Tą vakarą aš klausiau senų įrašų, su nostalgija prisiminiau senus laikus, kai dar buvome jauni ir nepatyrę. Dabar, kai sau vietos nelieka, belieka griebtis vienintelio man iki šiol neatsibodusio amato – žudymo.

Mano geras draugas, kunigas šventikas Victorio nori mane atgrasinti nuo šito verslo, dabar aš dirbu jam, padedu atlikti ūkio darbus: surankiot agurkus, bei pomidorus, nešti vandenį, ravėt bulves ir t.t.

Tačiau vieną dieną aš pajutau, kad ne juokais noriu žudyti, viską papasakojau Victorio, jis mane išklausė ir supratingai pažvelgė į mane. Aš pasakiau išpažintį. Jis suprato. Kol vieną dieną jį pagrobė…

Kaip ir sakiau Victorio pagrobė, mano geriausią draugą, ramstį į gyvenimą pagrobė kažkokie valkatos, aš supratau, kad taip sėdėdamas nieko nepakeisiu, ir nusprendžiau išbandyti laimę, užsidėti senai pamirštą agento – 47 kostiumą, ir pasiimti 2 naujai iškeptus pistoletus.

Žaidimas prasideda…

Susisiekiau su vyriausybe, vėliau ir su mano agentūra kuri pasakė, kad mano draugas yra laikomas visai netoli – Sicilijos pakraštį. Ką gi, ten aš ir važiuoju. Tik jau atsidūrus toje vietoje, kur turėjo būti laikomas mano draugas, išvydau tai ką mažiausiai tikėjausi išvysti – kamera buvo tuščia.

Kur jis?!…

Vėliau pėdsakai mane atvedė į traukinių stotį Sankt Peterburge, prisipažinsiu, patekdamas iš saulėtosios Sicilijos į šaltą kaip ledas Sankt Peterburgą tarsi apsisukau 180 laipsnių kampu, ir gerai, kadangi jau buvo nusibodęs tas karštos saulutės kepinimas, dabar aš kraują stingdančiame mieste bandau nužudyti vieną tipą iš nusikalstamos veiklos grupuotės narių. Na pavyko tik tada, kai iš „You Tube“ parsisiunčiau lygio perėjimą, o kaip gi be jo? 🙂

Vėliau sekė lygiai kituose pasaulio kraštuose: Japonijoje: tais laikais kai buvo sukurtas šis žaidimas, turbūt tikroviškesnės žiemos sukurti buvo neįmanoma, (dabar šioje srityje valdovas – „Lost Planet: Extreme Condition“ ), tačiau dabar ne apie tai. Šiaip patiko visai neblogai atkurta Japonijos tema žaidime, dar dabar prisimenu tą lygį, kai aš slapta lėkiau tamsaus sunkvežimio bagažinėje, aplink mane be sniego ir stingdančio šalčio, nieko nebuvo galima įžiūrėti, o į mane iš neįmanomų tolių šaudė snaiperis. Ach…

Toliau važiuojame į prabangių dangoraižių raizgalynę, (net nežinau kas tai per miestas, tačiau tai nesvarbu), buvau net gi persirengęs ugniagesiu, reikėjo nužudyti kažkokį milijonierių mergišių, su putlia šypsena veide. Ach…kiek apsaugos prisirinko, kai sužinojo, jog vargšelis negyvas.

Keli atjungti elektros laidai…..bumt….darbas baigtas.

Toliau mane perkėlė į atokiąją Indiją, kurioje, (viename lygyje), turėjau nužudyti kažką panašaus į ‘bin Ladeną, (keistas sutapimas), man pasitaikė visko: nuo paprastų susišaudimų atvirose teritorijose, iki galingo limuzinų likvidavimo, ir dar žmogaus pasikėsinimo, ir dar galiu pasakyti, kad visa tai vyko prie šventos bažnyčios, skirtos musulmonams, kur jau minėtieji tvarkingai pasideda savo „SMG“ prie kelių, ir meldžiasi garbingajam dievui – Alachui.

Toliau, po pasišaudimų saulėtoje Indijos dykumoje, patraukiame į kartu skirtingą, ir kartu panašią vietelę, ( kaip ji vadinasi aš taip pat neprisimenu), kuri primena tą pačią Indiją, man reikėjo nužudyti kelis svarbios asmenis, ir saugiau pabėgti, tačiau vykdydamas paskutinę plano dalį, aš užstrigau, sakykim sustojau savo ilgam kelį, kas gi mane sustabdė???… Agentas – 17, pasirodo, kad jis yra mano antrininkas, atrodo lygiai taip pat, tik jo kaklaraištis – oranžinės spalvos, ir jis po ausim turi neblogą, sakyčiau susikalbėjimo sistemą. Mes susikertame prie išėjimo iš vienos ligoninės, mūsų keliai susikerta, jis puola bėgti, aš vytis, jis bėga per vienas duris, tačiau viskas šiame spektaklyje yra be galo gerai suplanuota, pasigirsta audringi sprogimai ir prieš mane jau degantis labirintas. Tada pagalvojau: „Čia tai geras !!!”.

Kitoje misijoje aš vėl atsidūriau Sankt Peterburge, man reikia nueiti į vieną pastatą, ir nužudyti vyrą, kuris laiko įkaitu mano draugą Victorio. Kai aš jau prie durų, vedančių tiesai į akis, pasirodo, kad mano taikinys tėra tik kartoninė dekoracija šiame žiauriame ir kraupiame, prisunktame smurto pasaulyje. Tačiau aš žinau, jie taip greitas nepasiduoda, už kitų durų manęs jau laukia mano pasekėjas, tas pats barkodas, agentas – 17, kurį aš ramiai nukepiau su pianino viela. Toliau veiksmas vykstas Rojuje, kur man paskambina agento – 17 agentūros darbdavys, ir gerokai nustemba supratęs, kad ten ne agentas – 17, ten visas – 47!!!!! Na ką, laikas kerštui! Pavyko išsiaiškinti, kad Victorio yra Sicilijoje, toje pačioje šventikų bažnyčioje, kurioje ir prasidėjo visas veiksmas, tik dabar jau nešviečia saulė, dabar lyja lietus ir garsiai griaudžia Perkūnas. Viskas smarkiai pasikeitę, nei pradžioje, visur pilna agentų – žudikų, aš net pats pasimečiau, pasiėmiau pora ginklų iš tokio namelio, kuriame buvo sukrauti per visą žaidimą atrakinti ginklai, tarp jų: pistoletai, automatai, shotgun’ai, yra net gaisrininkų kirvis, pianino viela, kuri tarsi išrėkia: “Silent Assassin”, ir dar daug įvairių ginklų.

Prasiskynęs kelią pro uniformuotus dėdes, aš savo draugą radau gyvą ir sveiką…

Ataskaitos pabaiga.

ĮVERTINIMAS

Siužetas: 9.7

Vertas filmo

Grafika: 8.0

Visai neblogi apšvietimo efektai, nieko daugiau…

Garsas/Muzika: 10

Tai Jesper Kyd‘as…

Valdymas: 8.0

Kaip tik tokiam žaidimui

Peržaidžiamumas: 9.0

Norisi žaidimą pereiti daug kartų. Vieno neužtenka.

Novatoriškumas: 8.5

Tai kažkas seno, kartu ir labai naujo…

Bendras: 8.9

Žaidimas jau ir senas, tačiau vertas dar vieno peržaidimo!