Prisimenate 2003 metus ir kas gero juose įvyko žaidimų pasaulyje? Ilgokai antrojo pasaulinio karo karūną ant galvos laikęs „Medal of honor“, buvo priverstas susimąstyti apie ateitį, nes tik pasirodęs „Call of duty“ iškart pavergė daugelio žaidėjų širdis. Žaidimas tūrėjo staigesnį ir veržlesnį veiksmą, tobulesnį scenarijų, kurio dėka, nebereikėjo lakstyti vienam, kadangi jus visur lydėjo NPC (none playeble characters) kariai. „Call of duty“ populiarumui augant, sulaukėme ir pirmojo jo papildymo „United offencive“. Na ir pagaliau, prabėgus šiek tiek laiko, buvo anonsuotas „Call of duty 2“ – pilnavertiškas pratesimas šiai antrojo pasaulinio karo serijai. Vos išgirdęs, kad jis jau prekyboje. beprotiškai nudžiugau ir štai, dar nespėjus nusiplauti Normandijos purvo, po nesenai pasirodžiusio „Brothers in arms: Earned in blood“, kibau į „Call of duty 2“ (toliau COD2) ir visus įspūdžius pasidalinsiu kartu su jumis.

Žaidimas prasideda ne kur kitur, o pratybų lauke, šaltojoje Rusijoje. Jus, kaip visiškai „žalią“ naujoką, apmoko rūstusis kapitonas, kuris supažindina su šiurpia karo realybe ir duoda pirmuosius patarimus. Ir vėl šaudome į taikinius, mėtome bulves į langus, kad išmoktume teisingai naudotis granatomis ir gavę pirmąsias žinias, esame pagiriami už gerai atliktą darbą. Staiga, iš kažkur atbėga karys ir praneša, kad pagavo vokiečių šnipą. Nusileidę į pastatą paklausome, kaip tardomas mūsų belaisvis ir atbėgęs dar vienas sunerimęs draugas rėkia, kad esame puolami. Daugiau viskas lyg ir aišku, palikę mūsų „mylimą“ kapitoną su naujuoju vokiečių kaliniu, bėgame per apkasus ir skinamės kelią žudydami priešus, kurių čia tikrai netrūksta. Jie lenda iš visur: namų, krūmų, apkasų, griuvėsių ir dar bala žino ko. Girdime granatų sprogimus, automatų šūvius, pro vieną namo langą į mus šaudo stacionarus MG-42. Pompastikos žaidime tikrai netrūksta. Nors priešų aplinkui yra daug, tačiau jų dirbtinis intelektas nelabai pasikeitė. Vokiečiai ir vėl juda gana lėtai, todėl juos nušauti nebus sudėtinga. Vienintelis puikus patobulinimas yra tai, jog jie gan neblogai ėmė naudotis granatomis. Tai nors ir nėra didelis pasikeitimas, tačiau vis geriau negu nieko, nes jūsų karių elgesys nei kiek nepakito. Kartais jie nepamato net ir tarpdury stovinčio priešo, kuris jus vaišina kulkomis. Nejučiom pamanai, kad vienintelis puikus dalykas, kurį moka mūsų kariai, yra gražiai mirti ir pasiraityti ant žemės…taip, jiems tai išeina idealiai. Gerai bent jau tai, kad toks saviškių šlaistymasis nukreipia priešų dėmesį ir tuo palengvina jums darbą. Jei savas žmogus žūsta – ne bėda, nes po kelių sekundžių vėl atbėga toks pat karys, todėl galite būti ramūs, vieni tikrai neliksite. Slapstydamiesi ir žudydami, prasiskiname kelią iki misijos pabaigos, susprogdiname šarvuotį ir išgirstame puikius ir tikslius vado žodžius: „ Nėra geresnės treniruotės už kovą dėl savo gyvybės“.

Žaidime ir vėl atstovausite trims šalims: Rusijai, Anglijai ir JAV. Nuo šiol galėsite kiek laisviau pasirinkti kokias misijas norite žaisti, pavyzdžiui, perėjęs Rusijos kampanijos misiją, atrakinate galimybę vykdyti Anglijos užduotis arba toliau žaisti už rusus. Bet kuriuo atveju, visas misijas anksčiau ar vėliau teks pereiti, tačiau toks pasirinkimas tikrai padaro žaidimą ne tokiu monotonišku. Jums atiteks keturių karių vaidmuo: eilinio Vasilijaus Ivanovičiaus Koslovo, seržanto Džono Daviso, tankisto Deivido Welsh‘o ir kapralo Bilo Tayloro. Veiksmas vyks įvairiose vietovėse Rusijoje, Egipte, Libijoje, Tunise ir Pracūzyjoje. Žaidime ir vėl galėsite pasivažinėti tankais ar pasėdėti automobilio priekaboje iš kurios šaudysite į vokiečius. Sutiksime ir seną pažįstamą, kapitoną Price, iš pirmosios dalies, kuris ir vėl jus lydės Anglijos misijose. Atsiras ir naujų pagrindinių herojų, kurie savo naujais charakteriais ir būdo bruožais, įpūs naujų vėjų į žaidimo istoriją.

Priešingai nei daugelis dabartinių žaidimų, COD2 nesistengė daryti ryškių perversmų žaidimo procesui, o viską atliko pagal seną ir laiko patikrintą formulę, tuo pačiu pridėdamas ir šį bei tą naujo. Pradėkime nuo to, jog žaidime nebebus jokio gyvybės rodiklio…taip, jūs perskaitėte teisingai, jokių skalių, kurios parodytų, kiek dar turite gyvybės. Taip pat neberasite jokių mūšio lauke išmėtytų vaistinėlių ar kitų energiją gražinančių daiktų. Tikriausiai paklausite, tai kaip, po velnių, reikės žaisti ir gydytis? Ogi labai paprastai, apie tai, kad jums tuoj bus riesta, praneš raudonai tvinkčiojantis vaizdas. Kai taip atsitinka, reikia susirasti saugią priedangą ir ten patupėti, kad raudonas pulsavimas ir veikėjo gilus kvėpavimas dingtų. Tiesiog automatinis išgijimas ir nieko daugiau, na, o ar gerai tai, ar blogai, paliksiu spręsti jums, tiesiog pasakysiu, jog su tokia sistema COD2 siekia tik vieno – žaidėjas turi sukti galvą, kaip sėkmingai pabaigti misiją, bet ne apie tai, kaip ir iš kur reikia skubiai rasti vaistinėlių. Juk tikrame kare pačiam tvarstytis nelabai pavyktų. Galbūt atrodytų šiek tiek realiau, jei žaidžiant, šalia lakstytų medikas, tačiau ir dabartinis rezultatas palieka labai gera įspūdį. Būtent tai ir yra didžiausias pasikeitimas serijoje. Visa kita lyg ir tas pats. Vėl teks dalyvauti aršiose kautynėse, kur veiksmas vyksta nesustodamas ir kariai krenta negyvi kas penkias sekundes. Toks veržlumas ir staigumas yra vieni iš faktorių, kurie nulėmė COD išpopuliarėjimą, todėl labai pagirtina, kad kūrėjai nekeitė tokio žaidimo stiliaus, o viską paliko po senovei, todėl galiu užtikrinti, kad seni fanai vėl galės kaip reikiant pasismaginti

Grafika yra pats ryškiausias žaidimo pasikeitimas. Senasis „Quake 3“ varikliukas, regis, jau išspaudė iš savęs viską, ką galėjo, todėl reikėjo žūtbūt ką nors keisti (juk vis dėlto tai pilnavertiškas senosios serijos tęsinys). Naujoji žaidimo grafika atrodo labai šauniai. Kariai ir aplinkos tapo detalesnės ir gražesnės Žaisdamas Rusijoje ir stebėdamas krintantį sniegą, tiesiog gali pajusti tą šaltį, kuris driekiasi anapus ekrano. Saulės kaitra Egipte, lietus ir apsiniaukęs oras Prancūzijoje – viskas atrodo puikiai. Gali pamatyti kiekvieną šalmo iškylimą, jei pažvelgsi iš arčiau. Gal kiek ryškiau galėtų atrodyti cementinis kelias, kuris nakties šviesoje atrodo kaip plastmasinis, tačiau tai tik smulkmena. Drąsiai galiu teigti, jog šiuo metu COD2 yra vienas iš geriausiai atrodančių antrojo pasaulinio karo FPS žaidimų. Grafinių klaidų beveik nėra. Vienas nemalonumas yra tame, kad lavonai dažnai perlenda vienas per kitą. Taip pat, pasitaiko, keletas nesklandumų, kai karys atsitupia ant nedidelės kalvos, tuomet jo kojos truputi kybo ore ir gadina vaizdą, tačiau visos šios klaidos pasitaiko labai retai ir jų galima tiesiog nepastebėti, juk, kaip sakoma, kas ieško, tas visada randa.

Kad ir kaip bebūtų liūdna, tačiau COD2 turi ir minusų, kuriuos privalau jums pasakyti. Pamenate kaip pirmojoje dalyje anglai, vykdydami misijas, naudodavosi slaptumu, amerikiečiai – taktinėmis subtilybėmis, o rusai – nesibaigiančiomis karių armijomis? Tai štai, visos šalys žaidime tarsi susilygino. Jos priešus puola labai panašiai, skiriasi tik karių charakterio bruožai. Būtent todėl nebeliko tos skirtingos atmosferos, kuri lydėdavo kiekvienos kampanijos metu. Dar viena problema yra susijusi su karių kalbos ypatumais. Na nejaugi nebuvo galima priversti rusus kalbėti rusiškai ir atsisakyti to kvailo ir šlykštaus akcento, kuris jus lydi, kai žaidžiate Rusijos kampaniją ir paverčia kai kuriuos žodžius tiesiog juokingais. Jei kiekviena šalis žaidime kalbėtų savo gimtąja kalba – didesnis autentiškumas būtų garantuotas, o dabar…nei šis, nei tas. Ar įsivaizduojate, kas būtų atsitikę pasaulio istorijoje, jei rusų kariai, antrojo pasaulinio karo metu, būtų iš tiesų pradėję kalbėti angliškai? Brr…baisu ir pagalvoti. Kartais žaidime į jų kalbą yra įmaišoma keletas rusiškų frazių, tačiau tai tikrai nėra gerai, nes tik dar labiau užsinori, kad visi kalbėtų savo gimtąja kalba. Tačiau tuo žaidimo minusai nesibaigia. Dar viena bloga savybė yra kampanijų trūkmės. Štai ,pavyzdžiui, Rusijos kampaniją sudaro vos trys misijos, padalintos į dvi ar tris dalis. Labai norėjosi dar pabėgioti po šaltąjį Stalingradą, tačiau tą džiaugsmą kūrėjai atėmė labai greitai. Viskas būtų lyg ir normalu, tačiau štai Anglijos kampaniją sudaro keturios misijos, suskirstytos po dvi, tris ar net keturias dalis. Kodėl atsirado toks nevienodumas, pasakyti sunku ( gal dėl mano minėtų kalbos ypatybių ? ) Regis jau buvau įsijautęs į Vasilijaus vaidmenį, bet staiga, po kelių misijų, man pranešama, kad perėjote visą Rusijos kampaniją ir atrakinote JAV misijas. Nors COD2 žaidimo trukmė truputi prasiplėtė, tačiau vis vien žaidimas yra nežmoniškai trumpas, kaip ir visi COD žaidimai. Liūdnoka, bet ką padarysi. Su visais šiais trūkumais tenka susitaikyti, jų nepastebėti, arba nekreipti dėmesio. Viskas nėra taip blogai, kaip gali pasirodyti, tiesiog COD2 šiek tiek prarado savo gilumą ir tik dar labiau nukrypo arkados link.

Pabaigai norėčiau pasakyti, jog COD2 yra velniškai įdomus, puikiai atliktas žaidimas, pilnas netikėtumų, įspūdžių ir veiksmo. Mes esame įpratę, kad pasirodžius žaidimui su skaičiuku gale, tikimės daugybės naujovių. COD2 pasiūlyti kažko nematyto ar nepatirto, deja, negali. Kartais žaidžiant užplūsta nuojauta, kad viską jau esi matęs ir patyręs, tačiau, kad ir kiek trūkumų ieškotume, kad ir kiek blogų žodžių sakytume, vis vien nepaneigsime fakto, kad įsijungus COD2, nuobodu niekada nebūna ir praleidžiate kelias gero, įkvepiančio veiksmo valandas arba minutes.

Rimvydas, Games.lt