Paprastai man patinka žaidimai, kuriuose gali lakstyt ir šaudytis kaip tik nori. Vadinasi, nesu didelis action adventure, slapukavimo, platforminimo ar galvosūkių mėgėjas. Jau senai nejaučiau noro žaisti „Tomb Raider“, gal du kartus bandžiau „Prince of Persia: Sands of Time“ ir nemanau PC kažką praranda dėl to, kad „Uncharted“ serija taip ir neišsilaisvina iš konsolių gniaužtų. Kita vertus, aš visai greitai perėjau ECHO, tai ką čia žinai.

En yra baltaplaukė mergina, atsibusi kosminiame laive po šimto metų praleistų stazėje. Tiksliau, pažadinta laivo DI London. Jie pagaliau pasiekė slaptą planetą, kurios koordinates mergina pateikė vos įsiveržusi į laivą. London jos net nepažįsta – tačiau gerai supranta ką reiškia tai, kad En rankoje gniaužia Foster, jo draugo, žiebtuvėlį. Tad jei laivas ir nenori padėti – vis dėlto, Foster žuvo dėl En kaltės – tai daryti teks. Ir taip mergina, apsivilkusi skolintą kosminį kostiumą, nusileidžia planetoje, kurioje yra gyvybę prikelt galintys Rūmai (Palace), kurių prašmatnios salės ir koridoriai leidžiasi iki planetos šerdies. O jas labai greitai užpildo echo – aidai – En kopijos, norinčios ją užmušti.

O po šio Eridano knygos galinio viršelio verto aprašymo galiu pasakyti, kad ECHO yra trečio asmens slapukavimo ir galvosūkių žaidimas, ir didžiąją jo dalį praleisime žiūrėdami En per petį. Reikiamą informaciją pateiks jos kostiumo holografinis displėjus. Jame rodomas energijos skalės padalos – jas išnaudosi šokinėdamas iš didelio aukščio arba šaudydamas – bei artmiausiai esančių gyvų būtybių kėslų atspindys. Kostiumas blyksi raudonai, kai tu gydaisi. Jis šitaip rodo ir kur yra tavo sekantis tikslas.

Tačiau ECHO iš tikrųjų sėlinimo ir galvosūkių žaidimas. Planeta – Rūmai – cikliškai eina per aktyvumo ir persikrovimo periodus. Aktyviu metu šviečia lempos, veikia energijos įkrovimo taškai ir žaidimo išsaugojimo vartai. „Naktį“ visa tai išsijungia, bet vis dar funkcionuoja durys ir liftai. O po nakties ekranas užtemsta… ir visi tavo užmušti aidai atgimsta tupėdami (tiksliau, tupėdamos) gemalo pozoje ir vėl pradeda patruliuoti.

Kotaku antraštė skelbė, kad ECHO yra žaidimas, kur mokai priešus užmušti tave. Tai… nėra visiškai tiesa. Čia tu stengiesi priešui suteikti kuo mažiau resursų: tiksliau, kovos judesių ir skirtingų manevrų. Įprastai tavo aidai tik vaikštinėja aplinkui, pastebėję vejasi En ir bando ją nugalėti artimoje kovoje. Tačiau „dienos“ metu planeta įrašinėja tavo veiksmus. Peršokai per turėklą, vaikščiojai per vandenį, šaudei pistoletu? Po persikrovimo ir aidai mokės tai daryti – tiesa, iki kito persikrovimo. Veiksmų laisvę turi tik „naktį“, kai Rūmai tavęs neįrašinėja ir gali pleškinti į kopijas kiek širdis geidžia.

Taip galiausiai išsivysto tam tikra veiksmų ekonomika, kai tu pradedi vertinti kokius dalykus verta bent laikinai jas išmokyti (aidus labai greitai suasmeninau ir pradėjau vadinti „jos“, nors jų tikrai nepavadintum mąstančiais padarais). Ar verta per duris praeiti dabar ir taip leisti joms judėti laisviau, ar palaukti nakties? Ar būsiu pakankamai kantrus, kad į vandens apsuptą salelę nubėgčiau nakčia? Tada ir jaudintis reikia mažiau, nes gali ramiai nušauti bet kurį tave pastebėjusį aidą. O ir po planetos persikrovimo jos ne visada atsiranda toje pačioje vietoje.

Juokinga stebėti kaip tie humunkulėliai imituoja En veiksmus. Viena pritūpus sėlina savo patrulio maršrutu. Kita kopija paįvairina gyvenimą išnaudodama naujai išmoktą įgūdį peršokti (perslysti) marmurinius stalus ir pertvaras. Jos taip pat valgo vaisius ir groja pianinu. Tačiau išmoksta ir būtų tave žudyti. Pistoletai – tai pats trivialiausias dalykas, kurį jos gali pasigriebti, o tavo kostiumas vis tiek tave įspėja, kad į tave taikomasi. Va kai kokia bjaurybė pagriebus krištolinį rutulį užmuš tave trenkus juo į galvą – kaip ir tu jos sesėms prieš tai buvusią „dieną“– tai bus juokinga. Dar geriau, jei viena sugeba prisėlinti prie tavęs ir pasmaugti taip pat, kaip tu darai stealth kills. Kažkaip ir pykti negali.

O tu šiame žaidime prismaugsi moterų tiek, kad galėsi pasijust kaip koks pakelių maniakas. En net turėtų pakrikt psichika iš taip arti nudėjus tiek savo kopijų. O pistoletas čia yra mažiau kaip ginklas ir daugiau kaip galvosūkio įrankis. Jis gali vienu šūviu į bet kurią kūno vietą užmušti tiek aidų, kiek jų sustoję vienoje eilėje (man nepasitaikė daugiau nei 4). Net taikiklis rodo, kiek jų gali kliudyti! Taip pat yra ir „riaušių ginkas“, kuris gali nedideliu atstumu gali parversti kelias kopijas ant užpakalio, bet tikrai nieko neužmuš.

Visai paranku, jei prie tavęs artinasi trys ar daugiau. Nes jei tave puola dusinti viena ar dvi kopijos, tai dar gali jas nusimesti ir išgyventi… jei kita tavęs neužpuls kol vyksta gydymosi procesas. En, jauna, iškankinta ilgos stazės, iš esmės turi du gyvybės taškus. Vienos ar dviejų kopijų ataka atima vieną, o trijų puolimas atimtų iš karto abu. Tas pats galioja ir pistoletui: jei išmokysi šaudyti, joms prireiks dviejų šūvių, kad tave nukautų. Laimei, kopijoms reikia šiek tiek laiko, kad nusitaikytų, o tavo radaras, įspėjantis apie artimų priešų buvimo vietą ir nuotaiką, praneša apie tai, kad į tave nukreiptas ginklas.

Taigi, iš esmės ECHO nėra kovinis žaidimas. Tačiau labiausiai kaip galvosūkis jis rodosi tada, kai priartėji prie lygio pabaigos ir turi surinkti tam tikrą energijos rutulių kiekį, kad atrakintum liftą, nukelsiantį tave gilyn į planetos širdį. Tos zonos yra daug platesnės, jose daugiau priešų ir, svarbiausia, ten galima rasti keletą išsaugojimų vartų, kurie patampa kaip ir tavo baze kamuolių rinkimui. Tokioje patalpoje svarbiausia pirma surasti bent vienus vartus, ir tik tada pradėti rinkimą.

Ir nors tereikia surinkti gal pusę zonos kamuolių, surinkęs visus atrakinsi naujų dalykų kitam žaidimo perėjimui. Bet tai yra toks meta rinkimas. Voices yra daug svarbesni istorijai: tai garso derinimo lazdelių statulos. Bumpteli vieną, ir kostiumas įrašo skambesį. O leidžiantis tarpulygio liftu jų informacija dekoduojama. Ir kuo daugiau tu „balsų“ surinkai, tuo aiškesnis paveiksliukas tau pasirodys, o jame – eilės, kuriomis rėmėsi En ir gal net pačius Rūmus sukūręs kultas.

En įgarsinusi aktorė padirbėjo gerai, labai gerai, tą galiu pasakyti ir apie London. Turint minty, kad ECHO yra dviejų asmenų spektaklis, jų darbas yra labai svarbus, ir gerai išvystytas. Ir nors į žaismą jų pokalbiai yra įterpti nelabai organiškai – porelė dažniausiai šnekasi tada, kai landžiojama erdvėmis tarp Rūmų aukštų, kur nesiveisia priešai. Bet apskritai garso pusė žaidime yra nuostabi. Šiek tiek primena „Endless Space“ ir jo vystoma šiek tiek mistiško (dėl pasakiško technologijos lygio) kosmoso, tiksliau, žmonijos ateities kosmose vizija. Tu gali tik įsivaizduoti, kokiomis egzotiškomis kryptimis pasuks civilizacija, kai jėgos, galinčios transformuoti pasaulius, bus prieinamos organizacijoms, o net ne tautoms. Tuo puikiai pasinaudoja „Endless Space“, tą puikiai išnaudoja ir ECHO lygių dizaineriai.

Grafika, tuo tarpu, yra puikus pavyzdys kaip galima sukalti 8 valandų žaidimą, kuris nesijaučia nei nuobodus, nei pasikartojantis – nepaisant to, kiek nedaug žaidime unikalių modelių ir tekstūrų. Rūmų aukštai išnaudoja daugiausiai tuos pačius objektus, tik vėlesniuose atsiranda po vieną ar kitą naują detalę, pavyzdžiui, statulą ar vazą. Sienų ir grindų tekstūros yra iš esmės tos pačios viso žaidimo metu – bet gudriai pakeitus spalvų derinį galima sukurti ir kitą nuotaiką.

Ir nuostabu tai, kaip kūrėjai sugeba sukurti masyvių erdvių efektą, kuris, kai turi minty rūmų puošnumą, tik pagilina mistišką įspūdį. Kokie žmonės galėjo iškapstyti tokias erdves ir pripildyti Versalio lygio puošnumo? Kas padarė koridorius, tokius ilgus, kad jie primena veidrodžių salę? Tokių dalykų nesutiksi pakankamai nuobodžioje fantastikoje, tokioje kaip „Star Trek“, kur ateities žmonės yra tokie pat kaip mes, bet keistai apsirengę. Tiek „Endless Space“, tiek ECHO pasaulyje žmonija paliko labai keistų pėdsakų ir tai yra nuostabu.

ECHO tai apgaulingai paprastas žaidimas – arba, tiksliau, paprastas žaidimas, su kurio žaismo mechanikomis padaryti nepaprasti dalykai. Jis taip pat pasižymi ir puikia istorija, bei geru darbu su garsu. Ir visa tai padaryta pastangomis studijos, sutilpusios į turbūt trumpiausius titrus kuriuos kadaise mačiau žaidime. Verta pagalvoti ir lietuvaičiams: dirbk gudriau, ne sunkiau, ir padarysi pasaulinės klasės žaidimą turėdamas tik du – ir naudodamas tik vieną – veikėjo modelius.