Pernai pasirodęs vienas keisčiausių ir, tuo pat metu, įdomiausių kūrėjų „Grasshopper Manufacture“ dar 1999 metais pasirodžiusio žaidimo „The Silver Case“ perdirbinys buvo netikėta, bet itin maloni staigmena. Šis žaidimas – tikrai nesumeluosiu tai rašydamas – yra toks unikalus reišknys, kad to, ką patirsi perėjus visą „The Silver Case“, daugiau niekad niekada nepatirsi. Na, nebent įsigijus ir pradėjus žaisti naująjį „The 25th Ward: The Silver Case“. Kuriame taip pat yra absoliučiai į save panardinanti ir net įkalinanti detektyvinė istorija, kuri išsiplėtoja į tokius naratyvus, kurių sąmonė net nepajėgia sugaudyti ir kuriame vėl absoliučiai nebus aišku, kas vyksta, kol nepasirodys titrai ir galvoje nepasigirs tas lemtingas „klik“.

Teisybės dėlei, naujasis „The 25th Ward: The Silver Case“ nėra visai naujas žaidimas. Tai – išskirtinai tik Japonijoje pasirodžiusio to paties pavadinimo žaidimo, skirto išmaniesiems telefonams, perdirbinys. Ir nors tai nėra tiesioginis tęsinys pirmajam „The Silver Case“ – čia nebevaldysime pirmosios dalies protagonisto – didelė dalis veikėjų, siužeto plotmių ar svarbiausių akcentų toliau plėtojami tęsinyje. Todėl tiems, kas į naują dalį šoka prieš tai nežaidę pirmojo „The Silver Case“, čia viskas gali pasirodyti tiesiog per daug neaišku, keista ar visai nesuprantama. Todėl patarimas numeris vienas – prieš žaisdami tęsinį, būtinai įveikite žaidimo pirmtaką ir, tikėtina, padarykite pertrauką tam, kad atsigautumėte po to, ką patyrėte.

Taigi, visa „The 25th Ward: The Silver Case“ istorija yra išskaidyta į tris atskirus segmentus arba, tiksliau, arkas. Visos tris siužetinės arkos yra visiškai skirtingos – tiek stilistiškai, tiek ir turiniu – ir tik visas tris įveikus, susidėlios tikrasis žaidimo vaizdas. O tai, kad visos trys arkos yra labai skirtingos – nieko stebėtino, nes jas kūrė bei prie jų dirbo trys labai skirtingi kūrėjai, kurių vienas – patsai ekscentriškasis Suda. Viena iš trijų siužetinių linijų pasakoja apie žmogžudysčių tyrimo būrį, kurie tiria itin keistą bylą, antroji yra apie amnezija sergantį žurnalistą, o trečioji – apie du slaptus agentus, kurie pradeda kvestionuoti, ar tai, ką jie daro, yra teisinga. Visos siužetinės linijos yra gana skirtingos, tačiau, net ir žinant kad jas kūrė tris skirtingi kūrėjai, vis tiek visos tarpusavyje sumaniai susiliečia ar persipina, o pats finalas – suveda viską krūvon.

Taip pat tenka perspėti, kad „The 25th Ward: The Silver Case“ šiandien yra tituluojamas kaip keisčiausias kūrėjo Suda51žaidimas, o ar jūs galite įsivaiduoti, ką tai reiškia? Tai reiškia, visų pirma, tai, kad šito žaidimo vis tiek nepavyks suprasti, net jei ypatingai atidžiai seksite tai, kas vyksta ekrane, užsirašynėsite įvykius ar veikėjų vardus bei skaitysitės papildomai internete. Tai žaidimas, kuriame tiesiog, be jokio perspėjimo, staiga pasirodo pirmojo žaidimo veikėjai, lygiai taip pat ima ir pasikeičia tonas iš humoristinio į perdėm rimtą arba tradicinis, vizualinės novelės žaismas, kuris lydės žaidėją beveik visą žaidimą, staiga ima ir virsta žaidimu vaidmenimis, kurio metu žaidėjas staiga turi šio žanro rėmuose nugalėti tuntą žudikų.

Žinant tai, vienintelis tikras patarimas, kurį galima duoti prieš žaidžiant šį žaidimą, yra nepriimti visko, kas vyksta už gryną pinigą ir nesifokusuoti į pagrindinę siužetinę linija, nes tokiu būdu galima papulti į sumaniai žaidimo paspestus spąstus. Daug geriau yra žaisti atvirom akim ir protu, tuomet pro žaidėją nepraslįs nei tikrai rimtos bei globalius temos, pavyzdžiui, valstybių manipuliacija savo žmonėmis, nei puikūs, nuostabiai išrašyti veikėjai, kurie stebins ne tik savo tikroviškumu, bet ir sąmoju ar netikėtais sprendimais. Šiame žaidime netgi tokie šalutiniai veikėjai kaip koroneris yra stebėtinai įdomiai išrašyti – tai niekada nebus tiesiog paprastas savo profesiją išmanatis veikėjas, žaidime būtinai bus apstu detalių, indikuojančių vienokią ar kitokią veikėjo obsesiją ar apibrėžiančių jo savybę, nuomonę kokiu nors globaliu klausimu ar – kaip tik – netikėtą fiksaciją siauresne tema, pavyzdžiui, specifine pornografijos rūšimi ir panašiai. Būtent dėl šios priežasties žaidimo dialogai ir atskiri scenarijai yra absoliuti „The 25th Ward: The Silver Case“ žvaigždė bei yra rekomenduotini bet kuriam užkietėjusiam gerų vizualinių novelių, protą ištaškančių istorijų bei itin iliustratyvių veikėjų gerbėjui.

O dabar – turbūt beprotiškiausia ir labiausiai „ištaškanti“ žaidimo intriga. Esate pasiruošę? Ogi lygiai šimtas pabaigų, iš kurių žaidėjas gali pasirinkti! T.y. prasidėjus visam gan ilgam pabaigos segmentui, jau pačią pačią pabaigą yra leista nulemti pačiam žaidėjui ir kad nepasirodytų per mažai, žaidimas tiesiog pasiūlo 100-ą pabaigų. Vienos jų bus tikrai rimtos bei atveriančios dar vieną žaidimo suvokimo dimensiją, o kitos – tiesiog komiškos ar absoliučiai nurautos. Tačiau niekas neprilygs pabaigoms, kurios atvirai susisieja su kitais Suda51 kurtais žaidimais arba tai pabaigai, kurios metu žaidėjas priverčiamas parašyti scenarijų filmui „Veino pasaulis 3“. Ar manote, kad tai beprotiškiausia, ką žaidimas gali pasiūlyti kaip potencialą beprotiško žaidimo pabaigą? Patikėkite, tai dar tik ledkalnio viršūnė…

Pasukus kalbą prie grafikos ir garso – tai dar viena, visišką žaidimo unikalumą liudijanti pusė. Grafiškai bei vizualiai tai turbūt kiečiausiai, o tuo pat metu ir netradiciškiausiai atrodanti vizualinė novelė ir visų iki šiol išleistų. Žaidime dažnai vaizdas pateikiamais kampuotais, stilizuotais langais, fone nuolat vienos ar kitos užsklandos ir kūrėjai nuolat vizualiniais sprendimais apipavidalina netikėtus įvykius, kurie ne tik priverčia žaidžiant pašokti, bet ir labai įtraukia į veiksmą. T.y. taip, tai vizualinė novelė, tačiau kartais žaidžiant atrodo tarsi filmas ar kurio nors kito, neapibrėžto žanro žaidimas. Tas pats pasakytina ir apie garsinį foną – žaidimo garso takelio bazė yra itin įspūdinga ir žavi kūrėjų sumani variacija, kada paleisti vieną ar kitą takelį ar sužaisti netikėtais garsais.

Deja, painus, praktiškai nesuvokiamas siužetas bei neišnarpliojamas žaidimo pasaulis nėra vienintelis potencialus trūkumas nepasiruošusiam žaidimui. Didesniu vargu tampa gana nepatogus žaidėjo „interfeisas“, nes visus veiksmus teks rinktis iš meniu, kuris pateiktas kaip daugiabriaunis kristalas. Visas sudėtingumas prasideda tada, kai norėsis pasirinkti vieną ar kitą funkciją, pavyzdžiui, kalbėti su kitu veikėju ir jos niekaip nepavyks pasirinkti analogine svirtele vartaliojant šį daugiabriaunį kristalą. Taip pat žaidime tikrai daug vietų, kuomet reikės įsiminti kodą nuo durų ir, pagaliau pasiekus konkrečias duris, žaidimas šio kodo jokia forma neprimins, tad teks kartoti tą vietą, kai pasakomas kodas, kad jį užsirašyti ar specifiškai prisiminti. Tokie kūrėjų sprendimai ne tik vargina, bet ir erzina, tad ilganiui tampa našta. Taip pat žaidimas eilę kartų lūžo ir išsijungė, o automatinio užsaugojimo čia nėra, todėl gali imti ir dingti kad ir kelios valandos žaidimo. Kita vertus, negaliu patikslinti, ar šios bėdos dar neaištaisė kurie nors kūrėjų atnaujinimai.

Reziumuojant galiu pasakyti, kad pirmiausiai šį žaidimą per daug negalvojant galima rekomenduoti Suda51 talento gerbėjams. Jūs tiesiog žinot, į ką įsiveliat ir tikrai nesigailėsite. Visus kitus žaidėjus reikėtų stipriai diferencijuoti – jei mėgstate vizualines noveles, bet tuo pačiu tikitės, kad jose bus aiškios, suprantamai išsakytos istorijos, tuomet „The 25th Ward: The Silver Case“ taps jūsų prakeikimu. Na, o tie, kas labai mėgsta žaidimus-eksperimentus, nesibaido neišnarpliojamų dalykų, vertina itin detaliai išrašytus veikėjus, mėgsta netradicinio vizualinio stiliaus žaidimus ar tiesiog eina iš proto dėl visko, kas veda iš proto japonus, manau, turėtų drąsiai rinktis šį žaidimą ir rekomenduoti jį savo draugams.