Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2010/09. Teksto autorius: Kyo

Nuoširdžiai nesuprantu, kodėl žmonės, išgirdę, jog žaidžiu žaidimą apie transformerius, prunkščia arba net kratosi iš juoko. Kas čia taip juokinga? Niekas negalėtų pasakyti, ypač jei patys pažaistų War for Cybertron. Sakyčiau, palyginti su panašiais žaidimais, šis projektas yra neįtikėtinai geras ir išsamus. Turbūt nepatikėsi, bet Transformers žaidimas pagaliau yra brandus, tamsus ir nebijo to parodyti! Galbūt todėl žaidžiau jį su didžiausiu malonumu, o įveikęs dar kurį laiką džiaugiausi, kad pagaliau pasirodė tokios kokybės žaidimas. Atvirai pasakysiu, jog man tai — netikėta. O kiekvieną tokį netikėtumą verta paminėti.
Tai jau trečiasis oficialus transformerių žaidimas, skirtas žaisti kompiuteriu. Pirmasis mėginimas perkelti šiuos robotus į žaidėjų ekranus buvo 2007–aisiais metais, kai sėkmingai pasirodęs filmas sudarė visas sąlygas pagal jį išleisti nekokybišką žaidimą. Žaidimas buvo sukurtas ir išleistas, pinigus uždirbo, o žaidėjai, nusipirkę jį, trankė kumščiais į sieną.
Bet aišku, būna ir blogiau… Kitas projektas, siejantis PC ir transformerius, pasirodė pernai, 2009 metais, ir taip pat buvo sukurtas pagal filmą. Laimei, už žaidimą buvo atsakinga neprasta kūrėjų studija, todėl Transformers: Revenge of the Fallen galėjai ne tik pamėginti, bet ir normaliai žaisti netgi su šiokiu tokiu pasimėgavimu. Na, bet tai, ką šiai vasarai paruošė High Moon Studios, pranoksta viską… Aš tiek daug net nesitikėjau ir še tai tau — studija, kuri praeityje sukūrė vos du žaidimus: DarkWatch ir The Bourne Conspiracy, skirtus žaisti konsolėmis, pagamino tokį transformerių žaidimą, kokio ištikimiausi gerbėjai ir visi prijaučiantys net sapnuot nesapnavo.

Visavertė priešistorė
Visiškai netikėtai nustebino žaidimo siužetas: skirtingai nei visuose iki šiol pasirodžiusiuose žaidimuose bei filmuose, žaidėjas nukeliamas į tą laikmetį, kurio dar niekas nenagrinėjo. Veiksmas vyksta net gerokai prieš įvykius, rodomus pirmajame transformerių animaciniame seriale (1984—1989 m.). Tai reiškia, jog niekas iš robotų dar nieko nežino apie Žemės planetą ir visi gyvena be didesnių permainų. O gyvena išgalvotoje Cybertrono planetoje. Verta pastebėti, kad iki šiol nebuvo galimybės pažinti šią planetą iš arčiau.
Tačiau net ir planetoje, kuri apgyvendinta vien mąstančiais robotais, gali kilti konfliktas ir jis kyla, kai Megatronas ir būrelis kitų transformerių atsiskiria nuo bendruomenės ir taip susikuria deceptikonai. Tai transformeriai, kurie nusprendė pasipriešinti esamai valdžiai ir perimti viską į savo rankas (nors daugiausiai paties Megatrono iniciatyva). Tam reikalui Megatronas nusprendžia užpulti vieną kosminę stotį ir atsikovoti iš jos tamsųjį energoną, kuris suteiktų visiems deceptikonams žvėriškų galių ir padėtų sutriuškinti geruosius robotus, kurie vadina save autobotais.
Įdomiausia istorijoje tai, jog tuo metu, kai vyksta žaidimas, autobotų lyderis yra Zeta Praimas. Žaidžiant žaidimą labai nuosekliai parodoma, kaip palengva priartėjo šio lyderio vadovavimo autobotams pabaiga ir kaip ši atsakomybė staiga atiteko visiškai nepatyrusiam Optimusui Praimui, kurį šiandien visi žino ir labai mėgsta kaip tą vieną vienintelį autobotų lyderį. Mano nuomone, War for Cybertron puikus visų pirma dėl to, jog nuostabiai susitvarko su šios serijos priešistore ir tą padaro taip, kad žaidžiant sekti siužetą būtų be galo įdomu. Taip, iš principo siužetas gana paprastas ir tiesmukas, bet dėl kažko, kas turbūt būdinga tik transformeriams, jis yra išskirtinis ir labai įtraukia.

Tamsioji pusė vis dar turi sausainių
Antras dalykas, kuris mane žaidime labai sužavėjo, tai visos vieno žaidėjo kampanijos suskirstymas į dvi dalis — deceptikonų istoriją ir autobotų istoriją. Nors aš dabar net negalėčiau to pavadinti vieno žaidėjo kampanija, nes, kaip žinome, šiuos transformerius galima žaisti trise vienu metu (tai išties smagu!). Dėl to žaidimas visai nenusileidžia Gears of War ar konsolėms leidžiamam Army of Two. Bet grįžkim prie pačios kampanijos… Gal dabar savęs klausi: „Kas čia tokio, kad žaidime galima žaisti ir gerųjų, ir blogųjų pusėje? Juk ne pirmas ir ne paskutinis kartas…“ Taip galvodamas esi visiškai teisus, tačiau Transformers: War for Cybertron — kitoks. Galiu atvirai pasakyti, kad tai turbūt pirmas žaidimas, kuriame blogųjų kampanijos dalis mane taip sužavėjo.
Tam įtakos tikriausiai turėjo dar ir pačių misijų išdėstymas, mat iš viso kampaniją sudaro dešimt gan didelių skyrių. Iš jų pirmi penki priklauso deceptikonams, o kiti penki — autobotams. Žaidžiant susidaro toks įspūdis, kad žaidėjas valdydamas piktadarius ir jaudindamasis kartu su jais pasiekia istorijoje tą tašką, kai atrodo, kad autobotų tuoj neliks visai. Ir kai tas taškas priartėja, staiga žaidėjas gauna valdyti autobotus. Labai įdomus psichologinis manevras, už kurį kūrėjus galiu tik pagirti.
Pasikeitimas perteikiamas emociškai ir kai žaisdamas matai, jog abi transformerių pusės yra gyvos, bendrauja tarpusavyje, turi savo taktiką ir mąstymą, pradedi žavėtis. Bet konkrečiai šiuo atveju aš akcentuočiau tai, kad žaidimo kūrėjams High Moon Studijos puikiai pavyko perteikti deceptikonus, nes dažniausiai popkultūroje piktadariai būna tiesiog blogi ir atstumiantys, tarsi tyčia būtų priešingybė gėriui ir teisybei, o čia jie patrauklūs, teisingai atvaizduoti ir yra visaverčiai veikėjai, į kuriuos visiškai nesudėtinga įsijausti.

Nuobodi lygių struktūra
Pagrindinis Transformers: War for Cybertron trūkumas, žvelgiant mano akimis, būtų pačios misijos, kurias tenka vykdyti tiek valdant deceptikonus, tiek autobotus. Kad ir kaip kūrėjai stengėsi suteikti žaidimui kaip galima daugiau įvairovės ir netikėtumų, jis vis tiek didžiąją laiko dalį atrodo pernelyg vienodas. Taip, visi dešimt skyrių, vertinant labai priekabiai, mažai kuo skiriasi vienas nuo kito. Kažkokiu stebuklingu būdu kūrėjai vis tiek sugebėjo tokiame vienodame žaidime išrutulioti intriguojančią istoriją ir tą padarė taip, kad dalis žaidėjų net neatkreips dėmesio į tas pačias vietoves ir nuolat besikartojantį žaidimo procesą. Visose misijose galės (ir privalės) dalyvauti po tris deceptikonų arba autobotų transformerius. Jei žaisi vienas, kitus du robotus valdys kompiuteris. Žaidėjui leidžiama rinktis iš dviejų lyderių, t. y. Megatrono ir Optimuso Praimo, ir kitų dviejų to lyderio bendražygių. Iš karto pasakau, kad kartais verta pažvelgti toliaregiškai ir prieš prasidedant misijai pasirinkti ne Megatroną ar Praimą, o ką nors kitą. Tiesa, abi pusės turės ir po vieną misiją, kurioje dalyvaus transformeriai, gebantys transformuotis į lėktuvus. Tik šių dviejų misijų metu bus galima valdyti lėktuvus ir pasimėgauti skraidymu, kuris čia tiesiog puikus. Be to, nėra daugiau tokių žaidimų, kur atsišaudydamas bėgtum nuo sprogimo bangos, staiga pašoktum, akimirksniu transformuotumeisi į lėktuvą ir išskristum iš karštosios zonos…

Pro padidinamąjį stiklą
Ką teks veikti pačiuose lygiuose? Na, daugiausia bėgioti, važinėtis, šaudyti arba daryti tuo pačiu metu viską iš karto. Kaip galima bėgioti ir važinėti tuo pat metu? Pamatysi žaisdamas. Bet iš esmės šis transformerių žaidimas, be šaudymo ir greito lakstymo futuristiniais greitkeliais, beveik nieko nepasiūlo. Ar to, ką vis dėlto pasiūlo, užtenka, kad pateisintų žaidimo kainą? Vienareikšmiškai taip, tiesiog, jei kūrėjai būtų pridėję kažką naujo ar originalaus, žaidimą beliktų įvertinti kokiais 95 balais.
Bet dabar irgi visko per akis, skųstis negalima. Bėgiodamas po lygius renkiesi skirtingus ginklus, iš kurių vienu metu nešiotis gali tik du, todėl rinktis tenka atsargiai. Transformuojiesi į automobilį arba lėktuvą (Megatronas transformuojasi į kažką, kas labai primena futuristinį tanką), tačiau patys automobiliai visiškai neprimena tų, prie kurių esame įpratę. Net Optimusas Praimas virsta į žemės neliečiančią skraidančią mašiną, o ne į visiems matytą visureigį. Būdamas automobilio arba lėktuvo formos, transformeris taip pat gali šaudyt ir tai kartais daug naudingiau nei bandyti sušaudyti priešus būnant roboto formos. Tiesa, kartais erzina, kad netyčia pakėlęs nuo žemės ginklą staiga suvoki, jog jis prastas arba visiškai netinka artimai ar tolimai kovai, ir nebežinai, į ką pasikeisti, tad turi kautis tokiomis sąlygomis. Bet tai nutinka ne taip dažnai, kad reikėtų daryti iš to problemą.
Taip pat čia yra granatos, kurios, kaip ir reikia tikėtis, itin veiksmingos. Jų žaidime yra keletas rūšių: vienos kuriam laikui paralyžiuos priešininkus, kitos iš karto sprogs, trečios apakins ir t. t. Transformeriai dar galės užsilipti ant specialių pabūklų, kuriais šaudyti — vienas malonumas. Šie pabūklai itin veiksmingi, kai reikia apšaudyti stambius taikinius arba išblaškyti būriais stoviniuojančius robotus. Vienintelis pabūklų trūkumas yra tas, kad jie nepaslankūs ir būnant už jų neįmanoma apsisaugoti nuo priešų ugnies. Aišku, čia, kaip ir Just Cause 2, galima nusiplėšti pabūklą ir neštis kartu su savimi, bet tada atsiranda labai įkyrus kulkų apribojimas. Taip pat kūrėjai senovišku metodu išsprendė sveikatos klausimą: čia yra jos stulpelis ir jį išeikvojus herojus miršta. Bet tai reiškia, kad pagaliau bent šiek kiek pailsėsi nuo dabar madoje esančio ekrano paraudonavimo, kai herojus sužeidžiamas. Na, bent jau aš tai tikrai lengviau atsikvėpiau pamatęs, kad viršutiniame kairiajame ekrano kampe yra sveikatos stulpelis.

Raudona ir violetinė
Dar vienas įdomus psichologinis momentas yra tas, jog, valdant deceptikonus, priešus kūrėjai nudažė raudonai. Žaisdamas taip pripratau į juos šaudyti, kad kai pasikeitė kampanijos ir pradėjau valdyti autobotus, aš kurį laiką iš inercijos pleškinau saviškius. Prireikė kokio pusvalandžio, kad visiškai persiorientuočiau ir blaivia galva imčiau šaudyti į violetinius robotus — deceptikonus. Tai labai paprastas sprendimas, bet tikrai ne primityvus, nes tos spalvos patamsintos ir priešai puikiai susilieja su tamsia aplinka.
Priešų įvairovės klausimą kūrėjai išsprendė tinkamai ir aš juos galiu tik pagirti. Todėl jei jaudinaisi, gali atsikvėpti. Čia tikrai nebus tokios komiškos situacijos, kokia buvo žaidime Terminator Salvation (vos trys priešų tipai!). Gausi pašaudyti ir į nuolat pradingstančius kamufliažinius robotus, ir į šarvuotus, tik iš nugaros pažeidžiamus smogikus, ir į skraidančius, ir į lakstančius, ir į visokius kitokius. Žodžiu, įvairovė pakankama, o kai kuriose vietose kūrėjai tyčia pamaišė priešus tarpusavyje, todėl išeina smagūs susidūrimai. Tiesa, pasitaikys vietų, kai teks kautis vienas prieš vieną ir iš labai arti. Tam reikalui yra artimosios kovos ataka, kai kiekvienas transformeris panaudoja savo kvailai atrodantį ginklą: kirvį, kardą ar kuoką. Šiose kovose negalima atlikti daugiau judesių, tai tėra vienintelis smūgis, kuris nuolat spaudinėjant klavišą tiesiog kartojamas, bet jis išties veiksmingas ir savo funkciją atlieka puikiai.

Tamsūs fonai ir didelės erdvės
Ką jau ką, bet dydžio įspūdį High Moon Studios tikrai geba perteikti ir šis žaidimas yra geriausias to įrodymas. Kai kurios kampanijos erdvės tiesiog verčia iš koto, nors visa tai ir sukurta naudojant jau visiems iki kaulų smegenų įgrisusį variklį Unreal 3. Kitas dalykas, kuris iki šiol mane žavi, tai tamsios spalvos ir tai, kaip gerai ta tamsa perteikia bendrą nuotaiką. Tai, kas laukia visų transformerių žaidimo pabaigoje, yra katastrofiška, bet įstabiai perteikta.
Kūrėjams reiktų užkabinti medalį vien už tai, kad jie suteikė žaidėjui galimybę patirti naujų pojūčių, pažvelgti iš kitų pozicijų. Gražiai čia atrodo ir patys robotai bei jų transformacijos. Vaizdo efektai tikrai solidūs, o muzika — tiesiog savo vietoje. Na, ir dar maga parašyti apie kolosalius bosus, kurie vainikuoja tiek deceptikonų, tiek autobotų kampanijas. Man išties patinka, kad kūrėjai nebijo eksperimentuoti su milžiniškais ir gerai apgalvotais priešais, kuriuos naikinti žaidėjui tenka po truputį ir nuolat mąstant, kas bus toliau.

Teisinga linkme
Pabaigęs žaidimą aš jaučiausi tikrai gerai. Taip, tarsi tik ką būčiau atradęs ir išnarstęs kažką, kas tikrai buvo verta mano dėmesio. Prisipažinsiu, toks jausmas taip netikėtai užklumpa tikrai retai. Pavyzdžiui, jei lūkesčius pateisina koks nors ilgai lauktas projektas, tarkim, Mafia II, arba filmas Inception, nieko nuostabaus, nes būtent to iš jų ir tikėjaisi. O štai jei tai kažkas, apie ką pirmą kartą girdi arba į ką nedėjai visiškai jokių vilčių, įspūdis įveikus ar peržiūrėjus padvigubėja. Būtent taip ir atsitiko su Transformers: War for Cybertron.