Jei tavo širdis plaka senų „Baldur’s Gate“ ar „Planescape: Torment“ ritmu, tai tu žaidei „Pillars of Eternity“. Obsidian yra meistrai, Kickstarter pagalba leidę pasimėgauti tikru vakarietišku žaidimu vaidmenimis. Ir jie ilgai nesivoliojo ant savo sėkmės laurų. Dabar mes savo nagus galime suleisti į „Pillars of Eternity II: Deadfire“.

Nežaidusiems pirmosos dalies dalies jaudintis nereikia. Antroji nupasakos svarbiausius jos įvykius. O sugrįžtantys žaidėjai sužinos, kad šviesos dievas Eothas prisikėlė. Nelaimei, jis įsikūnijo į milžinišką magiško akmens statulą po tavo pilimi. Ji išsiplėšė iš žemės, sugriovė tavo tvirtovę, išsiurbė tavo pavadilnių sielas ir pajudėjo link Deadf ire archipelago. Tad kaip sielas matantis Watcher tu neturi kito kelio, tik ją sekti. Juolab kad dievai yra ypač suinteresuoti tavo misija…

Pirmosios dalies veteranai galės įkelti savo galutinį žaidimo išsaugojimo failą. Nežaidusiems ar neturintiems bus leidžiama pasirinkti iš keleto galimų pirmojo „Pillars of Eternity“ nuotykių variantų. Vienas iš jų byloja, kad Watcher žaidimo metu atliko visus neteisingus pasirinkimus. Naujiems žaidėjams jo rinktis nepatariama! Taip pat galima suformuoti ir savo istoriją per žaidimo nustatymų meniu. Daug pasirinkimų laukia ir prieš pradedant žaidimą. Sudėtingumo lygis svyruoja smarkiai, nuo lengviausio, tinkamo norintiems tik patirti istoriją, iki maniakiškai sunkaus. Galima išjungti pagalbinius žaidimo bruožus, nustatyti, ar priešai prisitaikys prie žaidėjo lygio ar net griebtis Iron Man režimo. Jame teturėsi vieną išsaugojimo failą ir jis bus ištrintas mirus tavo komandai.

Veikėjo kūrimas yra vis dar pakankamai paprastas. Gali rinktis iš visų pirmojo žaidimo rasių. Šios turi po keletą kilmės pasirinkimų. Po to reikia griebtis klasių – o šios galima modifikuoti ir subklasėmis. Pažengusiems žaidėjams gali išbandyti ir naują multiklasių sistemą – jos galias renka lėčiau, bet gali griebti dalykus iš dviejų repertuarų. Užsiėmimas nusprendžia pradinius įgūdžius. Šalies pasirinimas švelniai paveikia vieną iš veikėjo statistikų ir smarkiau pasireiškia kalbantis su žmonėmis. O naujoji ginklų įgūdžių sistema leidžia įgauti po naują savybę mėgstamiausiai tavo ginklų rūšiai. Aišku, visos klasės vis dar gali naudoti kokius tik nori ginklus. Įgūdžių sistema tik suteikia vieną naują įdomų pasirinkimą. Tu vis dar gali būti burtininku su dviem pistoletais!

O pats žaismas pasikeitė labai smarkiai, ir vien tik į gerą. Nebėra senosios, „Dungeons and Dragons“ įkvėptos magijos sistemos; nebereikės eiti miegoti po kiekvieno mūšio. Dabar visi išnaudoti burtai atsistato po mūšio. O visos klasės turi savitus jėgos resursus, išleidžiamus norint panaudoti galias. Tad nebebus taip, kad kariai turės ką veikti visą kovą, o mago repertuaras išseks per tris sekundes Taip pat yra ir specialius Empower resursas, kuris leidžia mūšio metu atstatyti pusę savo jėgos rezervo ar maksimaliai sustiprinti burtą ar manevrą. Apskritai, tokia sistema yra daug geresnė.

Dingo ir pirmojo žaidimo sveikatos taškų ir ištvermės atskirtis. Dabar tėra sveikatos taškai, ir jie atstatomi po kiekvienos kovos. Tačiau jei veikėjas jos metu atsijungs, jis gaus luošinantį sužeidimą. Surink tris ir ketvirtas tiesiog užmuš. Laimei, juos galima pagydyti duodant veikėjui pavalgyti poilsio metu.

Sunku persakyti, kokie geri yra šie sistemos pokyčiai. Vakar įsirašiau pirmąjį „Pillars of Eternity“ naujams išsaugijimo failui užsidirbti ir skirtumai yra nepaneigiami. Ir viskas tik į gerą! Smagu matyti, kad žaidimų studijos mokosi iš savo klaidų. Tuo pačiu, kovos sistema išlieka tokia pat gili. Čia tau ne „Dragon Age 2“, kuris iš gilaus RPG padarė pakankamai nuobodų veiksmo žaidimą.

Galima daug galbėti apie gyvenimo kokybės patobulinimus. Tačiau reikia nepamiršti, kad šis žaismas nevyksta vakuume. Tu, kaip Watcher, dabar nuotykiausi Dreadfire archipelage. Šios tropinės salos tikrai skiriai Dyrwood, kuris buvo panašus į paprastas fentazi karalystes. Dreadfire yra kultūrų katilas. Čiabuviai Huana turi stumdytis su kolonistai iš beveik visų pasaulio kraštų. Čia viešpatauja jūrinė prekybę, kolonializmas ir piratai.

O kur piratai, ten ir laivai. Vietoje Caed Nua tvirtovės, kurią valdėte pirmajame žaidime, čia turėsite laivą su igula. Kiekvienas jūreivis turi vardą, būdą bei tinkamumą tam tikroms pozicijoms. Įgula taip turės gauti atlyginimą, maisto ir vandens. Nuo to priklausys jos kovinė dvasia – neprižiūrėk jos ir sulauksi maišto. O pačiame laive galima daug ką modifikuoti – svarbiausia, aišku, patrankas. Jūrų mūšiai žaidime vyksta abstraktaus mini žaidimo būdu. Man jis primena stalinę „Battlefleet Gothic“ versiją. Aišku, kaip tikras piratas, visada galėsi bandyti ir prisigretinti prie kito laivo, kad paimtum jį abordažu.

Bet fiziniai konfliktai nėra vieninteliai susidūrimai „Pillars of Eternity II“ . Įtampa tarp naujų kultūrų ir vietinių, tarp kolonistų interesų ir čiabuvių, yra rimtas dalykas. Dažnai pasirodo ir religiniai klausimai, kylantys iš to, kad tavo dievas yra milžiniška, sielas išsiurbianti vaikščiojanti skulptūra. Tiesa, „Pillars of Eternity“ vyksta fentazi pasaulyje, tad kolonizavimas nevyksta taip brutaliai, kaip mūsų pasaulyje. Įvairios prekybos kompanijos, sukurtos archipelago išnaudojimui, nėra milžiniškės, visiškai pavergusios Huana tautas. Čiabuviai nėra pasmerkti vergystei, prievartai ir akoholizmui. Panašiai buvo ir pirmajame žaidime. Akivaizdžiai Amerikos naujakūrius simbolizuojantis Dyrwood nebuvo jėga, vykdanti indėnus atstojančius Eir Glanfath genocidą. Žaidimas tiesiog tyrinėja konfliktus, galinčius iškilti tokioje aplinkoje, nesileisdamas į pačias tamsiausias istorinio analogo gelmes. Čia visgi fentazi pasaulis, niekas čia neprivalo baigtis taip blogai, kaip mūsiškiame!

Apie visus šiuos dalykus žaidėjui teks išsaiškinti dialogų metu. O dialogai žaidime yra tikrai nuostabūs. Dabar daug daugiau pokalbių pasirinkimų atrakina tavo klasės, rasės, kultūros ir panašūs pasirinkimai. Tekstras yra prisodrintas Tyranny matytų žodžių su hipersąsajomis – vos užvedus ant jų pelės kursoriumi pamatysi, apie kokį dievą ar savoką kalba tavo pašnekovas. Be to, ir šiaip nemažai pasirinkimų norintiems formuoti savo veikėją. Jei nori, gali būti pats geriausias žmogus, elfas, nykštukas ir pan. pasaulyje. Gali būti ir pats didžiausias šiknius, vienodai šlykštus tiek pakeleiviams, tiek dievams. Yra ir nemažai būdų būti ir kažkur tarp tų ekstremumų. Ir tai nėra vien estetiniai pasirinkimai – nuo to, ką tu sakai, priklausys ir tavo kompajonų nuomonė apie tave. Be to, paladinams ir kunigams reikia rūpintis, kad jų elgesys netaptų priešingas tam, ką mėgsta juos globojančios mistinės galios…

Kalbant dialogus: galima spėti, kad jie yra pagrindine priežastimi, kodėl naujasis žaidimas yra 20 gigabaitų didesnis. Žaidime tiesiog pilna įgarsintų dialogų! Tiek kalbantis su savo kompanija, tiek su prekeiviais – visur bus pilna nuostabių šnekų. Be to, sutinkami veikėjai neretai turės ir savo portretus! Tad galima sakyti, kad ir vizualinė žaidimo pusė labai patobulėjo. Burtų efektai visada buvo nuostabūs, tačiau dabar ir aplinkos, ir patys veikėjų modeliai atrodo dar geriau.

„Pillars of Eternity II: Deadfire“ yra stebėtinai patobulėjęs žaidimai, palyginus su pirmtaku. Kūrėjai tikrai permąstė, kokias žaismo dalis reikia pakeisti ar išmesti. Tai yra nuostabu tiek atsižvegiant į vakarietiškų RPG žanrą, tiek į kompiuterinių žaidimų tęsinių kontekstą. Jei kadaise sulauksime Tyranny 2, kuris būtų tiek pat patobulėjęs, tai būtų nuostabus įvykis!