taitą, mėlynų Space Marine raidžių apsuptyje. Ačiū, – aš jau sotus.

Humoras humoru, bet pavyzdžiui, nuodugniai pasiskaitęs Warhammerio wikipedia tau atsakys, kad tie mėlyni kareivėliai ne šiaip eiliniai mūšio pakalikai. Genetiškai modifikuotas kūnas, leidžiantis nešioti masyvius šarvus ir jaunystėje pradedamos disciplinuotos treniruotės daro šiuos karius aštriausiomis Imperijos ietimis. Improvizacijai palikta vieta sužaidžia neblogai ir bėgiodamas niūriais koridoriais nejučia susimąstai, kaip turėtum jaustis dėvint turbūt už save sunkesnį kostiumą. Sunkūs žingsniai, žmogaus dydžiui neproporcingi ginklų tipai ir šaltos šaltos akys. Neverta tikėtis priedangos sistemos ar ko nors panašaus – per skysta. Ultra pėstininkai be jokių problemų taško nesibaigiančias orkų gvardijas, o sutikus savęs vertą priešininką ir kritus mūšyje išgirstame, kad geriau mirti vardan Imperatoriaus, nei gyventi dėl savęs.

Tokios frazės skamba tik Game over situacijai pasitaikius, bet velniai griebtų, tai suteikia vilčių. Tobula harmonija, visiškas pasišventimas, jokios baimės. Moralinė desantininkų pusė iškeliama, kaip pripažinta vertybė ir tai matosi ne tik mano mintyse, bet ir aplinkiniame pasaulyje. Atmintyje užsiliko momentas sąjungininkų forte, kai orkų atakas išgyvenę sužeistieji stojosi ir atidavinėjo pagarbą, nes mes – paskutinis planetos išsigelbėjimas. Galiausiai orkam kaulus aplamdžius atsiveria įdomesnės peripetijos – Chaoso armija, demonai ir visas blogis, kokį tik moka Warhammer 40k parodyti. Gal šiandienos standartams siužeto plėtojimas ir neatitinka, bet pabaigoje dėstoma esmė turi šiokią tokią vertę. Man asmeniškai – užteko.

Kodeksas yra – kodekso nėra

Tik ką gyriau už įsijautimo galią ir ką reiškia tupėti metaliniuose batuose, o dabar – objektyviai kritikuojam. Man labai įdomu, kodėl gan įdėmiai atitraukus dėmėsį ir sudominus, žaidėjas negali patenkinti savęs norimu informacijos kiekiu ir turi manevringai spaudžioti alt+tab kombinaciją Warhammer’io wikipedia pamatyti. Niekas tikrai nebūtų prieštaravęs prieš meniu lange esančią integruotą enciklopediją ar nors kokiu informacijos profiliavimu. Juk papasakoti galima tiek daug, o vienintelis alternatyvus informacijos metodas – kalbančios kaukolės. Audio formatu įrašyti nelaimėlių likimai, žinoma, įdomu, bet man kur kas labiau domino: kas tie Ultra-pėstininkai, kas jų vadas, iš kur jie atsirado ir kodėl jų šarvai mėlyni, o ne raudoni?

Aš jau nekalbu apie personažų charakterizavimą, kuris perdėtai paviršutiniškas – nebus čia nei priešistorės, nei dramos, tik šiek tiek intrigos ir kautynės. Daug kautynių. Žinoma, pirma mintis nori sutikti, kad visa tai tinka prie Imperijos vaizdavimo, karinės situacijos ir įvykių rimtumo, bet nukovus kelis šimtus orkų mažiausiai norisi išgirsti kelis banalius sakinius ir keliauti prie sekančių kelių šimtų. Kariauk kol gyvas, taip išeina.

Airiškas akcentas ir dar šis tas

Ar anglų kalbą išmanantys ir airišką akcentą įvaldę orkai yra anomalija, turės atsakyti tik patyrę serijos atstovai. Skamba keistai ir labai jau dažnai. Ta kartojama frazė, kaip ir galima nuspėti, yra [..SPPAAAAAAAACCCCEEEEE MAAAAAARRRRRIIIIIIIINEEEEEEE…] Taigi nejaukiai bandant prikimšti makaulę pasikartojančiomis eilutėmis, nenorom pradedi tikėtis greitos ir nesudėtingos kovos. Šaudymas žinoma lieka šaudymu, ar tu žaisi už lakstantį Optimą paskutiniajame transformerių žaidime, ar už kosmoso desantininką, skirtumo pastebimo mažai. Arsenalas tikrai kiekvienam pažįstamas, nustebinti gali nebent artimos kovos ginklais ir retkarčiais pametamu „džetpaku“.

Įdomiai išspręsta sveikatos regeneracija, kai atsistato tik energetinis barjeras, o va netekus sveikatos taškų turi partrenkti kokį žaliaskūrį ir brutalia ataka nudirti jam odą – sėkminga egzekucija skatina savęs motyvaciją ir gražina jėgas? Hm, galbūt, kas ten žino tuos desantininkus. Pradžioje gaunamas grandininis pjūklas ir kirvis, neabejotini favoritai. Yra keletas kombinacijų, skirtingų atakų,o sulėtinimai nesvetimi. Taigi maltis artimose kovose patenkinamai smagu, tiesa, įpusėjus siužetui orkus pakeis chaoso kariai ir demonai, o tada tik į apkasus.

Kūjo ir skraidančios kuprinės tendemą verta išskirti kaip vieną iš unikalesnių, pasišokus į orą skrieti žemėn ir rėžtis visu svoriu – išsipildžiusi svajonė. Jei dar kombinuosim su herojišku režimu ir pats Toras pavydėti pradės. Tuo džiaugsmai ir baigiasi, nes pirmoje pusėje įgaunami šiokie tokie patobulinimai bando išlaikyti atradimo jausmą, tačiau į pabaigą turinys tiesiog išsisėmęs, palikdamas žaidėją tarp tų pačių ginklų ir sugebėjimų.

Tik mėlyniesiems

Išvados? Gan pozityvios, bet ne tiek, kad galėčiau rekomenduoti kiekvienam. Vidutiniu sudėtingumo lygiu mirdinėdamas po kelis sykius per lygį vieno žaidėjo kampaniją įveikiau maždaug per dešimt valandų. Jei organizmas reikalauja, yra ir daugelio žaidėjų režimas su visais tobulinimo variantais, atrakinamais pasiekimais ir kita jau valgyta duona. Jei ne didžioji dalis pasiskolintų idėjų, šansų būtų daugiau, net monotonijos klausimas nebuvo toks kartinančiai aktualus. Įdomu, kaip projektą vertins Dawn of War serijos žinovai – tarnauti kodeksui ar badyti pirštais, spręskit jūs.