Iš žurnalo PC Klubas 2006/07. Autorius: NPC

Nuotraukos. Apšerkšnijęs vyrukas uždarytas šaldytuve. Prierašas – „Šaltai įvykdyta“. Nuostabaus grožio dama šilkiniuose vyšnių spalvos pataluose. Idealios formos kulkos skylė kaktoje, plonytė kraujo srovelė, nubėgusi veidu. Prierašas – „Dailiai įvykdyta“. Mano pažintis su „Hitman Blood Money“ (toliau – HBM) prasidėjo būtent nuo tokių reklamų užsienio spaudoje. Pirmasis įspūdis buvo šokiruojantis. Nuojauta kuždėjo, kad keturiasdešimt septintas trinktels dar sykį…

Dar sykį?

Kodėl dar sykį? Nes mano kukliu įsitikinimu, jis trinktelėjo tik sykį… Kai pirmą kartą jį išvydome. 2000 metais, pasirodžius žymiajam „Hitman: Codename 47“, abejingų nebuvo. Novatoriškas žanras, stulbinantis siužetas, grafika, garsas… „Ragdoll“!!! Kad ir primityvokas jis buvo tuomet, tačiau kiek naujų galimybių atvėrė!

Vėliau sekusios žaidimo dalys buvo tęsiniai… Pilnaverčiai serijos atstovai, patrauklūs, įdomūs ir mėgiami, bet… Be to „šarmo“, be to „cinkelio“, kurio paprastai reikia, kad žaidimas ne tik įtrauktų, bet ir pavergtų, priverstų garbinti ir atvirai žavėtis.

HBM yra būtent toks. Nuo pat pradžių… Nuo daugiau nei prieš metus išplatintų paveiksliukų darbastaliui iki paskutinės žaidimo titrų eilutės. Jis visas puikus ir žavingas. Jis trinktelėjo dar sykį, todėl dabar ramiai galime atsipalaiduoti ir laukti kitų… Nors… Nelygu, kaip jūs baigėte žaidimą. Kažkam gali atrodyti, kad daugiau „Hitmano“ nebebus.

Jokių bandymų su katėmis

Visi puikiai žinome „Operacijoje Y“ Nikulino pasakytą frazę: „Treniruokis ant kačiukų“. „Hitmano“ kūrėjai buvo humaniški, tad treniruočių su gyvūnais galimybę atmetė iš karto. Kitas variantas — kartoniniai ir popieriniai taikiniai. Nerimta. Atmesta.

Kas belieka? Gyvi taikiniai. Tikrų tikriausi žmonės. Kaip sakoma, „žvalgyba mūšiu“. Ir ko gero tai buvo pirmas teisingas kūrėjų žingsnis ketinant užkariauti tiek serijos fanus, tiek pirmąsyk 47–ą matančius žaidėjus. Pati pirmoji misija yra ir rimtas iššūkis, ir kartu treniruočių lygmuo. Žaidimo kūrėjai nuosekliai supažindina mus su žaidimo valdymu, naujovėmis ir praktiniu jų panaudojimu. Vėliau… Kai žaidimas įspeis jus į kampą, ne sykį prisiminsite pirmąją užduotį ir dėkosite balsui ausinėje už anuomet duotą patarimą.

Taikiniai

Patys įvairiausi. Nuo smulkių niekšelių, kurie dėl savo aplaidumo ar beatodairiškos meilės pinigams pražudė nekaltas sielas ir užsitraukė visuomenės kerštą, iki stambių mafijos ar politikos banginių. Neapsieita be narkobaronų, pornografijos karalių, dvigubų agentų, kontrabandininkų ir kitų panašaus plauko niekšelių. Visi jie daugiau ar mažiau nusipelnę poilsio. Nesvarbu, ar po velėna, ar krosnyje. Kelialapį anapilin, žinoma, įteiksite jūs. Kokiu būdu bus keliaujama, ir kiek bendrakeleivių vyks kartu, sprendžiate irgi jūs. Tiesa, už kiekvieną agentūros į sąrašą neįtrauktą asmenį mokėsite iš savo kišenės.

Na, taip. Sena gera agentūra mums pateikia pedantiškai aiškius kontraktus. Čia rasite visą reikalingą informaciją apie taikinį, jo buvimo vietą ir papildomas kontrakto sąlygas. Kažkam reiks parodyti nuotrauką, kažką reikės apsaugoti nuo kulkos paklydėlės. Neįvykdžius papildomų punktų nuplauks „bonusas“, peržengus kontrakte numatytas sąlygas nuplauks dalis bazinio honoraro. Užduoties metu triukšmausite? O gal gąsdinsite praeivius ir triukšmą sukels jie? Bauda. Duosite laisvę rankoms ir nužudysite kiekvieną pasitaikiusi jūsų kelyje? Bauda. Ir ne tik piniginė. Kuo didesnis, atleiskite, šiknius būsite, tuo aiškesnį jūsų portretą turės visuomenė. Augs tikimybė būti demaskuotam ir gėdingai sušaudytam. Žaidime esanti reitingavimo sistema leidžia suprasti, į kurią kategoriją taikote. Jei rytiniai laikraščiai jus vadina vaiduokliu, galite būti ramus. Einate teisingu keliu tiek morališkai, tiek finansiškai. Bulvarinė spauda praminė teroristu? Na ką… Patys kalti, nors, kita vertus, taip gal ir smagiau.

Įdomi detalė. Vienu momentu žaidime jūs patys tapsite taikiniu. Tai buvo vienos įdomesnių misijų per visą „Himtan“ (o gal ir žaidimų rinkos) istoriją. Intriguoja užduotys, nurodančios rasti duomenis apie smogikus, nusamdytus jūsų likvidavimui, identifikuoti ir sunaikinti juos. Kitoje reikia aplenkti savo antrininką Baltuosiuose rūmuose, likviduoti jo saugomą objektą, likviduoti jį patį ir apsaugoti jo taikinį. Heh… Aštru?

Visos šios smulkmenos supintos ir apvilktos puikiu siužetiniu apvalkalu. Net ir tada, kai tiesioginių sąsajų tarp misijų nėra, lyg ir už kadro pasakojama istorija. Ir ji pasakojama esamuoju laiku, o jūs žaidžiate būtuoju ir sekate pasakotojo pėdomis tol, kol esamasis ir būtasis laikai susikerta. Toliau žaidimas leidžia jums rinktis. Baigti viską čia ir dabar? O gal padėtą tašką paversti daugtaškiu? Tam daug nereikia. Jei pasaulyje nei pasakotojo, nei klausytojo, istorija tęsis.

Po 3 kg ant rankos

Daugelis žaidimo misijų, tik žvilgtelėjus į jų aprašą, taikinio lokaciją, asmeninę apsaugą, policiją ir panašiai, kartais atrodo neįveikiamos. Dažnai atrodo neįveikiamos tuo būdu, kuriuo norėtum. Tačiau iš tiesų tokių misijų nėra. Jos visos įveikiamos. Dauguma jų išties nesunkiai. Žaidimas, galima sakyti, įveikiamas „Mokslinio baksnojimo metodu“. Bakstelėjai, palaukei… Jei vis dar kvėpuoji, vadinasi, kažką padarei gerai. Nesumeluosiu: žaisdamas pirmąsias misijas vis ieškojau to vienintelio ir teisingo kelio, kurį paliko kūrėjai. Viena misija, kita… Didžiulei mano nuostabai misijos lėkė pirmyn, aš vykdžiau trečią, o galvoje vis dar gimdavo mintys, kaip kitaip galėjau įveikti antrą. Kūrėjai nepaliko to vieno „tikrojo“ kelio. Jie sukūrė kelių raizgalynę. Tačiau… Visi keliai išeina iš vieno didelio kelio ir galiausiai į tokį patį subėga. Tai tik jūsų valia, kuriais keliukais brautis finalo link. Gal norite it tankas atvirai pėdinti plačiu vieškeliu ir didžiai rizikuojant tikslą pasiekti greitai? O gal norite sliūkinti ilgiau, bet saugiai? Jūsų reikalas. Juolab, kad niekas nedraudžia pradėti misiją tyliai, o pavargus slapstytis iššaudyti visus velniop. Arba atvirkščiai.

Galvoje vis kirba būdai, kaip nužudyti operos solistą teatre ir jo gerbėją, sėdintį ložėje. Atrodytų, jau apmąstai visus variantus, kai staiga pasirinkęs, rodos, patį geriausią, pradedi jį vykdyti ir supranti… Galima buvo kitaip… Dar geriau.

Ir tai su tais pačiais ginklais, kuriuos atsinešei į lygį. Dar pridėkime misijos „restart’o“ galimybę ir naują žengimą į sceną, šį kartą jau su kruopščiai parinktais, suderintais ir subalansuotais ginklais. Naujų variantų… Devynios galybės.

Ne veltui paminėjau ginklų pasirinkimą, ši žaidimo dalis įgyvendinta išties puikiai. Siauras pagal specialų užsakymą gamintų ginklų pasirinkimas (klasikinis „silverballer“, MP5, šratinis šautuvas, M16, SVD), ir kiek platesnis serijinių (visa tai, ką jums į savo pašiūrę pavyks parsinešti iš misijų). Serijiniai ginklai – „pižonams“. Aš rimtai. Jų paskirtis yra viena. Pasimėgauti ir pasiautėti taškant nekaltus praeivius „Desert Eagle’u“ ar „Python’u“. Praktikos iš jų jokios. Šaudo garsiai, atatranka kaip patrankos. Tiesa, yra milžiniška smogiamoji jėga, bet iš „silverballer“ galima išspausti daugiau.

„Silverballeriai“ kaip ir kiti spec. ginklai, esantys 47-ojo žinioje, gali būti tobulinami. Prieš kiekvieną misiją jūs galite įsigyti ar uždėti/nuimti naujas dalis. Vienos jų skirtos ginklo duslinimui, kitos – taiklumui, trečios – smogiamajai jėgai, dar kitos – greitašaudiškumui ar tikslumo reguliavimui. Kone visos dalys turi teigiamų ir neigiamų savybių, dalis jų daro įtaką kitoms, t.y. uždėję vieną dalį privalėsite atsisakyti kitos. Todėl prieš kiekvieną misiją laukia šioks toks konstruktoriukas. Nuo to, ką sukonstruosite, dalinai priklauso ir misijos sėkmė. Nors aš visada rinkausi planą chuliganą – itin tylus ir tikslus „silverballer“ plius artimai kovai modifikuotas ir šiek tiek patildytas MP. Paskaitęs misijos „briefing‘ą“ nuspręsdavau, imti SVD ar ne. Tačiau niekas nemaišo jo tįsti į kiekvieną misiją. Nereikės? Pastatysite į kampą, juo, kaip ir visu kitu neatsargiai paliktu bagažu, pasirūpins apsaugos darbuotojai.

Galiausiai, kai misijų atsargos jau eina į pabaigą, mano „silverballeriai“ nebebuvo panašūs į save. Apkabinėti ir aplipdyti įvairiais daikčiukais jie labiau panašėjo į milžiniškus įrenginius, sveriančius po 3 kg ir ne mažiau. Sveria jie tiek ar ne – ne esmė. Esmė ta, kad 47 puikiai juos išlaiko, jei reikia ir du vienu metu.

Ave

Būk pasveikintas, žmogau – legenda Džasperi. Tavo sukurtas garso takelis pranoko visus lūkesčius. Nenuspėjamas, mistifikuotas, atmosferinis. Visa tai taip… „džasperiška“. Daug kas šlovino tave, kaip žmogų, sukūrusį muziką „Hitmanui“, tačiau man tu buvai žmogus, apdainavęs „Freedom Fighters“. Iki šiol… „Hitman: Blood Money“ muzika yra neprilygstama. Nuolatos skambanti fone, tačiau negirdima. Ji juntama… Ausų į smegenis perduodamos melodijos suvokiamos ne kaip garsas, o kaip jausmas, kaip kažkas, vienijantis atskiras žaidimo dalis į vieną visumą. Kaip kažkas, paverčiantis tave neatsiejama žaidimo dalimi. Nuostabu prašmatnu ir neprilygstama. Bravo.

Brrrr….

Visą tą laiką, kol žaidžiau HBM, ne ką temąsčiau apie grafiką. Mačiau ką mačiau, ir tai buvo gerai. Nei labai kas kliuvo už akies, nei privertė sušukti. Taip atsitiko todėl, kad aš buvau apdujęs nuo pasirinkimo laisvės ir muzikos. Galvoje sukosi kur kas svarbesnių minčių nei analizė to, kas buvo rodoma ekrane. Vis dėlto pastebėsiu, kad HBM susuktas gana sklandžiai. Grafikos varikliukas ne iš prašmatniųjų, tačiau daugiau nei pakankamas šiuolaikiniam skoniui patenkinti. Kai kas galbūt paaukota konsolių labui. Tarkime, gana nepakankamai šiuolaikiški modeliai, jau ganėtinai susenęs „ragdoll“ (nesudarantis įspūdžio apie žmogaus svorį, kūnai, kaip ir prieš šešerius metus, atrodo it tuščiaviduriai), ar apmaudžiai skurdžios galinės tekstūros. Visa tai norint galima pastebėti, bet leiskite man jus užtikrinti, kad tokio noro nebus. Esminis HBM momentas – atmosfera. Kūrėjams pavyko ją sukurti ir perteikti, vadinasi, žaidimas išgelbėtas nuo senatvės. Net ir po keleto metų jį žaisti bus malonu. Klausiate, ar verta bus grįžti prie kažkada įveikto nuotykio?…

O taip, mielieji, verta… Kitokiu atveju neturėsite ramaus miego. Na, bent jau aš nemiegojau pirmas pora naktų, kol vėl negrįžau prie žaidimo ir neišbandžiau sumastytų planų „liudininko“ ir „operos“ misijose. Dabar dėl jų jau ramu, tačiau galvoje kirba naujos mintys, ką būtų galima nuveikti ir kaip kitaip būtų galima likviduoti vieną ar kitą taikinį.

Manau šis jausmas išliks dar ilgai.

Pirmas įspūdis

Susidarė seniai. Žaidimo išleidimas tik patvirtino spėjimą. HBM padarytas profesionaliai. 9.8

Siužetas

Pradžioje tiesiog klausai įdomios istorijos. Vėliau lyg ir pajunti, jog ji apie tave… 9.6

Grafika

Duoklė konsolėms? Galbūt. Neverta liūdėti, „next gen“ ne už kalnų. Tuoj vėl būsime uodegoje :). 8.8

Garsas

Autentiškas ginklų įgarsinimas. Kai kurie bildesiai turėtų privilioti sargybinius. Tačiau nepriviliojo. Vadinasi, arba bildesiai turėjo būti tylesni, arba apsauga kurčia. Aš spėju, kad pirmas variantas… 9.4

Muzika

Vien tik žaidimo garso takelis vertas visų pinigų, kurių iš jūsų paprašys už žaidimą. 9.9

Valdymas

Pirma mintį kiek pakoreguoti bazinę konfigūraciją nuvijau šalin. Valdymas intuityvus ir beveik tobulas. 9.6

Bendras

Tiesiai šviesiai. Geriausias serijos žaidimas (čia kukli mano nuomonė), ir turbūt pirmas „Hitman“ žaidimas, kurio užteks ilgam. Noras žaidimą įveikti kelis sykius ilgina jo gyvavimo trukmę, atitinkamai gerėja ir kainos/kokybės santykis, kuris šiuo atveju idealus. 9.6