Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2010/06. Teksto autorius: Artojas

Grand Theft Auto IV: Episodes from Liberty City — tai reiškinys, kuris yra kiek labiau būdingas konsolėms nei asmeniniam kompiuteriui. Paprastai, kai kalbam apie žaidimų papildymus, apie standartinius žaidimų papildymus, mes skiriame dėmesio viskam: dar sykį peržiūrime žaidimo grafiką, pasigilinam į optimizaciją, įvertinam naujas veikėjo ar žaidimo eigos savybes. Nes na koks čia papildymas, jei jame nieko naujo? Už ką tada mokėti?

Rockstar sako: „Mokėkite už istoriją! Už kitokią perspektyvą, už galimybę pažvelgti į pasaulį kitu aspektu, už galimybę pabūti kito kailyje.“ Savo teiginį jie pagrindžia dviem epizodais, kuriuos rasi aprašomame rinkinyje. The Lost and Damned pilkomis spalvomis tapo niaurią Liberty City baikerių kasdienybę, o Balad of Gay Tony… Na, jis, pasidabinęs ryškiais blizgučiais ir neoninėmis lempelėmis, siūlo pasigilinti į gėjų problematiką. Ir tai perkeltine prasme. Mūsų herojaus boso gėjiškumas tėra spalvų paletė, kurią kūrėjai naudoja, kad perteiktų kitokią aplinką. Ir gerai… Nes to labai ilgėjausi ir laukiau dar nuo tada, kai šniaukiau koksą Vice City.

Tai kodėl tai reiškinys?

Ogi iš esmės todėl, kad žaidimas nesiūlo nieko naujo. Absoliučiai nieko naujo, išskyrus, žinoma, personažus ir jų gyvenimus. Natūralu, kad kartu su personažais ir į mūsų rankas patekusiais jų gyvenimais atkeliauja ir kai kurie kosmetiniai žaidimo patobulinimai. Tik neapsigauk. Nors Tau ir gali atrodyti, kad, tarkim, parašiutai ar sportinės valtys sukurtos Tau, iš tiesų taip nėra. Jos sukurtos dėl istorijos. Beje, tai ne naujiena. Istorijai pritaikyta atmosfera (o ne atvirkščiai) visada buvo esminis Rockstar arkliukas. Vien dėl gebėjimo perteikti atmosferą iš visų „smėlio dėžių“ GTA žinomas geriausiai. Matau, keli ranką, nori pasiginčyti? Na… Visada galima pažaisti Saints Row. Visko ten daugiau ir daug kas sukurta geriau nei GTA, išskyrus, žinoma, atmosferą. Ir šis, atrodytų, mažas, skirtumas nulemia tai, kad Saints Row yra „smėlio dėžė“ vaikų išdaigoms, o GTA rimti vyrai rūko cigarus ir kalbasi apie gyvenimą.

Tai reiškinys, apibrėžiantis ir išskiriantis gerą žaidimą iš minios kitų, nes daugeliu kitų atvejų aš nenorėčiau mokėti pinigų už tokį papildymą. Esmė ta, kad viskas Liberty City buvo sukurta gerai dar tada, 2008–aisiais. Jei ko ir trūko, tai galimybės pažvelgti į miestą ir į pasaulį kitomis akimis. Įvertinti tą pačią aplinką kitomis aplinkybėmis. Pasinerti į tą pačią nešvarią, korumpuotą ir kiek iškreiptą nūdieną, avint kitus batus… Episodes from Liberty City suteikia būtent tokias progas. Tai epizodai ir dvejos visiškai skirtingų ir išskirtinių batų poros už vienos kainą. Aišku, su sąlygą, kad tų batų pirkėjas pats suvokia, kuo All Stars skiriasi nuo „Inkaro“.

Kerziniai, tikros odos batai

Šiaip visi baikeriai mėgsta batus iš geros odos. Liberty City baikeriai į savo batus kreipia ypatingą dėmesį. Tai turi būti tvirti batai, pageidautina, su plieno apkaustais. Ne dėl mados. Spyris į dantis plienu kaustytais batais duoda kur kas efektyvesnių rezultatų nei spardant kitais batais. Gera oda reikalinga dėl atsparumo ugniai. Kol paprasti baikeriai ją tikrina į savo batus gesindami cigaretes, Liberty City plieno žirgų raiteliai paprasčiausiai braido po liepsnas. Žodžiu, kokie batai, toks ir epizodas.

The Lost and the Damned yra tamsus ir brutalus nuotykis, kuris, ko gero, patiks ne kiekvienam žaidėjui. Tai istorija apie rimtą, tvirtai ant kojų stovintį baikerių klubą, apie broliją, kurios nariai gyvena it viena šeima. Viskas šioje šeimoje buvo puiku iki pat akimirkos, kai iš reabilitacijos grįžo buvęs gaujos vadeiva. Metų metus buvęs izoliuotas, o dabar atgavęs klubo prezidento pareigas Bilis nori šventę švęst, o pakeliui sėti mirtį ir chaosą. Greičiau nei per 24 valandas susigrąžinęs visus neigiamus įpročius, jis prisišnioja kokso, pripučia žolės ir pradeda kruviną gaujų karą. Be abejo, tai nepatiks Tavo valdomam klubo viceprezidentui Džoniui. Jis aktyviai priešinasi savo boso veiklai, bet neskubėk daryti klaidingų išvadų. Džonis nėra vienas tų, kurį kiti baikeriai galėtų vadinti mažybiniu pussy. Nė velnio! Tai aršus ir pragmatiškas veikėjas, kurio pragmatiškumas, grįžus Biliui, ir sukelia vidinį konfliktą… Sakyčiau, visą motociklų dramą apie likimo svarstykles. Kas baisiausia, kad ant abiejų šių svarstyklių lėkščių padėta mylimo baikerių klubo ateitis. Ech… Žiauriai „rockstariška“!

Gėjiškos „lakierkos“

Antrasis epizodas — Ballad of Gay Tony — visiškai atitinka savo pavadinimą, nors nėra nei gėjiškas, nei apie gėjus. Na, bent jau ta prasme, kad Tavo herojus nebus gėjus, tiesiog gėjai padarė jį žmogumi. Skamba gal ir dviprasmiškai, bet pala… Luisas Fernando Lopesas, kurį Tu valdai, kilęs iš bėdžių rajono ir yra matęs įvairaus gyvenimo. Dabar jis naktinių klubų princo gėjaus Tonio asmens sargybinis ir kairioji ranka (šaudymo ir muštynių klausimais, be abejo). Naujasis Luiso gyvenimas tekėjo it pasakoj, bet Liberty City ne ta vieta, kur geri dalykai trunka amžinai.

Kilus ekonominei krizei Tonis parduoda savo verslą iškart dviems investuotojams. Visiškai parduoda. Kiekvienam po 100 %. Natūralu, jog tokios kiaulystės neįmanoma slėpti amžinai, tad rožinį gyvenimą sukrečia tamsūs audros debesys, o gyvenime nebūna taip, kad, visam kūnui maudantis lietuje, kairė ranka liktų sausa. Žodžiu, norint išgelbėti savo kailį, teks pirma iš problemų išsukti Tonį.

Šiame epizode gal kiek mažiau dramos, tačiau daugiau sąsajų su realiomis pasaulio problemomis. Kokiomis? Na pagalvok dar sykį… Tu valdai personažą, kuris yra pusiau juodaodis, pusiau lotynų amerikietis, dirbantis garsiausiam miesto žydram berniukui. Luisas susitikinės, bendraus ir tvarkys reikalus su miesto nusikalstamų grupuočių grietinėle. Nepaisant to, kad veiksmo scenose Tu valdysi padėtį, dialogų metu teks patirti rasistų ir homofobų apkartintą kasdienybę. Tiesa, žaidime ta karti piliulė tiesiog padaro kerštą saldesnį, bet iš esmės šis epizodas ganėtinai įdomus būtent dėl dialogų. Net keista, kaip pasitelkę kiek iškreiptą humorą ir sarkazmą Rockstar itin aiškiai atsako į labai sudėtingus klausimus. Pavyzdžiui, kodėl juodaodžiai prekiauja kvaišalais.

Tai ką siūlo Rockstar? Filmą?

Iš tiesų Episodes from Liberty City kažkiek primena žaidimus–filmus. Kaip minėjau, kalbant apie techninius dalykus ar žaidimo dizainą, atsirado tik labai smulkios naujovės. Apie kūrėjų dėmesį istorijai byloja ir misijų eiga, ir kaita. Misijos kur kas įvairesnės nei GTA IV, jų eiga intensyvesnė, sudėtis kintanti. Herojai beveik negauna „pasiuntinukų“ tipo užduočių net ir tais atvejais, kai susišaudymui reikalinga kažkokia įžanga. Tą įžangą gauni stebėdamas vaizdo intarpus, tad iš žaidimo išnyksta monotoniškas važiavimas iš taško A į tašką B. Tiesą sakant, tai geras sprendimas ne tik dėl apmažėjusios monotonijos, bet ir dėl paties žaidimo tempo. Tai ypač svarbu brutaliai The Lost and the Damned istorijai: norint sukurti ją įtikinamą, būtina ir dinamika. Baladė apie gėjų Tonį kiek ramesnė, lėtesnė, todėl čia tuščio važinėjimo kiek daugiau, tačiau į žaidimą įtrauktos ir pramoginės misijos, pavyzdžiui, golfo žaidimas mėginant kamuoliuku praskelti profsąjungų lyderiui kaktą.

Techninės pasakojimo priemonės

Techniniai patobulinimai abiejuose epizoduose iš esmės yra skirti tam, kad istorija būtų įtikinamesnė. Lost and the Damned naudojamas tamsus grūdo filtras, tad aplinkos šiek tiek primena serijos Manhunt žaidimus. Įdomu ir tai, kaip filtras paveikia skirtingą paros metą: momentais tikrai susidaro įspūdis, kad žaidi nespalvotą žaidimą, o tai šiuo atveju tikrai tinka. Susidarė įspūdis, jog buvo šiek tiek padirbėta ir prie motociklų valdymo. Dviratės transporto priemonės vis dar kelia pavojų sveikatai, bet važiuoti jomis įmanoma net ir baikerių kolonoje. Tiesą sakant, kūrėjai netiesiogiai skatina žaidėją naudotis motociklu, tam reikalui sukurta gauja, kurios apsuptyje važiuoti smagu, telefonu užsakomas pakaitinis motociklas ir galingas nupjautvamzdis šratinis šautuvas, kuriuo galėsi naudotis ir būdamas raitas ant plieninio žirgo. Patobulinimų sąrašą užbaigia dailesni specialieji efektai ir gausybė progų jiems atsirasti. Greičiausiai tam, kad epizodas alsuotų liepsnojančiais degalais ir karščiu. Taip, kaip ir turi būti…

Baladėje apie gėjų Tonį techniniai sprendimai apsiriboja neoninėmis iškabomis ir lengvą euforiją sukeliančia atmosfera. Lyg pabrėždami Luiso aplinkos laisvę, kūrėjai leidžia pasinerti į naktinį ir prabangų gyvenimą: kokteiliai, mergos ir skrydžiai sraigtasparniais. Žinia, kad sielai, turinčiai polinkį į linksmybes, tokie dalykai greit atsibosta, todėl buvo sukurtas ir parašiutas — šuoliams nuo namų stogų, laisvės pojūčiui ir adrenalinui. Taip, kaip ir turi būti…