Ko troško visos tautos per amžius ? Ko norėjo galingiausi pasaulio valdovai ? Kas glūdėjo žmogaus viduje visus laikus ? Tai noras tapti galingais, valdyti kitas tautas, o kartu ir visą pasaulį. Šis noras, glūdi kiekviename iš mūsų, o ar mes jį bandome įvykdyti, priklauso kaip giliai jis yra. Net paprastas viduramžių valstietis, pačiuose giliausiuose savo sapnuose svajojo apie pasaulio valdymo, tačiau tik svajojo. O daugelis monarchų besvajodami, taip nusisvajodavo, kad tai dažniausiai tapdavo jų žlugimo priežastim. Kodėl ? O gi todėl, kad šis kelias visada baigiasi vienu tikslu… nesėkme, taip jau mūsų pasaulis sukurtas. Norite pabandyti, bet bijote, būkite ramūs! Empire Earth II mums siūlo išbandyti svajojančio monarcho rolę…ir visai be pasekmių…

Kalbant apie Empire Earth II, tiesiog neįmanoma nepaminėti Rise of Nation. Šie žaidimas yra tokie nepaprastai panašūs, kad lengvai galima sumaišyti, kur kuris. Pirmosios abiejų žaidimų dalis pasirodė maždaug panašiu laiku, tik vėliau jų keliai išsiskyrė. Rise of Nation sulaukė papildymo, o štai Empire Earth antrosios dalies.

Taigi 2001m. mus pasiekė Mad Doc Software kūrinys Empire Earth. Iš tiesų, prieš jo išleidimą reklamos kampanija buvo pravesta galingai. Ko tik mums nežadėjo kūrėjai, atrodė jog sulauksime stebuklingo žaidimo. Tačiau jam išėjus mes ir visas pasaulis pamatėme – nieko, stulbinančiai naujo ten nėra. Tačiau vyrukai iš Mad Doc nenuleido rankų ir nuėjo dirbti prie antrosios dalies tyliai murmėdami: na palaukit, sulauksit antrosios dalies, pamatysim pas čia nebuvo naujovių. Ir jie dirbo, ilgai ir sunkiai, kol galiausiai šiandien, mus išvydo antroji „pasaulio istorijos“ dalis. „Tai ar jiems pavyko?“, – turbūt jūs paklausite. Manau panašiai atvejais atsakymas ir taip aiškus.

Iš tiesų, tai tas pats senas Empire Earth. Mad Doc tikrai nesistengė atnaujinti žaidimo, turbūt pamaniusi, kad žaidimas ir taip buvo geras, tiesiog liko nesuprastas. Tačiau dabar visa žmonijos istorija yra padalinta į 15 etapų, kurių kiekvieną iš jų, turėsite rūpestingi pereiti, su 14 pagrindinių pasaulio civilizacijų. Kiekviena epocha, yra savitai atskira ir nepanaši į prieš buvusią, kadangi kinta jūsų ginklai ir miestai, bei žinoma jų gyventojai. Toks ėjimas per amžius, leidžia jums gerai spurtavus, užpulti savo priešininką naikintuvais, jam esant viduramžiuose ir neturinčiam nieko galingesnio nei lankas. Bet, yra didelis bet, Mad Doc padarė didelę klaidą dėl amžių, apie kurią vėliau.

Teoriškai žaidimo siužetas yra geras. Tačiau labai gaila, kad tik teoriškai. Praktiškai jis neveiksnus ir neįdomus. Kampanijos režimas (išskyrus apmokymus ir specialias misijas (kurių deja yra tik dvi) yra lygiai tas pats, kaip ir laisvasis režimas (skirmish). Todėl man iškyla šioks toks klausimas – kam jis išviso reikalingas. Geriau kūrėjai būtų įdėję daugiau „specialių misijų“ ir būtų puiku, o pasaulio istorija palikti pačio žaidėjo perėjimui, pasirinkus nuosavus nustatymus. Gan įdomu, bet vokiečių pati pirmoji misija mums siūlo – sunaikinti prūsus, mūsų vakarinius brolius. Nežinau kaip jums, bet man labiau ši misija būtų prie širdies, jei reikėtų apginti juos nuo vokiečių veržimosi.

Žinoma žaidimo fanai gali sakyti kitaip, iš tiesų skirtumo, nuo paprasto režimo tikrai yra. Tai užduotys. Kiekvienoje iš kampanijos misijų, jus pasitiks vis kitoks pasaulis, su skirtingais, dar nematytais tačiau girdėtais visuomenės veikėjais, kaip pavyzdžiui, JAV prezidentas Ruzveltas. Taigi, tarsi gaunate pereiti visą pasaulio istoriją žaisdami už tris skirtingas šalis, Korėją, Vokietiją ir JAV, bei vykdydami jų istorinius uždavinius.

Žaidimo sąsaja, kad ir kaip gaila, nepakitusi. Visi bandę, Rise of Nation:Thrones and Patriots, atpažins begalę panašiu dalykų, o gal net ir sumaišys šiuo du žaidimus. Žaidimo formulė liko ta pati. Nežinau tai blogai ar gerai, tačiau kol kas nieko geresnio nesu matęs, nors dėl valdymo dar yra keletą priekaištų, ypatingai problemos prasideda tada, kai jūsų imperiją išvysto, bei tampa didelė. Tik pradėjus žaidimą, viskas atrodo aiškiai ir nepriekaištingai. Kareiviai ir darbininkai, resursų išgavimas ir kariuomenės judėjimai puikiai valdomi, bet vėliau jums pasiekus aukštesnius amžius ir išplėtus savo imperiją, prasideda tikras pragaras. Įsivaizduokite, kai vienu metu turite suvaldyti savo resursų gavybą (nors jos išgavimas išties suprastintas), kontroliuoti naujų unitų gavybą, saugoti savo sienas, valdyti laivyną ir vadovauti atakai. Net ir tikras strategas gali išprotėti.

Resursų gavyba žaidime – paprasta, bet reikalaujantis dėmesio. Jei, pavyzdžiui žaisdami kazokus, mes galėjome palikti savo resursus likimo valiai ir atsiduoti karybai, tai EEII mums teks laiks, nuo laiko peržiūrėti savo didžiąsias valdas. Kadangi tokie resursai kaip medis ir maistas baigiasi, o darbininkai pabaigę savo resursą, jau nebežino ką daryti toliau. Kiti resursai kaip druska, nafta, uraniumas ir kiti, atsiranda ir pranyksta priklausomai nuo jūsų amžiaus, todėl darbininkus kas keletą amžių reikia perkelti į naujas jų darbo vietas.

Tačiau pagrindinis jūsų resursas yra – mokslas. Tai ypatingas resursas, jo nepanaudosi niekur kitur, tik naujų objektų išradimui ir tobulėjimui į sekantį amžių. Šis resursas gaunamas universitetuose ir maldos namuose, kur mokslininkai ar žyniai, rūpestingai rūpinasi jūsų švietimu. Atrodytų viskas be priekaištų, deja taip nėra. Kadangi šio resurso nepanaudosi niekur kitur, o jo gausa priklauso nuo teritorijų gausos, tai automatiškai didelės valstybės nepalieka šanso mažesnėms, jos ne tik turi galimybę pasistatyti didesnę kariuomenę, bet ir aplenkti ją amžiais. Galbūt tai, istoriškai ir teisinga, tačiau praktiškai žaidime sugriauna visą balansą. O gaila.

Puiki naujovė žaidime – orai. Niekur kitur, jokiame kitame strateginiame žaidime, orai nebuvo taip susiję su jūsų veiksmais. Dabar lyjant lietui ar sningant, kurie beje ir grafiškai atrodo puikiai, jūsų unitų greitis sumažės labai smarkiai, taip apsunkindami bet kokius judėjimus žemėlapyje audros metu. O užėjus pūgai, geriausia būtų nueiti atsigerti, nes kartais viskas taip aptemsta, kad ką nors įžiūrėti darosi neįmanoma.

„Picture-in-Picture“ yra turbūt įdomiausias žaidimo patobulinimas, leidžiantis jums norimus du vaizdus, matyti vienu laiku. Visų pirma atėjus į reikiamą vietovę, pavyzdžiui, pasienio fortą, užfiksuojame vaizdą, taip, kad jį matytume dešiniajame apatiniame ekrano kampe. Taip, vienu metu mes galime kontroliuoti dvi vietoves, nes matoma vietovė ekrane, gali būti kontroliuojama pele tiesiog tame ekrane. Nuostabu ir paprasta.

Mac Doc, be jau minėtų funkcijų, mums siūlo išbandyti ir naują valdymo langą. Lengvai su „tab“ klavišu įjungiamas ekranas, rodo kiek kitokį mūsų imperijos vaizdą – ekonominį. Tame lange, lengvai galima reguliuoti savo resursų išgavimą. Tenka pripažinti, tai puikiai padeda. Be ekonomikos dėsnių, naujajame ekrane, mums atsiveria ir karo planų galimybės. Dabar, norėdami, kad mūsų sąjungininkai padėtų mums kuo geriau, galima jiems nusiųsti specialiai mūsų sukurtą karo planą. Nors idėja gera, tačiau ji veikia ne visada ir ne visai taip, kaip jūs planavote.

Be jau minėtų savybių, Mad Doc įdiegė kelių sistema, pagreitinančią jūsų kariuomenės judėjimą. Naują diplomatijos ir „karūnos“ sistema. Su diplomatija, manau viskas aišku, o vat „karūna“ jau kas kita. Ji paremta tuo, kad jūs turite pirmi ištobulintu visus įmanomus patobulinimus vienoje iš trijų grupių, tai: karo, ekonomikos ir imperijos. Ištobulinę gausite ne tik papildomų funkcijų, būsiančių tik jums, tam tikrą laiką, bet ir vadą kuris gali pagelbėti kare. Kartais išties šaunu matyti ekonomikos lyderį, petys į petį kovojanti su mūsų žemiškaisiais kariais.

Dirbtinis intelektas žaidime, reikia pasakyti, yra geresnis nei tikėjausi. Įsijungus bent vidutinį režimą, priešininkas puikiai valdo savo bazę, kariuomenę ir kas svarbiausia nepalieka silpnų taškų. Na, šiaip jų visada yra, bet norint juos atrasti, teks išties sunkiai padirbėti su šnipais. Jeigu kartais pamatėte puikią vietą, savo jūrų desantui išlaipinti, būkite pasirengę sutikti milžinišką pakrantės pabūklų ugnį, o kareiviai gali sutikti ir neįveikiamą fortų sieną. Beje, būkite atsargus, DI irgi mielai naudojasi jūsų silpnomis vietomis. Jums lengvai atrėmus jo ataką vienoje vietoje, jis sekantį kartą būtinai puls kitoje vietoje.

Grafika realiai yra pasenusi. Prieš metus išvydus tai, būtų galima sušukti puiku ir skirti grafikai 10 balų įvertinimą, deja dabar to pasakyti negalimą. Nors aplinkos, unitų ir pastatų animacija yra graži, tačiau aiškiai matosi – ji nenauja. Ir jeigu žaisite su daugiau nei keturiais priešininkais, nenustebkite jei jūsų kompiuteris pradės stabdyti, net ir turint galingas vaizdo plokštes, to išvengti nepavyks. Vienintelis dalykas žaidime, prie kurio sunku prisikabinti yra garsas. Na taip, strateginiame žaidime kažko kito ar ypatingo ir nereikia. Užtenka blankios ir neįkyrios fono muzikos, pasikeičiančios pagal žemėlapyje vykstančius įvykius ir kartais veikėjų ištariamų garsų.

Realiai prie žaidimo neprisikabinsi, jis geras ir tikrai patiks daugeliui strategijos gerbėjų, tačiau jei jūs norite kažko naujo ir nematyto, jis ne jums. Tai žaidimas skirtas žmonės, kurie nenori nieko ypatingai naujo, tiesiog savo esamos puikios erdvės neribotiems pasaulio užkariavimo planams. Labai gaila, bet jei žaidimą būtume sutikę prieš metus, galėtume ramiai jam duoti daug geresnį įvertinimą, dabar – jis daugiau nevertas.